Jonas Sabutis – olimpiečių kalvis iš Tauragės

Tauragės Martyno Mažvydo progimnazijos kūno kultūros mokytojas Jonas Sabutis per tris dešimtmečius užaugino ne tik kelis šimtus fizinį aktyvumą pamilusių tauragiškių, bet ir keturis olimpiečius. Jei pasaulinės imtynių varžybos susiklostys sėkmingai, į olimpiadą šiemet išvažiuos ir penktasis Jono auklėtinis.

Viešumo nemėgsta

Su Jonu Sabučiu susitarėme susitikti renovuotoje Martyno Mažvydo progimnazijos sporto salėje. Nors pamokos jau buvo seniai pasibaigusios, čia kamuolį varinėjo po pamokų sportuoti pasilikę mažvydiečiai, prie teniso stalo sukiojosi senjorai. Jonas buvo palinkęs prie kompiuterio darbo kabinete – reikėjo užpildyti dienyną, peržiūrėti įvairią mokytojams siunčiamą dokumentaciją, pasiruošti dar vieniems nuotoliniams mokymams. Visos savaitės dienos sudėliotos taip, kad poilsiui treneriui ir pedagogui lieka tik vėlyvi vakarai: pamokos, treniruotės, pasiruošimai pamokoms, mokymai. O kur dar laikas, praleistas prie ekrano, – stebint, kaip sekasi į plačiuosius imtynių vandenis išplaukusiems auklėtiniams.

– Tikiuosi, kad kalbėsime tik apie imtynes. Nemėgstu viešumo, – dar sveikindamasis pokalbio ribas brėžė mokytojas.

Jono Sabučio darbo kabinetas – šalia moderniai renovuotos sporto salės, o perėjęs jį patenki į dar kitą kabinetą, kuriame sudėtas inventorius, o spintose – per daugiau nei tris dešimtmečius mokytojavimo ir treniravimo sukauptų taurių kolekcija, sportininkų dienoraščiai, jų pasiekimų metraščiai. Pati paskutinė salė – imtynių. Čia savo sportinę karjerą pradėjo į olimpinę sudėtį pakviesti Jono auklėtiniai. Treneris šypsosi – jei salės sienos prabiltų, pasipiltų ir sėkmės, ir nesėkmės istorijos, paslaptys, kurių nežino net auklėtinių tėvai.

Treneris išsaugojo auklėtinių dienoraščius, kuriuose užfiksuota griežta sporto rutina. Violetos Karaliūnaitės nuotrauka

– Aš pats esu tauragiškis. Dvejų metukų atsivežė mane į Tauragę iš Gaurės. Augau su seneliais ir dėkingas esu savo mokytojams ir treneriams, kad tapau tuo, kuo dabar esu. Keistais laikais augom, galėjau ir prastais keliais pasukti. Labai svarbu, kad vaikystėje šalia būtų žmogus, kuris teisingu keliu vestų, – pokalbį pradeda mokytojas.

Viliojo futbolas

Anot pašnekovo, imtynių sportu jis susidomėjo dar vaikystėje, nors iš pradžių labai patiko futbolas. Prisimena pro tvorą stebėdavęs senajame miesto stadione besitreniruojančius bendraamžius. Pats į futbolo treniruotes Jonas nėjo – futbolo nelankė draugai, o vienam sportuoti buvo nedrąsu.

– Kai buvau šeštoje klasėje, mano giminaitis ruošėsi į kariuomenę ir kai sportuodavo, visada pasiimdavo mane kartu. Krosus bėgdavom ir taip susidomėjau sportu. Graikų-romėnų imtynėmis susidomėjau gal aštuntoje klasėje, tuo pačiu metu treniravausi ir dziudo. Imtynės buvo nauja sporto šaka Tauragėje, norint sportuoti, net atrankas reikėdavo pereiti, normatyvus išlaikyti, – pasakoja J.Sabutis, iki šiol puikiai žinomas graikų-romėnų imtynių pasaulyje.

Mokytojas tikina, kad paauglystėje ir jaunystėje teisingai pasirinkti jam padėjo treneris Kęstutis Šegžda. Pradėjęs dirbti mokykloje ir treniruoti vaikus, J.Sabutis į imtynių sportą įtraukė ir du savo sūnus. Abu jie skynė pergales ant kilimo ir veždavo į Tauragę aukso medalius.

– Mano vaikystė nebuvo labai lengva, todėl nė vieno vaiko nesu išvaręs iš salės. Džiaugiausi ir džiaugiuosi, jei jie ateina sportuoti, randa čia savo vietą ir sustiprėja ne tik fiziškai, – į prisiminimus leidosi J.Sabutis, dabar imtynių gudrybių pamokantis ir anūką. – Su vaikais dirbti nesunku. Būdavo laikas, kai valandų net neskaičiuodavau. Kiek reikėdavo, tiek salė atvira būdavo. Dabar jaunimą sudominti sunku – per didelė pasirinkimo pasiūla.

Du J.Sabučio auklėtiniai Tauragėje dabar dirba treneriais ir ugdo jaunąją kartą. Jonas šypsosi – jam smagu, kai buvę auklėtiniai sugrįžta į gimtąjį rajoną, smagu, kai aplanko, paskambina, o susitikę gatvėje ir apsikabina.

Jonas Sabutis. Violetos Karaliūnaitės nuotrauka

Keturi olimpiečiai

Prieš savaitę Azerbaidžane vykusiame atrankos į Paryžiaus olimpines žaidynes imtynių turnyre bilietą į olimpiadą iškovojo Mindaugas Venckaitis – dar vienas J.Sabučio auklėtinis. Pats pirmasis tauragiškis, išvykęs į olimpines žaidynes, – taip pat Jono mokinys Svajūnas Adomaitis iš Ridikiškės kaimo.

– Svajūnas buvo labai motyvuotas. Buvo laikai, kai jis į treniruotes dviračiu atvažiuodavo, o žiemą, kai autobusai neįvažiuodavo į kalniuką, bėgte į treniruotes atbėgdavo, trumpindamas kelią ir net tamsoje bėgdamas per kapines. Iš salės jis išeidavo paskutinis, ne kartą reikėjo raginti baigti treniruotę, kad į autobusą suspėtų. Aš sakiau ir sakysiu, imtynininkai yra tikrieji Lietuvos patriotai, kariai, tie, kurie už Lietuvą kovoja. Kai jie būdami trisdešimties atsigręžia į savo bendraamžius, mato, kad tie ir namus pasistatę, ir geromis mašinomis važinėja, o imtynininkai tik krūvą aukso medalių turi, už kuriuos nieko nenusipirksi, – pasakoja J.Sabutis.

Olimpinėse žaidynėse Atėnuose Svajūnas užėmė 16-ąją vietą, o baigęs karjerą apsigyveno užsienyje.

Antrasis olimpietis – Valdemaras Venckaitis – pirmasis iš dešimties vaikų šeimos pramynęs kelią imtynių sporte ir įkopęs į olimpą – olimpines žaidynes.

– Tvirtas vyras. Gal būdamas ketvirtoje klasėje turėjo problemų su regėjimu ir gydytojai jam rekomendavo kurį laiką nesportuoti, padaryti pertraukėlę. Mama nežinojo, kad jis ateidavo į treniruotes, o aš nežinojau, kad jis sportuoti negali. Trindavo vaikas makaronus, kad tik ant kilimo sportuoti galėtų. Gausi šeima gyveno Papušynės kaime. Valdemaras dalyvavo Pekino olimpinėse žaidynėse ir užėmė 14-ąją vietą. Olimpiadoje turistų nėra. Visi sportininkai rodo geriausius rezultatus, tai jų darbas, jų tikslas. Nėra nė vieno, kuris atvažiuoja į olimpines žaidynes šiaip sau,  – dar vieną auklėtinį olimpietį pristato treneris.

Trečiasis olimpietis – Valdemaro brolis Edgaras Venckaitis. Jis vienintelis iš Tauragės olimpinėse žaidynėse dalyvavo net du kartus: 2012 metais užėmė 7-ąją vietą Londone ir 2016-aisiais iškovojo 11-ąją vietą Rio de Žaneire vykusioje olimpiadoje.

– Edgaras Londone galėjo pretenduoti ir į olimpinį medalį. Labai stipriai pasiruošęs. Tiesą pasakius, už jų sėkmę reikia dėkoti ne treneriams, o mamai, kuri užaugino 10 vaikų. Šeši broliai ir keturios sesės. Buvo ir taip, kad mama juos pati dviračiu į treniruotes atveždavo, mašinos tuo metu neturėjo. Visi šeši broliai Venckaičiai lankė imtynių treniruotes. Su visais auklėtiniais bendrauju iki šiol. O jų mama irgi aktyvi – lanko futbolo vaikštant treniruotes ir dalyvauja varžybose. Nenustebčiau, jei ji ten tuos įvarčius pelno, – juokiasi treneris.

Serga prie ekrano

Apie trečiąjį brolį olimpietį Mindaugą Venckaitį Jonas atsiliepia tik šilčiausiais žodžiais.

– Mindaugo svorio kategorija didžiausia iš visų brolių, o kadaise jis buvo pats kūdžiausias. Mes, imtynininkai, sugebame ir užsiauginti svorio, ir jo numesti. Visus buvusius auklėtinius su pergale pasveikinu tik pasibaigus varžyboms. Jų rutina, jų dienotvarke rūpinasi dabartiniai treneriai ir aš neturiu teisės trukdyti. Kai kelialapį laimėjo Mindaugas, apsidžiaugiau, bet dabar labai lauksiu čempionato Turkijoje. Dar vienas mano auklėtinis, šioje Martyno Mažvydo progimnazijos salėje užaugęs Justas Petravičius pretenduoja į olimpiadą. Būtų smagu sirgti už du auklėtinius, – sako J.Sabutis.

Nors išugdė keturis olimpiečius, J.Sabutis, kaip pirmasis treneris, nevyko nė į vienas olimpines žaidynes. Sako, kad emocijų ir džiaugsmo užtenka stebint kovas kitapus ekrano.

– Esu laimingas, kad esu čia. Tik norėčiau, kad mokytojai daugiau dirbtų su vaikais, o ne prie popierių, – sako pašnekovas ir rodo treniruoklių salę mokykloje, kurią kadaise pats savo rankomis įrengė.