Išmokti skaityti

Manau, kad net ir tai galėtų būti penktadienio tema. Bet nuomonė, kuria su jumis noriu pasidalinti, gali būti ir kvestionuojama. Na, štai: vienas žodis jums jau ir nepatiko. Bet jis tikrai nepapiktino nuolat knygas vartančiųjų. Tiesiog jie mano, kad galima teiginį ir paprasčiau pasakyti. Ir, žinoma, yra teisūs.

Dabar kiek netikėtas pokalbio posūkis. Jei klausotės radijo, galbūt jums pavyko aptikti lietuvišką radijo stotį, kuri per nuotolį bando paveikti savo klausytojų skonio receptorius. Jie kasdien rengia mini pokalbius tema „Ką dabar valgome?“ (žmonės skambina į studiją ir dalijasi kasdieniais receptais), nes visiems rūpi įkišti nosį į svetimą šaldytuvą. Kodėl gi ne?

Bet! Lietuvaičiams, žinoma, neatėjo galvon parengti laidos (radijas tam tiktų, o televizija – ne) sąlyginiu pavadinimu „Ką dabar skaitote?“ Ir žinau, kodėl tokios kasdienės laidos nėra. Todėl, kad skaityti šiandien ne tik laiko nėra, bet ir… nemadinga. Geriausiu atveju pasakoma: „Skaitysiu, kai pensijon išeisiu“…

Knygos brangios. Kaupti jas – ne šių laikų užmačia. Betgi prisimenate Vilniaus knygų mugę? TV kasdien rodė minias tarp knygų besistumdžiusiųjų. Ir štai jums statistika: kasmet šį grandiozinį renginį aplanko apie… 1,5 procento Lietuvos gyventojų. Ir tai nedaug.

Prasti mūsų „popieriai“ ir bibliotekose. Nuolatinį ryšį su jomis palaiko tik apie 20 procentų šalies gyventojų. Palyginimui: Suomijoje ir Švedijoje bibliotekose lankosi apie 80 procentų gyventojų, Vokietijoje ir JAV – apie 50 procentų. Jei imtume aiškintis, kodėl taip yra, atsidurtume kaip visada prie neperlipamos sienos: bibliotekos negali įsigyti norimų knygų, nes neturi tam  lėšų. Ir dar turiu paaiškinti, kad lietuviškasis skaičius būtų kur kas mažesnis, jei ne kilni šiuolaikinių bibliotekų funkcija – mokyti skaitmeninio raštingumo. Tam tikra aktyvių senjorų dalis čia ateina, kad išmoktų savarankiškai elektronines sąskaitas apmokėti ir „internetą“ paskaityti.

O dabar – paradoksas! – naujiena, apie kurią… esu rašęs. Nebūtina lėkti į knygų mugę. Ir į biblioteką ne kiekvienam jūsų rekomenduoju eiti, nes begalinę išmintį ir visai nemažą turtą savo namuose jau turite. Tai senos ir dešimtmetį (o gal ir ilgiau) nejudintos knygos jūsų namuose. Ir galiu atspėti: nuo Antuano de Sent-Egziuperi „Mažojo princo“ kaskart dulkeles nušluostote. Bet neatsiverčiate. O reikėtų – jei jau „persivertėt“ į antrąją amžiaus pusę, nes tai, ką skaitėte ir kaip tai suvokėte, būdamas trisdešimties, jau… nebegalioja. Kiekvienam amžiui – kita patirtis ir kitas literatūros suvokimas. Ir puiku, jei jums jau septyniasdešimt, o jūs vėl atsiverčiate Brolių Grimų „Jonuką ir Grytutę“ arba „Raudonkepuraitę“. Dabar imate suvokti ne tik kuo originalas nuo „Disnėjaus varianto“ skiriasi, bet ir prasmę naujaip – asmeniniais potyriais besiremdami – interpretuojate.

O gal jums pasisekė ir senoje lentynoje atradote G.Orvelo „1984“? Po šito romano pakartotinio skaitymo akys tikrai giliau atsivers. Ir jau kitaip nei jaunystėje imsite suvokti totalinių valstybių propagandą arba „mūsiškių“ norą kontroliuoti radiją ar TV.

Kai nori ką nors pranešti kitiems, turi pats žinoti. Nedidelė dalelė asmeninės patirties, įgytos per knygas. Kažkurį iš artimesnių penktadienių esu užsimojęs parašyti apie tai, kaip mus veikia vienatvė. Temą diktuoja statistika: nes Tauragės apskrityje – bene daugiausia Lietuvoje žmonių, gyvenančių po vieną. Rodos, pakaktų keleto skaičių ir vieno kito specialisto komentaro. Ir dar galbūt reikėtų priežastis ir pasekmes nurodyti. Bet išankstinis planavimas tuo ir geras, kad verčia tave, net ir į seną knygų lentyną žvelgiant, apie temą galvoti. Akys užkliuvo už knygos, kuri nuo vaikystės su manimi iš buto į butą keliauja: Danieliaus Defo „Robinzono Kruzo“. Daugiau kaip 200 metų nuo jos parašymo. Bet peno minčiai ir šiandien pakankamai duoda: 28-eri metai negyvenamoje saloje. Iš kur ir kaip ten atsirado jo draugas Penktadienis? Ar turi pasakojimas realų pagrindą? Tikrai turi: pagrindinio herojaus prototipas jūreivis Aleksandras Selkirkas iš tikrųjų pakliuvo į negyvenamą salą ir išgyveno joje vienas net ketverius metus ir keturis mėnesius. Ir visaip kovojo už būvį. Bet jam reikėjo įveikti ir pagrindinį priešą – vienatvę. Tad kada nors būtinai parašysiu apie jo kovos metodus.

O šiandien darau eksperimentą: dirbtiniam intelektui papasakojau, kiek man metų, kuo domiuosi, ir paprašiau sudaryti man tinkamų (jo nuomone) knygų sąrašą.

Nebūtinai su tuo dirbtiniu proteliu turiu sutikti, tačiau jums gi bus įdomu, kokias knygas jis man rekomendavo. Netikėta, bet pirmu numeriu – „Mažąjį princą“. Po to – vardiju eilės tvarka – G.G.Markeso „Šimtą metų vienatvės“. Po to – D.Brauno „Da Vinčio kodą“, P.Coelho „Alchemiką“, E.Hemingvėjaus „Senį ir jūrą“. Iš lietuviškų – B.Sruogos „Dievų mišką“.

Nežinomas man sąraše buvo tik Kanados rašytojos L.Moud kūrinys „Anė iš Žaliastogių“. Teks paieškoti.