JAV ir Kinijos vaidai tik prasideda

Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kinijos konfrontacija aštrėja. Kai kas ją jau dabar vadina Šaltuoju karu Nr. 2.

Tuo stebėtis neverta, ir priežastys anaiptol nėra susijusios vien su COVID-19 pandemija. Dar gerokai iki jos JAV įvedė muitų tarifus kiniškoms prekėms, nes mano, kad ši šalis nesilaiko sąžiningų prekybos taisyklių; JAV taip pat siunčia aiškų signalą sąjungininkams, kad nederėtų leisti „Huawei“ įmonei plėtoti 5G tinklų, nes tai kels grėsmę Vakarų valstybių nacionaliniam saugumui. O kur dar idėjinė-vertybinė dimensija: amerikiečiai visuomet primena, kad Kiniją valdo ne bet kas, o vienintelė šalyje veikianti Komunistų partija.

Pandemija, žinoma, šias problemas tik dar labiau gilina. JAV žvalgybos institucijos paskelbė vertinimą, kad COVID-19 virusas tikrai kilo Kinijoje. Pažymima, jog patogenas nebuvo sukurtas žmogaus ar genetiškai modifikuotas, tačiau tuo pat metu neatmetama galimybė, kad jis galėjo netyčia nutekėti iš Uhane veikiančios sugriežtinto saugumo laboratorijos. Prezidentas Donaldas Trumpas, paklaustas, ar turi įrodymų, kad atsakomybė tenka laboratorijai, tikino, kad taip: „Mano manymu, jie padarė klaidą. Jie bandė šią klaidą pridengti, bandė viską nuslėpti. Tai tarsi ugnis, kuri plinta, nors yra bandoma gesinti. Jie visgi to nesugebėjo padaryti“. Kinija neigia, kad problemos kilo laboratorijoje, tačiau aštrių klausimų Azijos galiūnei turi ne tik amerikiečiai, bet ir Europos šalių, Australijos, Japonijos politiniai lyderiai.

„Mano manymu, jie padarė klaidą. Jie bandė šią klaidą pridengti, bandė viską nuslėpti. Tai tarsi ugnis, kuri plinta, nors yra bandoma gesinti. Jie visgi to nesugebėjo padaryti“.

Kas toliau? Akivaizdu viena, kad Vakarų valstybės norės mažinti priklausomybę nuo Kinijos. Pavyzdžiui, šiuo metu Kinija pagamina net apie 90 proc. antibiotikų, patenkančių į JAV rinką; jei anksčiau atrodė, kad mažesnė kiniškų prekių kaina nusveria viską, tai dabar akivaizdu, kad vakariečiai norės daugiau būtinųjų daiktų ir prekių pasigaminti patys (arba bent jau arčiau nei Kinijoje). Europos valstybės taip pat ketina atidžiau vertinti Kinijos investicijas ir atkurti bent dalį gamybinių pajėgumų, kurie kadaise persikėlė į Aziją. Trumpuoju laikotarpiu tokia iniciatyva kainuos, bet ilgainiui Europoje gali būti sukurta nemažai naujų darbo vietų.

Kitas svarbus aspektas – politinis Kinijos vertinimas. Jei JAV jau seniai skalambijo apie Pekino keliamą pavojų, tai Europos šalys akcentuodavo santykių su Kinija ekonominę naudą. Tai neturėtų stebinti: Kinijai ES yra didžiausia prekybos partnerė; tuo metu ES bendrijai Kinija yra antra pagal svarbą prekybos kryptis. Kinijos ir ES prekybos apimtys kasdien siekia apie 1 mlrd. eurų (žinoma, pandemija šį skaičių gerokai sumažins). Tad daugybė senojo žemyno šalių ir verslo atstovų nenorėtų, kad santykiai pakriktų.

Kita vertus, taip pat akivaizdu, kad pasitikėjimas Kinija yra smukęs iki rekordinių žemumų, o tai paskatins sprendimus, kurie vadovausis ne vien ekonomine logika. Juo labiau, kad Kinijos skleidžiama dezinformacija kelia erzelį. „Financial Times“ ir Italijos ekspertų atlikta analizė rodo, kad Kinijos žiniasklaidoje rodyti vaizdai apie esą Kinijai už atsiųstas medicinines priemones dėkojančius Italijos gyventojus yra sumontuoti. Pavyzdžiui, viename vaizdo įraše rodoma, kad italai ploja skambančiam Kinijos himnui, bet skambėjimo atvejis ir vėliau rodomi plojimo vaizdai buvo suklijuoti iš visiškai skirtingų epizodų. Kitaip tariant, Pekinas taip nori parodyti europiečių dėkingumą, kad ima jį gerokai perdėti.

Be abejo, konflikto nenori niekas. Visgi panašu, kad pasaulis po pandemijos gali turėti nemažai panašumų su tuo, kas buvo po Antrojo pasaulinio karo: Vakarų valstybės bursis į gretą ir aštriai konkuruos su augančia galia iš Rytų.