Tai, kad Iziumas šiame kare – strategiškai labai svarbus miestas, supratau grįždamas iš jo į Charkovą. Važiuojant 125 kilometrų atstumą, skiriantį šiuos miestus, teko prasilenkti su neregėta daugybe karinės technikos. Tankai, šarvuočiai, minosvaidžiai krovininėmis mašinomis ištisomis vilkstinėmis gabenami į frontą greitkeliu, kuris sovietmečiu jungė Charkovą su Rusijos miestu Rostovu.
Pakelės pilnos minų
Greitkelis bėga pro Slovianską, Bachmutą ir kitas vietoves, kur jau aštuntą mėnesį vyksta įnirtingos kovos. Be to, nuo šio greitkelio šakojasi keliai į Luhansko ir Donecko pseudorespublikų sostines, tad pakeliui – daugybė patikros punktų, kuriuose labai nuodugniai tikrinami bet kuria kryptimi vykstančių civilių dokumentai. Važiuojant nustebino ir tai, kad iš sustojusių mašinų išlipę kariškiai nebėga kur nors į krūmus, o šlapinasi čia pat kelkraštyje.
– Nesistebėk tuo: į pakelės krūmus eiti pavojinga, nes teritorija neišminuota ir galima beprasmiškai žūti, – paaiškino mane vežusios pakeleivingos mašinos vairuotojas.
Šis vyras ryte nugabeno humanitarinį maisto krovinį Iziumo gyventojams, o pavakarę vyko atgal. Mane pavėžėti jo paprašė patikros punkte budėję kariškiai, į kuriuos kreipiausi pagalbos. Mat į vos prieš kelias savaites išlaisvintą Iziumą kol kas nevažiuoja joks visuomeninis transportas, o pakeleivingos mašinos stoja nenoriai. Kariškiams įsakyta pakeleivių nevežti, o kiti vairuotojai baiminasi sustoti nepažįstamiesiems. Kad šiose vietovėse gali būti nesaugu keliauti, mane dar rytą įspėjo karys, budėjęs sankryžoje, kurioje susikerta Charkovo, Iziumo ir Balaklėjos keliai. Mat ryte iki Iziumo vykau kitu būdu: pradžioje traukiniu nusigavau iki Balaklėjos, o iš ten keliavau pakeleivingu transportu.
– Tu autostopu vienas geriau nekeliauk, nežinai nei kas vairuotojas, nei ką sutiksi kelyje. Ir įsigyk neperšaunamą liemenę, – man patarė Teritorinės apsaugos būrio karys Andrijus.
Andrijus papasakojo, kad toje sankryžoje savo patikros punktą buvo įsirengę priešai, kurie čia išsikasė apkasus, atsivežė šarvuotų mašinų, ant kelio ženklų užpaišė Z raides, o miegojo užgrobtoje pakelės kavinėje.
– Mūšiai čia buvo rimti: supleškinom jų buveinę ir mašinas, gyvi niekas nepaspruko, kelias buvo tiesiog nuklotas lavonais, – pasakojo Andrijus.
Po to kariškis dar kartą mane perspėjo:
– Tu būk atsargesnis, mačiau, kaip bėgai į kaimo keliuką fotografuoti sudegusio Rusijos tanko, bet vienam čia vaikščioti pavojinga. Ne visus užsilikusius okupantus išgaudėm, vakar gyventojai pranešė, kad darže du įtartini vyrai vagia pomidorus, tai suėmėm du rusų karius – buvo persirengę civiliais drabužiais.
Karys pasvarstė, kad rusų kariai civilių drabužius pavogė ar ką nors nudobė ir nurengė, o mano apranga, piniginė ir telefonas jiems esą būtų dar geidžiamesnis grobis. Su Andrijum širdingai atsisveikinau ir padėkojau už naudingus patarimus. Pamėgau patikros punktų karius – pavaišinus juos cigarečių pakeliu, kiek ilgiau šnektelėjus ir prisistačius, kad esu iš Ukrainai nuoširdžiai padedančios Lietuvos, visada padeda įsėsti pakeleivingon mašinon.
Dėjosi pragariški dalykai
Nusigavusį į Iziumą mane pasitiko sukrečiantis vaizdas – mieste, kuriame iki karo gyveno 46 tūkstančiai gyventojų, nebeliko nė vieno sveiko daugiabučio namo. Iziumo mero teigimu, šiame mieste nuo bombardavimų nukentėjo keturi penktadaliai visų namų, sveiki liko tik keletas privačių namų miesto pakraštyje.
Tai, kad pusę metų priešo okupuotame Iziume dėjosi pragariški dalykai, įsitikinau vos patekęs į miesto centrą. Čia pamatytas vaizdas priminė apokaliptinį filmą – praeivių mažiau nei benamių šunų ir kačių, o ore tebetvyrantis degėsių kvapas dirgino gerklę.
Keista buvo ir tai, kad soduose ant obelų nėra nė vieno obuolio – jie visi per nesibaigiančius sprogimus nukrito dar neprinokę ir supuvo. Labiausiai pritrenkė pašnekesys su namo, kurio griuvėsiai palaidojo pusšimtį ten besislėpusių žmonių, gyventojais – sutuoktiniais Genadijumi ir Tatjana Čvalun.
– Sugriuvo ne visas penkiaaukštis namas, o tik vidurinė jo dalis, trečia laiptinė. Žuvo kaimynai, kurie nuo bombų tris dienas slėpėsi rūsyje, – pasakojo 63-ejų metų G.Čvalun.
Vyriškis su septyneriais metais vyresne žmona butą turėjo irgi trečioje laiptinėje, gyvi išliko todėl, kad tądien slėpėsi kitoje vietoje.
– Dėkinga turiu būti savo vyrui, kuris per bombardavimus pareiškė, kad mūsų namo rūsyje slėptis negalima, nes griūvant namui sugrius ir rūsiai, kurie nepritaikyti atlaikyti tokį svorį, – kalbėjo Tatjana.
Kredito unijoje vedėja iki karo dirbusi moteris nusprendė slėptis dar prieš Antrąjį pasaulinį karą statyto namo rūsyje, specialiai kadaise pritaikytame slėptis nuo bombų. Tas rūsys – vos 400 metrų nuo šeimos namo, tačiau vyras atsisakė jame būti, pareiškęs, kad ten susigrūdę per daug žmonių ir jam trūksta oro. Genadijus nusprendė likti savo sodo namelyje vos už 100 metrų nuo namų.
– Bijojau, kad vagys neapšvarintų namelio ar nepavogtų mašinos, todėl pasakiau žmonai – liksiu jame ir bus kas bus, – prisiminė vyras.
Genadijaus teigimu, kovo 6 dieną prasidėjęs tris dienas užsitęsęs mūšis buvo pats didžiausias sukrėtimas jo gyvenime. Rusijos reaktyviniai lėktuvai skraidė taip žemai, kad vien nuo jų garso dužo langai ir biro tinkas nuo buto lubų. Bombos į miestą krito iš lėktuvų, tankų, minosvaidžių, patrankų, ir tris paras niekas nedrįso išeiti iš slėptuvių.
– Kodėl būtent į mūsų namą atskrido daugiausia bombų, po tragedijos man neįstengė atsakyti net Rusijos karininkas, kai per okupaciją su juo bandėm užmegzti draugišką pašnekesį, – sakė G.Čvalun.
Karininkas, kaip pastebėjo Genadijus, buvo sumišęs – jam buvo pasakyta, kad vyksta vaduoti Ukrainos nuo fašistų, o užėmus Iziumą pamatė, kad čia gyvena vien rusakalbiai, kurie jokių fašistų nėra regėję.
Užgriuvo beveik visus kaimynus
– Dalis mūsų laiptinės žemėn nugarmėjo kovo 9 dieną, lygiai 9 valandą ryto, o po didžiulio trenksmo išgirdau pagalbos šauksmus, – prisiminė G.Čvalun.
Vyras išbėgo iš sodo namelio ir pamatė, kad dalies namo nebėra, o prilėkęs arčiau išgirdo kaimyno Mišos balsą ir pamatė iš po griuvėsių kyšančią jo ranką.
– Vos tik Mišą su dar vienu kaimynu nunešiau tolėliau į pievelę, pasigirdo keisti traškesiai ir žemyn nugarmėjo visa laiptinė, nedaug trūko, kad būčiau žuvęs gelbėdamas kaimyną, – prisiminė Genadijus.
Vyras padėjo iš griuvėsių ištraukti dar tris moteris, kurios tragedijos metu buvo iš rūsio trumpam pakilusios į savo butus.
– Miša gyvas irgi išliko vien todėl, kad tuo momentu kaitė arbatą, norėjo jos nunešti savo šeimai į rūsį. Jam labai sunku, Miša prarado aštuonis savo šeimos narius, kuriuos prieš kelias dienas pats čia atgabeno iš tetos namo, manydamas, kad pas tetą nesaugu, – graudinosi Genadijaus žmona.
Po griuvėsiais žuvo Mišos žmona, dukra su trimis vaikais, žentas ir jo tėvas bei teta.
– Iškart po tragedijos buvo paskelbta, kad žuvo 44 žmonės, bet gelbėtojai man sakė, kad rado 42 lavonus su dokumentais drabužiuose, septynis neatpažintus be dokumentų, dar rado trijų žmonių kūnų dalis ir nežinia kur pradingo dar septyni žmonės, – žiaurią realybę prisiminė G.Čvalun.
Sužinojusi apie tragediją, Genadijaus žmona Tatjana vieną po kito patyrė panikos priepuolius ir net aprimus bombardavimams visą savaitę bijojo prieiti prie sugriuvusio namo ir pažiūrėti į tai, kas liko iš jųdviejų buto antrame aukšte.
– Skaudu žiūrėti į sienas ir baldus, kurie matosi išlikusioje mūsų buto dalyje, 22-ejus metus gyvenome ten, o dabar likome tik su sodo nameliu, kuris visas suskeldėjo nuo sprogimų ir skeveldrų, – liūdnai kalbėjo ir vyras.
Tatjana sakė, kad jos sutuoktinis karą išgyvena ramiau.
– Jis dėl neįgalumo viena ausimi negirdi, todėl ir bombardavimus atlaikė lengviau, o aš be vaistų nebeužmiegu. Kai užmiegu, sapnuose regiu žuvusius kaimynus, prabundu apsiverkusi, – sakė moteris.
Parengė Eldoradas BUTRIMAS
Projektas „Ties riba“