fbpx

Iš KGB Tauragės padalinio darbo virtuvės

Dalintis:

Prieš daugelį metų, man dar besimokant tuometės Tauragės 1-osios vidurinės mokyklos gal penktoje ar šeštoje klasėje, tarp bendraklasių buvo vaikinukas, kurio tėvas dirbo SAUGUME. Tai sužinojome ne iš pašalinių kalbų, bet iš jo paties pagyrų. Nuoširdžiai pavydėjome, kad klasiokas gali laisvai per buto langą pašaudyti oriniu šautuvo į Vytauto gatve einančių žmonių kojas, kad jo tėvas labai galingas.

Ir nors mano tėvukas buvo po karo nežinia už ką ragavęs ledinio Komijos šalčio, atvirai kalbant, nelabai tokiame amžiuje domėjausi, kas yra tas visagalis siaubas. Juo labiau, kad ir namie šia tema buvo vengiama kalbėti. Įstrigo iš vaikystės du momentai – kai iš Maskvos atkeliavo laiškas, kaip vėliau paaiškėjo, atnešęs Karinio tribunolo pranešimą apie visišką tėvo reabilitaciją, ir kai tėvas buvo iškviestas į Vilnių, į KGB tuomečiame Lenino prospekte. Prisimenu, kaip, tėvą išleisdama, verkė mama. O vakare, jam sugrįžus, paaiškėjo, kad iškvietė tik įteikti reabilitacijos dokumentų. Tėvas dar pasakojo, kaip paklausė jauno jį lydėjusio vyruko – o kaip bus su konfiskuoto turto grąžinimu? „Džiaukitės, kad išeinate iš šio pastato“, – ištarė palydovas ir atidarė lauko duris…

Gerokai vėliau, jau turėdamas galimybę pasižvalgyti po LSSR KGB archyvus, aptikau ir tą mano vaikystės draugo tėvo, pakeitusio keletą rajonų bei laipsnių ir seniai išleisto į atsargą, pavardę…

Agentas „Rūtėnas“ ir kiti

Prieš keliolika metų „Tauragės kurjeris“ jau rašė, kad 1954–1991 metais informaciją sovietų žvalgybai rinko ir teikė 42 LSSR KGB Tauragės rajono kadriniai darbuotojai. Apie kai kuriuos jų „darbo“ rezultatus jau minėjau ankstesniame pasakojime. Šiandien gi norėtųsi plačiau pažvelgti į šios slaptos organizacijos veiklos užkulisius, remiantis jos pačios ataskaitomis.

Istoriko, šiandieninio krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko žodžiais, nuo 1956 metų per SSRS specialiųjų tarnybų tinklą Lietuvoje perėjo apie 50 tūkstančių žmonių. Dabar mūsų šalyje gyvena apie 25–35 tūkstančius asmenų, slapta bendradarbiavusių su KGB. Buvusiems KGB darbuotojams Lietuva suteikė įvairias socialines garantijas, o jų veiklą apribojo minimaliai. Iki šiol nepaviešintas KGB rezervo sąrašas. Sovietmečiu Lietuvoje kasmet dirbo apie 1000 KGB karininkų, 6000 slaptųjų agentų, 8000 patikimų asmenų. Vien pašto tarnyboje veikė apie 300 KGB ištikimų asmenų, patikrindavusių apie pusę milijono laiškų per metus.

1960 metų pavasarį apjungus Skaudvilės, Tauragės, Pagėgių ir Jurbarko rajonų aparatus, KGB Tauragės skyriuje dirbo vienas įgaliotinis, keturi vyresnieji operatyviniai įgaliotiniai, tiek pat operatyvinių įgaliotinių, sekretorė-raštvedė ir vairuotojas.

KGB Tardymo skyriaus viršininkas pulkininkas Edvardas Kisminas 1960 metų lapkričio 23-iąją slaptoje  pažymoje rašė: „Įgaliotinis kapitonas drg. Paulauskas atlieka bendrą vadovavimą ir organizuoja jam pavesto operatyvinio aparato kontržvalgybinį darbą, palaiko ryšį su 5 ypatingai vertingais agentais ir asmeniškai dalyvauja organizuojant agentūrinį darbą. Sistemingai išklauso operatyvininkų ataskaitas apie darbo rezultatus, susipažįsta su operatyvinės įskaitos bylomis, atlieka kontrolinius susitikimus su pavaldinių palaikoma agentūra. Ypatingą dėmesį drg. Paulauskas skiria jaunų darbuotojų Čiučelio, Šimo, Bardausko ir Saveikio auklėjimui bei praktinei pagalbai (Stasys Paulauskas LSSR KGB Tauragės rajono įgaliotinis buvo nuo 1960 metų kovo 20-osios iki 1962 metų gruodžio 13-osios, – red.). KGB Tauragės aparato agentūrinį aparatą sudaro 84 agentai“.

Patys saugumiečiai pažymėjo, kad operatyvinę situaciją šiuose rajonuose sunkina tai, jog apie 2500 žmonių turi giminių užsienyje ir palaiko su jais ryšius. 1958–60 metais iš Tauragės, Skaudvilės, Pagėgių ir Jurbarko rajonų 108 žmonės kreipėsi į VFR (tuometinės Vokietijos federacinės respublikos) ambasadą. Iš jų 77 išvažiavo, keturių likimas nenustatytas, vienas mirė, trys išvyko į kitus rajonus, neigiamo atsakymo sulaukė 22.

Be to, aptarnaujamojoje teritorijoje KGB įregistravo iki 2800 asmenų, grįžusių iš įkalinimo vietų ir tremties. 1959–60 metais Tauragės ir Jurbarko rajonuose apsilankė po tris turistus iš JAV ir iš Lenkijos LR (tuomet Lenkija buvo liaudies respublika).

1960 metų balandžio mėnesį Tauragės saugumiečiams talkino 93 agentai, daugiausia su pradiniu (37), viduriniu (23) ir septynmečiu (22) išsilavinimu.

Per aptariamąjį laikotarpį buvo atsisakyta 22 agentų, užverbuoti trys nauji ir parengti dokumentai gauti sankcijas verbuoti dar penkis kandidatus. Pritraukta 80 patikimų asmenų.

Pavyzdžiui, tikrinant verbavimo kandidatą agentą inžinierių „Rūtėną“, nustatyta, kad jis dirba kartu su sąjunginėje paieškoje esančiu „A“ dukters vyru, palaiko su juo gerus santykius, lankosi vienas kito namuose, todėl bendrauja su dukra ir kitais „A“ giminėmis. „Rūtėnas“ aktyviai dirba su kitų ieškomųjų artimaisiais, pateikia duomenų, keliančių rimtą dėmesį.

Batakių miestelio bažnyčioje dirbo kunigas Kerpauskas, kuriam buvo užvesta agentūrinė byla. 1960 metų liepą gauta duomenų, kad Batakių vidurinės mokyklos mokytojas palaiko su juo gerus santykius. Mokytojo tėvai esantys labai religingi, jis pats kartu su žmona dalyvavęs kunigo surengtose išgertuvėse. 1960 metų gruodį jau užverbuotas agentas „Beržinis“, ataskaitos teigimu, patikimai stebi kunigą Kerpauską.

Tai nebuvo vienintelis Tauragės saugumiečių akiratin patekęs kunigas. Kitų, 1961 metų, kovo 20 dieną jie sekė 11 dvasininkų ir sektantų. Po ketvirčio amžiaus, pačiose Sąjūdžio išvakarėse, ataskaitoje Vilniui tauragiškiai akcentavo, kad nemažą įtaką operatyvinei Tauragės rajono situacijai turi 10 katalikiškų bažnyčių, kurias aptarnauja 10 kunigų. Kai kuriems jų užvestos operatyvinės įskaitos bylos. Didžiausio dėmesio reikalauja operatyvinio stebėjimo bylos objektas kunigas Kauneckas, esantis vienas nelegalių spaudos leidinių redaktorius. Numatyta taip pat sekti ir kompromituoti kunigus Joną Beinorį bei Žuką.

Kuriozišką 1986 metų pavyzdį iš Šilalės saugumiečiai vėlgi aprašė savo ataskaitoje. Liepos 22-ąją vyresnioji apylinkės inspektorė Ona Gudavičienė pranešė, kad prieš 12 dienų rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojos Kariniauskienės pavedimu buvusi patikrinta Šilalės bažnyčia. Aptikta apie 50 mažamečių vaikų, organizuotai susodintų ir kunigo Ivanausko mokomų religinių dogmų. Ivanauskas įspėtas.

Liepos 17-ąją surengtas antras patikrinimas ir vėl bažnyčioje rasta nemažai vaikų, organizuotai mokomų religinių tiesų. Komisijos nariai Tarpmokyklinio gamybinio susivienijimo direktorius Leščiauskas, Vida Sakalauskienė ir Ona Gudavičienė kunigui Ivanauskui surašė aktą.

Šilalės gyventojos Zinos Vainorienės žodžiais, ji girdėjusi iš liepos 18-ąją ar 19-ąją buvusios bažnyčioje moters, kuri dar nenustatyta, kaip kunigas Ivanauskas per pamokslą skundėsi, kad „mėlynakepuriai jam draudžia mokyti vaikus“ ir prašė parapijiečių pagalbos.

Liepos 21-ąją kunigas Ivanauskas, lydimas apie 40–50 tikinčiųjų, tarp kurių daugiausia pagyvenusios moterys ir valgyklos kasininkė Masidauskienė, atėjo pas Kariniauskienę išsiaiškinti, kodėl kunigui draudžiama mokyti vaikus. Esą bažnyčia nesikišanti į valstybės reikalus, tai tegul ir valdžia nesikiša į tikinčiųjų reikalus. Kunigas Ivanauskas nubaustas 50 rublių bauda.

Iš patikimų asmenų gauta informacija, kad, grįžęs iš bausmės atlikimo vietos, Usvaltas platinąs kažkokią naują religiją. Operatyvinis darbuotojas išanalizavo pranešimą ir padarė išvadą, kad Usvaltas – jehovistas. Buvo nutarta pristatyti jam agentą „Jakovą“, kuris sugebėjo įgyti sekamojo pasitikėjimą. Gauta duomenų, kad Usvaltas aktyviai įtraukia į sektą naujus narius, savo namuose rengia susirinkimus. Tai leido kartu su antrosios valdybos 2-uoju skyriumi Tauragės ir Jurbarko jehovistų grupei iškelti grupinio agentūrinio sekimo bylą „Jandis“. Vėliau per infiltruotus į, pasak pranešimo, sektą agentus „Jakovą“, „Puškiną“, „Atsargų“ išaiškinti ir kiti aktyviausi jehovistų nariai Janušas, Janušienė, Šėgžda, Celešienė, Šataičių, Šimaliūnų šeimos.

Apspjaudė Leniną

Iš KGB Tauragės skyriaus viršininko D.Popovo rašto LSSR KGB pirmininkui J.Petkevičiui:

„1973 metų rugpjūčio 18 dieną agentas „Jūra“ pranešė, kad prieš maždaug mėnesį Pužų kaime per šokius grupė jaunuolių elgėsi iššaukiančiai, šoko pusiau išsirengę, o vienas jų keletą kartų apspjaudė ant sienos kabėjusį V.Lenino portretą. Išaiškinti ir apklausti šeši liudininkai, kurie parodė, kad naktį iš rugpjūčio trečios į ketvirtą Pužų km. per šokius po kino Rimantas Simanauskas neblaivus demonstratyviai priėjo prie ant sienos kabančio V.Lenino paveikslo ir du kartus apspjovė, paskui, nukabinęs nuo sienos, išmetė per langą į gatvę, t.y. padarė chuliganiškus veiksmus su politiniu atspalviu. Surinkta medžiaga pateikta rajono prokurorui, kuris iškėlė baudžiamąją bylą“.

1976 metais buvo gauti 24 signalai (11 iš agentų, 4 patikimų asmenų, 2 sąmoningų piliečių ir 7 kitų organų). Užverbuoti 3 nauji agentai ir 84 patikimi asmenys.

1978 metais užverbuoti trys agentai, užmegztas ryšys su penkiais agentais, grįžusiais po tarnybos kariuomenėje ar atvykusiais iš kitų rajonų. Dvylikos agentų paslaugų atsisakyta.

Didžiulį rūpestį Tauragės saugumiečiams  kėlė ir toks jiems skaudus faktas – vien 1976 metais lengvuosius automobilius iš užsienio gavo, net baisu pagalvoti, 13 žmonių…

KGB – aukščiau už visus

Verti dėmesio dar keletas Lietuvos ypatingajame archyve saugomų dokumentų. Pirmiausia unikalus rajono liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto pirmininko G.Liutkaus pasirašytas orderis. 1982 metų sausio 18 dienos Vykdomojo komiteto sprendimo pagrindu namą M.Melnikaitės g. 49, kurį iki tol užėmė Lietuvos aklųjų draugijos Tauragės pirminė organizacija (bendras plotas 180 kvadratinių metrų), pareikalauta su visu inventoriumi nedelsiant perduoti LSSR Valstybės saugumo komiteto Tauragės skyriui… Neregius pakeitė ypatingai gerai matantys…

Dar vienas G.Liutkaus ir Tauragės rajono karinio komisaro Gliznucos pasirašytas tos pat dienos sprendimas, adresuotas Agrochemijos gamybinio susivienijimo direktoriui: „JUMS reikia NEDELSIANT perduoti KGB Tauragės rajono skyriaus viršininkui adresu D.Pundziaus 17 vieną lengvąjį automobilį UAZ 498b darbui specialiuoju laikotarpiu. Automobilis turi būti puikiai techniškai parengtas, dengtas brezentu, su sėdynėmis žmonėms vežti, aprūpintas kuru ir tepalais. Vairuotojai turi turėti vairuotojų pažymėjimus, karinį bilietą, pasą ir maisto produktų atsargą. Už šio sprendimo neįvykdymą, taip pat už autotransporto nepristatymą laiku JŪS asmeniškai atsakote pagal įstatymą“.

Tokiu pat sprendimu Autotransporto įmonės direktorius įpareigotas automobilį pristatyti kitu adresu – K.Požėlos g. 107.

Butai, kurių sienos turėjo ausis

Atskirai verta pažvelgti į dar vieną nepažįstamą, bet puikiai kiekvienam girdėtą KGB virtuvės aspektą – pasimatymo (konspiracinius) butus, kuriuose operatyviniai darbuotojai susitikdavo su agentūra. Pavyzdžiui, 1960 metais KGB Tauragės skyrius jų turėjo 15, 1961 metais – 14, 1976 metų pabaigoje – 6, 1977 metais – 4.

1960 metų lapkričio 23-iąją pasirodė slaptas KGB Tardymo skyriaus viršininko pulkininko Edvardo Kismino pasirašytas raštas. Jame pažymėta, kad kai kurie tauragiškių pasimatymo butai neturi priedangos legendų ir ilgai netikrinti ar dar nėra atskleisti: „Konspiraciniame bute „Slyva“ iki šiol buvo priimamas iš tinklo išbrauktas agentas, atsisakęs dirbti su KGB, mėginęs išvažiuoti į Ameriką. Šis agentas susirašinėja su Amerikoje gyvenančiu broliu. Laiškuose perduodami ir duomenys apie rajono ekonomiką. Apibūdinamas neigiamai, priešiškai nusiteikęs prieš TSRS. Tačiau ir išbraukus agentūros priėmimas bute tęsiasi, dėl ko butas gali būti atskleistas. Pastebimas ir netinkamas lėšų naudojimas pagal 9 straipsnį. Pavyzdžiui, vyresnysis operatyvinis įgaliotinis Kaminskas viename konspiraciniame bute agentūros nepriiminėja nuo 1960 metų kovo, tačiau konspiracinį butą išlaikančiam asmeniui per šį laiką sumokėjo 600 rublių“.

1977 metų kovo 30-ąją ant LSSR KGB pirmininko Juozo Petkevičiaus darbo stalo gulė pažyma „Apie KGB Tauragės rajono skyriaus pasimatymo kambarių naudojimo patikrinimo rezultatus“, kurią pasirašė Inspekcijos prie LTSR KGB pirmininko vyresnysis inspektorius papulkininkis Stanislovas Matuzonis. Pažymoje kalbama apie tai, kad galimai buvo atskleistas KGB Tauragės skyriaus pasimatymo kambarys „Vytautas“. Ryšium su tuo, susipažinta su pasimatymo kambarių, kuriuos KGB Tauragės rajono skyrius naudoja nuo 1967, 1969 ir 1971 metų, laikytojų „Mainelis“, „Jūra“ ir „Sakalas“ asmens bylomis. Nustatyta, kad nesilaikoma įsakymo reikalavimo ne rečiau kaip kas antri metai tikrinti pasimatymo butus ir jų laikytojus. Kai kurios priedangos legendos paseno, jos buvo sukurtos įsigyjant butus ir nepakankamai slaptai užšifruoja butų panaudojimą. Legendos numatytos tik tam atvejui, jeigu kas klausinės buto laikytojo apie besilankančius pašalinius asmenis. Remiantis sąrašais, trijuose nurodytuose butuose priimama 15 agentų, kai iš tikrųjų priimami 22. Septyni agentai, ilgą laiką priiminėjami šiuose butuose, į sąrašus neįtraukti ir jiems nesukurtos priedangos legendos. Išbraukiant butais besinaudojančius agentus iš sąrašų, nenurodomi išbraukimo motyvai.

Pažymoje taip pat akcentuojama, kad iš viso rajono skyrius naudojasi penkiais susitikimo butais, du jų įsigyti mažiau nei prieš dvejus metus. Rajono skyriaus agentūrą sudaro 83 agentai, iš jų tik 34 priimami pasimatymo butuose. Likusieji susitinka su operatyviniais darbuotojais tam tikrose sutartose vietose. Iki 1976 metų spalio mėnesio 10 agentų priiminėti atskleistame „Vytauto“ pasimatymų bute, kurį būtina uždaryti.

1978 metais įsigyti trys konspiraciniai butai ir jų skaičius pasiekė septynis. 1986 metais iš agentūrinio aparato išbraukti trijų konspiracinių butų laikytojai.

Agonija iki pat pabaigos

Nors tai gal kažkiek iškris iš šio straipsnio konteksto, tačiau noriu supažindinti su dar keliais Sovietų sąjungos agonijos pradžios KGB darbo pavyzdžiais. 1985 metų kalboje, pasakytoje buvusiame Leningrade, M.Gorbačiovas pasisakė už platų atsinaujinimą, prasidėjo tiek ilgai lauktas viešumo, persitvarkymo laikotarpis. Reikia manyti, jau tada slapčiausios sovietinės organizacijos vyrai ir moterys pajuto savo egzistavimo pabaigą, pradėjo galvoti apie ateitį, kaupti pinigus, planuoti būsimas komercines struktūras, kuriose ne vienas tebedirba ir šiandien.

Tačiau 1986-aisiais viskas dar vyko pagal senus štampus, laikantis senų tradicijų. Tai akivaizdžiai rodo ir tų metų gruodžio 13-osios LSSR KGB Tauragės skyriaus viršininko, majoro Aleksandro Kičaikino pasirašyta agentūrinio-operatyvinio darbo su kadrais ataskaita. Joje pažymima, kad didelė rajono gyventojų dalis klausosi užsienio antitarybinių radijo stočių laidų. Praėjusiaisiais metais 71 rajono gyventojas turėjęs kontaktų su į LSSR atvykusiais užsienio piliečiais – turistais, aštuoni užsieniečiai lankėsi Tauragės rajone.

1986 metais 12 gyventojų vyko į užsienį privačiai ir 14 su turistinėmis grupėmis. Kai kurie šių kategorijų asmenys saugumiečiams kėlė operatyvinį interesą ir nusipelnė tolesnio tyrinėjimo.

Pasak KGB dokumentų, rajone tuomet gyveno apie 300 už ypatingai pavojingų valstybinių nusikaltimų padarymą nuteistų ir bausmę atlikusių asmenų. Iš jų 17-kai užvestos operatyvinės įskaitos bylos. KGB kelia susirūpinimą, kad kai kurie šios kategorijos asmenys ir toliau tebėra priešiškai nusiteikę tarybinės valdžios atžvilgiu. Operatyvinei aplinkai rajone ypatingą įtaką daro režiminis objektas „Saturnas“, kiti kariniai daliniai, ryšių objektai, taip pat stambios pramonės įmonės.

Kontržvalgybinės operacijos „Vektor 2“ metu buvo stebimas VFR pilietis Vallat, turintis plačių ryšių LSSR, tarp jų ir Tauragės rajone. Per agentą „Rūtą“ vyko tolesnis VFR agento Arnoldo Bitnerio stebėjimas. Buvo tęsiamas agento „Rūta“ mokymas, auklėjimas ir tikrinimas, planuojant jį vėliau panaudoti laikino išvažiavimo į užsienį kanalu.

Objekto „Lakeja“ stebėjimas vyko pagal LSSR KGB pirmininko patvirtintą planą. Gauta duomenų, kad objektas ir toliau priešiškai nusiteikęs tarybų valdžios ir santvarkos atžvilgiu, palaiko glaudžius santykius su respublikos operatyvinės įskaitos bylų objektais, kai kurie jų prisideda leidžiant ir platinant priešiškus nelegalius leidinius.

Realizuota „Pastoriaus“ (sporto mokyklos trenerio Aloyzo Šlepavičiaus), leidusio savo aplinkoje kenksmingus pasisakymus, operatyvinio patikrinimo byla, atlikus skyriaus patalpose operatyvinį pokalbį.

1986 metų birželio 11-ąją KGB Tauragės rajono skyriaus viršininko majoro Aleksandro Kičaikino informacija LKP Tauragės RK pirmajam sekretoriui J.Imbrasui apie politiškai žalingus A.Šlepavičiaus pasisakymus: „Mūsų turimais duomenimis Tauragės vaikų – jaunimo sporto mokyklos treneris Aloyzas Šlepavičius aplinkinių rate liaupsina vakarietišką gyvenimo būdą, nuolatos klauso antitarybinių užsienio radijo laidų, komentuoja jas su bendradarbiais. Priešiškos propagandos įtakoje pradėjo reikšti nepasitenkinimą SSRS santvarka, laiko, kad pas mus nėra demokratijos. Idealizuoja kapitalistinį gyvenimo būdą, iškeldamas esančius pas mus atskirus trūkumus. Šmeižia TSKP ir Tarybinės vyriausybės vadovus. Palaiko ryšius su giminėmis užsienyje, iš kurių nuolatos gauna materialinę pagalbą. 1983 metais su A.Šlepavičium buvo surengtas profilaktinis pokalbis dėl neteisėto užsieniečio atvežimo į uždarą rajoną. A.Šlepavičius yra tikintis, lanko bažnyčią. Periodiškai informuoja kolegas apie artėjančias religines šventes. Pažįstamas ir bendrauja su kulto tarnais. Didelę įtaką A.Šlepavičiaus pasaulėžiūrai formuotis padarė praeityje tarybinių organų represuota fanatiškai tikinti teta Zofija Šlepavičiūtė, pas kurią jis gyveno nuo vaikystės. A.Šlepavičiaus tėvas 1945 metais Lietuvos TSR VRM kariuomenės karo tribunolo buvo nuteistas 8 metams laisvės atėmimo kaip nacionalistinės organizacijos „Laisvės kovotojų sąjunga“ dalyvis (Kartu su juo toje pačioje byloje septyneriems metams buvo nuteistas ir mano tėvas. O besimokant vidurinėje mokykloje dabar jau Tauragės garbės pilietis A.Šlepavičius buvo mano treneris,A.J.). Tuo pačiu būtina pažymėti, kad sporto mokyklos administracija ir treneriai neduoda reikiamo atkirčio negatyviam Šlepavičiaus elgesiui. Mokykloje silpnai dirbamas politinis – auklėjamasis darbas“.

Tardė už eilėraštį

Dar viena tų metų pažyma: „1986 metų sausio 15-ąją pilietė Ona Banevičienė į KGB rajono skyrių pristatė mašinėle atspausdintą ideologiškai žalingo turinio eilėraštį „Kryžių kalnas“. Mašinėlė priklauso Tauragės baldų fabrikui, o atspausdino šilališkės Tauragės baldų fabriko vyr. buhalterės Zosės Kažukauskienės prašymu mašininkės R.Čepkutė ir D.Berneckienė. Patikrinus nustatyta, jog Z.Kažukauskienė palaiko ryšius su adresatais JAV. 1970 metais be atitinkamo leidimo iš Vilniaus į Šilalės rajoną atsivežė pil. Navickienę, atvykusią iš JAV į TSRS. Be to, 1948 metais ji, kaip buožės – banditų pagalbininkės šeimos narė, buvo ištremta. Per pokalbį Z.Kažukauskienė paaiškino, kad eilėraštį gavo iš pažįstamos, 1985 metais mirusios, Bronės Mačiulienės, gyvenusios Vilniuje. Nieko blogo eilėraštyje ji nemato, vertina kaip literatūros kūrinį. Kadangi Z.Kažukauskienė kaltę pripažino, jokių poveikio priemonių nesiimta“.

1986 metais buvo tęsiamas darbas aiškinant ir užkertant priešišką esą sektantų – jehovistų veiklą. Vasario 2 dieną užfiksuotas nelegalus šios bendruomenės susirinkimas Kunigiškių kaimo gyventojo J.Jurkšaičio namuose. Jurkšaičiui pradėta operatyvinio stebėjimo byla. Tokia pat byla pradėta ir Tauragės jehovistų vadovui Vincentui Tereikiui.

Tauragės SMEG Šveicarijos firma „Fela“ su kitų kapitalistinių šalių subrangovinėmis firmomis montuoja importinę įrangą. Siekiant stiprinti agentūros vaidmenį išsamiau stebint užsieniečius, užverbuotas agentas „I.Kumpys“.

Per ataskaitinį laikotarpį iš planuotų aštuonių verbavimų užverbuotas vienas agentas ir septyni išbraukti iš agentūros sąrašo. Gruodžio 15  dienos duomenimis, rajono skyriuje yra 72 agentai.

Spėjo apsirūpinti

Ir pabaigai.

Lietuvos teritorijoje KGB faktiškai nustojo egzistuoti 1991 metų spalio 1 dieną. Paskutiniuoju Tauragės poskyrio viršininku buvo Aleksandras Kičaikinas, dirbęs nuo 1986 metų birželio 30-osios iki 1991-ųjų spalio 20-osios.

Jau po baisiųjų sausio įvykių, o vėliau po rugpjūčio pučo tapo besąlygiškai aišku, kad juodi debesys virš Lietuvos pradėjo sklaidytis. Ir nors ekonominė situacija buvo sunki, daug žmonių  sunkiai vertėsi, KGB Tauragės poskyrio darbuotojai sugebėjo apsirūpinti būtiniausiais buitiniais dalykais. Remiantis išviešintomis pažymomis, 1991 metų balandžio 24 dieną minėtasis A.Kičaikinas gavo operatyvinio įgaliotinio Valerijaus Radčenkos, vyresniojo operatyvinio įgaliotinio Rišardo Šerlat, vairuotojo seržanto J.Betingio ir sekretorės L.Sokolovos paraiškas ypatingai deficitinėms prekėms. Šiandien tokia paraiška sukels jaunimui juoką, tačiau tada, prieš trisdešimtmetį, ne viena prekė daugeliui buvo nepasiekiama svajonė: spalvotas televizorius „Šilelis“, svetainės minkštų baldų komplektai „Žalgiris“, „Simonas“, „Žilvitis“, „Lankesa“ arba „Zunda“, prieškambario baldų komplektas „Sodžius 2“, šaldytuvas „Snaigė 117“ arba analogiškas, skalbimo mašina „Fėja“, importinis stereomagnetofonas, siuvimo mašina „Čaika“, „Jiesios“ gamybos kavos servizas, vyriški importiniai batai, vyriška striukė, patalynės komplektas, 3–4 vietų palapinė, elektrinis lygintuvas, kilimas 2×3 arba 3×4 metrų, guminė pripučiama valtis, patalynės komplektas, vatinė antklodė, arbatinukas, žadintuvas, moteriškas lietsargis, lygintuvas… Paraiškos, net abejoti nereikia, buvo patenkintos…

Dalintis:

About Author

Alvidas Jancevičius

Ilgametis "Tauragės kurjerio" bendradarbis baigė Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą, 1977 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę. 1977–1983 m. Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros Periodinės spaudos mokslinio tyrimo laboratorijos mokslinis bendradarbis, vadovavo studentų estradinių miniatiūrų teatrui. 1983–1992 m. – Lietuvos televizijos Propagandos vyr. redakcijos redaktorius, 1992–1993 m. – šios redakcijos vyriausias redaktorius. Nuo 1993 m. – Lietuvos televizijos Visuomeninių programų direkcijos visuomeninių–politinių laidų kūrybinio susivienijimo vyriausias redaktorius. Lietuvos televizijoje rengė laidas „Žmogus. Visuomenė. Įstatymas“, „Juridinis kanalas“. Nuo 1996 m. – teisinių ir politinių laidų vedėjas. [1] Nuo 1998 m. – Lietuvos Aukščiausio Teismo pirmininko padėjėjas ryšiams su visuomene, vyr. specialistas.

Rekomenduojami video:

Komentarų: 1

  1. Viktoras on

    Tauragėje pragyvenau 50 metų, teko dirbti butų ūkio valdyboje. Apie 1986m. vasarą gavau skambutį iš KGB Tauragės sk., kad Vytenio g. valdos (Nr. neprisimenu) tvora išdažyta trimis spalvomis. Lietuvos vėliavos spalvomis. Paprašė perdažyti. Kadangi tai privati valda atsisakiau perdažyti. Savininkas irgi nesutiko. Tada įsikišo Vykdomojo komiteto vadovai ir paprašė perdažyti. Po didelių ginčų buvo perdažyta.
    Apie 1987,8 metus vykdomojo komiteto pirmininkas A.R. paprašė perdažyti namą Melnikaitės 19. (Prezidento) Būtinai žalia spalva. Tuomet neturėjom tokio kiekio dažų žalius dažus skiedėm su dizelinu. Bedažant pastatą aiškinomės kodėl šitą pastatą. Vykdomasis komitetas turėjo pravesti paminėti aukas prie to namo. Tai žinodamas, kad klaida ir ne tame name buvo žudomi o Melnikaitės 49 (Prezidento) pasakiau vykdomojo komiteto pirmininkui. Jis nenorėjo sutikti, tik pasakius, kad tame pastate buvo pasodintas ir mano tėvas-sutiko. Rajono pirmininkas A.R. buvo ne vietinis, todėl daug ko nežinojo, apie Tauragės istoriją.

Palikite komentarą