Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Pietų Amerikoje, Peru, gyvenanti kraštovaizdžio architektė Laura Popkytė-Fukumoto (41) kasmet pavasarį grįžta į savo gimtuosius namus Tauragėje. Ne tik šeimos ir draugų aplankyti, bet ir įgyvendinti suplanuotų projektų, atlikti pažadėtų užsakymų. Šiemet dėl įprastą pasaulio ritmą sudarkiusio koronaviruso planus moteriai teko atidėti. Ne dėl jos kaltės kol kas neįgyvendintas pažadas ir Lauksargių globos namams. Tačiau pažadas „Tauragės kurjeriui“ duoti interviu ištesėtas. Kad ir nuotoliniu būdu, pokalbis buvo labai nuoširdus.
Pažadą ištesės
Dėl interviu su kraštovaizdžio architekte Laura Popkyte-Fukumoto, Lietuvoje žinoma kaip japoniško sodo „Seishin-en“ Vilniuje kūrėja, tarėmės dar tuomet, kai tauragiškė planavo Lauksargių globos namams padėti sukurti poilsio erdves, tiksliau, parengti sodo įrengimo projektą. Su šių globos namų direktore Jovita Černeckiene Laura mokėsi vienoje klasėje Tauragės Martyno Mažvydo progimnazijoje, todėl buvusiai klasės draugei, matydama, kaip entuziastingai ši dirba Lauksargių globos namuose, projektą įgyvendinti pasisiūlė nemokamai. Vis dėlto šio pažado nepavyks realybe paversti taip greitai, kaip Laura tikėjosi. Ir čia ne koronavirusas kaltas. Mūsų rajono valdantieji nepritarė globos namų projektui dalyvauti tarptautinėje sveikatinimo programoje, kad gautų finansavimą sensoriniam sodui įrengti. Tačiau Laura įsitikinusi, kad Lauksargių globos namai vėliau ras būdų finansavimui gauti, o iš anksto parengtas projektas tikslo link eiti padės greičiau. Laura neslėpė vilties, kad ir mūsų rajono valdžia atkreips dėmesį į globos namų, ligoninių teritorijų sutvarkymo svarbą.
– Gamta ramina ir gydo. Ypač senyviems žmonės reikalingos gražios erdvės, pritaikytos tiek fiziniam aktyvumui skatinti, tiek koordinacijai lavinti, tiek ramiam poilsiui, – įsitikinusi Laura.
Iš Lietuvos – į Japoniją
Laura Popkytė-Fukumoto Tauragėje, kur gyvena jos tėvai, įgijusi vidurinį išsilavinimą išvyko mokytis į Klaipėdą. 2003 metais baigė Klaipėdos universitetą, kur studijuodama kraštovaizdžio projektavimą ir rekreacinę architektūrą įgijo magistro laipsnį. Anot jos, susirasti darbą neturint patirties buvo sunku. Tačiau Laura ne tik kad rankų nenuleido, bet po metų, 2004-aisiais, išvyko į Japoniją, į Kyoto miestą, įgyti praktikos kuriant sodus. Jos mokytoju sutiko tapti profesionalus kraštovaizdžio architektas, sodų meistras Kitajama Jasuo. Šio žmogaus projektai buvo įgyvendinti Japonijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Saudo Arabijoje, Italijoje, Taivane ir kitose šalyse.
– Jis buvo atsakingas už daugelį sodų projektų ir šventyklų sodų restauracijas, tokius objektus, kaip Kodaiji šventykla ir jos sub-šventykla Entokuin, seniausia Japonijos dzen budizmo Kenninji šventykla, Kubota Icchiku meno muziejus, Entsuji šventykla. Kitajama Jasuo akmenų komponavimo darbus galima pamatyti ir pasaulinei Expo 2005 parodai sukurtame parke, – šiuos ir kitus savo praktikos mokytojo darbus vardijo Laura.
Kelių laikraščio puslapių neužtektų aprašyti Lauros patirtį mokantis sodų kūrimo priežiūros. Į Japoniją ji vyko ne kartą įvairiais metų laikais iki 2015-ųjų. Tauragiške save tebevadinanti Laura atviravo, jog buvo gerokai nustebusi, kai pirmo pokalbio metu mokytojas pasakė, kad vien samanų šlavimo Japonijoje mokomasi 10 metų.
– Labai džiaugiausi, kad Kitajama Jasuo sutiko priimti mane į savo mokinių ratą, kad galėjau lavinti sodų projektavimo ir įrengimo pagal jo metodiką praktinius įgūdžius. Praktikuodama pas šį mokytoją gavau neįkainojamos patirties profesinėje srityje, – didžiavosi pašnekovė.
Anot Lauros, pagrindinis japoniško sodo tikslas – įnešti ramybės ir gamtos į žmonių intensyvų gyvenimą, atkartoti jos grožį.
Laura su tėvais ir svečiais iš Japonijos, „Seishin-en“ sodo pristatyme Vilniuje. Asmeninio albumo nuotrauka
– „Gamta yra tobula, mes tiesiog ja sekame“ – tokius žodžius nuolat girdėjau Japonijoje. Japoniški sodai primena natūralų kraštovaizdį ir kuriami, dažniausiai atkartojant tam tikrus gamtos peizažus. Pavyzdžiui, vanduo atvaizduojamas skaldos danga, kalnų grandinės – grupuojant akmenis. Vis dėlto už sodo priežiūrą atsakingas lieka žmogus, kurio darbo indėlis čia labai svarbus. Tai žmogaus ir gamtos bendravimo išraiška, – dėstė Laura.
Prižiūrėjo vienuolyno sodą
Svečioje šalyje tauragiškė dažniausiai gyveno nuomojamuose būstuose, kelis mėnesius buvo apsistojusi draugų šeimos name, bet iš ten iki darbo vietos dviračiu tekdavo minti 45 minutes ir tai, po intesyvios darbo dienos, anot jos, išvargindavo.
Paskutinį pusmetį gyvendama Japonijoje Laura sulaukė pasiūlymo nemokamai apsistoti šventykloje-vienuolyne. Už gyvenamąją vietą laisvu laiku turėjo prižiūrėti sodą ir pašerti jame gyvenančias keturias kates. Anot Lauros, tai 700 metų senumo Japonijos imperatoriškosios šeimos moterų vienuolynas, įkurtas tuo metu, kai Go-Fushimi imperatoriaus dukra tapo vienuole.
– Moterų vienuolynas, vadinamas Amamonzeki, tuo metu tapo mano laikinaisiais namais. Jame gyvenau viena. Tai viena iš 13 moterų šventyklų. Ji įtraukta į paslėpto paveldo knygas. Dalis vienuolyno patalpų užsklęstos, nenaudojamos. Aš apsistojau buvusioje arbatos ceremonijos patalpoje. Nuo ryto iki vėlaus vakaro praktikuodavau sodų priežiūrą ir įrengimo darbus, o laisvu laiku tvarkiau „savos“ šventyklos sodą. Taip pat kiekvieną laisvą dieną skirdavau kitų sodų ar gamtos vietų stebėjimui, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.
Lauros pagrindinė praktikos vieta Japonijoje, Kodaiji šventykloje. Asmeninio albumo nuotrauka
Laura pasakojo, kad atlikdama praktiką meistro Kitajama Jasuo kraštovaizdžio įmonėje daugiausia darbavosi Kodaidži šventyklos komplekso, taip pat kituose šventyklų ir Kyoto Imperatoriškųjų rūmų, Katsura Imperatoriškosios vilos, Šyugakuin vilos soduose. Teko dirbti įvairius darbus, nuo samanų šlavimo, augalų sodinimo ir jų formavimo iki akmenų grupavimo bei sodo takų ir tvorų įrengimo.
Japonijoje Laura taip pat mokėsi gėlių komponavimo meno, arbatos gėrimo ceremonijos.
Nuo 2018 metų Laura su vyru Ronax Fukumoto gyvena Peru, Trujillo mieste. Ronax – advokatas. Pora susipažino Japonijoje. Vyro senelis – japonas.
Kasmet pavasarį keliems mėnesiams Laura grįžta į Lietuvą įvykdyti čionykščių užsakymų. Ir dabar jau laukia darbai, tačiau dėl koronaviruso juos teko atidėti.
– Lietuvoje esu įkūrusi japoniškų sodų ir jų fragmentų privačiose teritorijose, keletas yra ir Tauragės mieste, taip pat viešai lankomuose objektuose, tarp jų – Kretingoje restorano „Vienaragio malūnas“ vandens krioklys ir japoniškas sodas „Seishin-en“ Vilniuje, – vardijo pašnekovė.
Planuoja sugrįžti
Tauragiškė atskleidė, kad su vyru diskutuoja apie planus gyventi Lietuvoje. Čia jis lankėsi keletą kartų.
– Mano vyrui Lietuva patinka. Net norėtų čia gyventi. Pasvajoja, kad kur nors prie ežero. Lietuva – labai švari šalis ir žmonės palyginti su Peru gyventojais ramūs, – sakė Laura.
Su vyru ji bendrauja japonų kalba ir jau mokosi ispaniškai. Ronax keletą žodžių moka lietuviškai.
– Moka pasisveikinti, palinkėti į sveikatą. Žino, kas yra pienas, cukrus. Supranta, kai mano mama jam sako: valgyk, valgyk. Mano vyrui patinka lietuviškas maistas. Tik kefyro antrą kartą nebegėrė, o šokoladinius grybukus ir duoną dievina. Abu mėgstame japonų virtuvę, nors yra produktų, prie kurių priprasti reikia laiko, pavyzdžiui, jūrų ežio ikrai, turintys specifinį kvapą. Taigi virtuvėje gaminu 3 šalių patiekalus. Trujillo miesto tradicinis patiekalas yra Šambar sriuba, kuri ruošiama ir valgoma tik pirmadieniais. Gausi bulvių, įvairių kruopų, pupelių sriuba su 3 rūšių mėsa, kurioje yra ne tik rūkytos mėsos, virta kiaulės koja, bet ir kiaulių odos. Žmonės tiki, kad šis patiekalas įkrauna energijos visai savaitei, bet mano skrandžiui jis nelabai priimtinas. Peruietiška virtuvė nors ir skani, bet sunkoka. Maitinimo įstaigose porcijos itin didžiulės. Kaip aš juokauju, jų porciją galėtų įveikti 2 lietuviai arba 5 japonai. Ir dar – man reikėjo pratintis prie jų tradicinio garnyro, naudojamo visur ir visada, tai su citrina marinuoti raudonieji svogūnai, – pasakojo Laura.
Kraštietė sakė labai pasiilgstanti paprastos lietuviškos sūdytos silkės, pieno produktų ir juodos duonos. Todėl sugrįžtančios dukros belaukianti mama visada būna paruošusi silkės „pataluose“ su juoda duona.
Asmeninio albumo nuotrauka
Įvesta komendanto valanda
Koronavirusas sukrėtė visą pasaulį. Peru ne išimtis. Šioje valstybėje karantinas buvo paskelbtas kovo 16-ąją, kaip ir Lietuvoje, pratęstas. Tačiau, anot Lauros, ten viskas daug griežčiau nei Lietuvoje. Peru jau įvesta komendanto valanda. Iš namų griežtai draudžiama išeiti nuo 16 val. iki 5 val. ryto.
– Parduotuvės dirba trumpiau, kad iki 16 valandos visi spėtų grįžti į namus. Patruliuoja policija, kariškiai. Nepaklususius suima, uždaro į komisariatą. Net jėga panaudojama, ypač prieš vyrus. Tačiau vis tiek nepavyksta visų sukontroliuoti. Nuo ketvirtadienio įvestas dar griežtesnis režimas: iš namų išeiti apsipirkti nelyginėmis savaitės dienomis gali tik vyrai, lyginėmis – moterys. Sekmadienis draudžiama išeiti visiems (išskyrus tuos, kas vykdo leistinus darbus). Gatvėse draudžiama bet kokia prekyba, bet atsiranda drąsuolių, tokius užklupusi policija iš prekeivių atima prekes, – apie šiandieninį gyvenimą Peru pasakojo Laura.
