Jūratė Lazdauskienė: „Nereikia mokytojų mokyti būti mokytojais“

Nuolatiniai pokyčiai, vis atnaujinamos ugdymo programos, šiais mokslo metais startavęs įtraukiojo ugdymo modelis, amžinas mokytojų trūkumas – problemos, kurios kamuoja šiandienos švietimą. Kas svarbiau – kiekybė ar kokybė ir kas turėtų rinktis pedagogikos studijas? O gal mokytojus iš ugdymo įstaigų išstums robotai ir dirbtinis intelektas? Šiuo ir kitus klausimus, siekdama tobulinti Lietuvos švietimą, ministerijos lygmeniu kelia tauragiškė, „Šaltinio“ progimnazijos direktorė Jūratė Lazdauskienė. Ji perduoda žinią ir Tauragės švietimo bendruomenei.

Absoliuti kokybė

Jūratė Lazdauskienė mokykloje dirba daugiau nei 40 metų, todėl sako žinanti, ką reikia tobulinti. J.Lazdauskienė – Bendrojo ugdymo tarybos narė. Šioje taryboje ji pirmą kadenciją ir jau spėjo Švietimo ir mokslo ministerijai pateikti ne vieną svarbų klausimą. Tauragiškė pedagogė įsitikinusi, kad švietimiečių praktikų bendruomenė neišgirstama. Šįkart su kolegomis iš Švietimo vadovų klubo Jūratė inicijavo susitikimą su aukštųjų mokyklų atstovais, susitiko ir su švietimo ministre dėl pedagogų pritraukimo ir parengimo. Diskutuojant išsigrynino problema, kad Lietuvoje trūksta didaktų, gebančių kokybiškai parengti mokytojus.

– Studentai neturi emocinių kompetencijų stiprinimo programos, o jos reikėtų labai gilios ir labai stiprios, kad mokykloje dirbdami jauni žmonės taip greitai neperdegtų, kad suprastų, jog mokykla yra tikras gyvenimas, kad ten nėra vien rožėmis viskas nuklota. Nebūtinai iš karto turi būti vaikų ir tėvų priimtas, galbūt reikės įveikti tam tikrus iššūkius, tačiau apie tai žmogus, kuris ruošiasi tapti mokytoju, turėtų žinoti ir būti tam rengiamas, – akcentavo progimnazijos direktorė.

Pasak J.Lazdauskienės, nemažai jaunų pedagogų, mokykloje padirbusių vos trejus metus, išeina iš darbo, ir tarsi dėl to kaltos mokyklos.

– Išeina, kadangi ateina netinkamai pasirengę. Tikrai nenuvertiname, kaip aukštosios mokyklos paruošia specialistus, bet parengimo darbui mokykloje trūksta. Juk stiprus matematikas nebūtinai yra mokytojas. O mums reikia stipraus matematiko ir stipraus mokytojo, kad turėtume absoliučią kokybę. Atsakant į klausimą – kiekis ar kokybė, tai mokykloje kiekis yra svarbu, nes jei reikalingas vienas matematikas ir tu jo neturi, tas skaičius tampa ypatingas. Ir vis dėlto kokybė yra svarbiau. Mes sutinkam būti aukštųjų mokyklų partneriais priimdami studentus į praktiką. Studentai turi ateiti į stiprias mokyklas, kuriose vestų daug pamokų, taptų klasės auklėtojais, dalyvautų kaip lygiateisiai pedagogai įvairiuose susirinkimuose, pamatytų visą mokytojų rutiną, – sprendimą mato J.Lazdauskienė.

Jūratė Lazdauskienė jauniems žmonėms iš savo patirties visada sako, kad mokykloje gera, įdomu dirbti, kad yra galimybė augti ir tobulėti, daug kelių saviraiškai, bet svarbiausias mokykloje yra vaikas. Todėl labai svarbu, kad pedagogikos studijas rinktųsi mylintys vaikus ir širdimi pašaukimą jaučiantys žmonės.

– Jei mokytojais dirbti ateina amatininkai, tai kokybę vargu, ar turėsim. Mokytojas turi jausti pašaukimą. Taip mes, mano karta, sakom, nes jaunesni žmonės jau truputį žiūri kitaip. Taip, yra sudėtingesnių momentų, bet argi jų nepatiria kitų profesijų žmonės? Labai garsiai kalbame apie mokytojo perdegimą, dar prisideda ir tėvelių požiūris, ir tai, kaip mokytojas geba kurti ryšį, – svarsto direktorė.

Suabejojo, ar ne privati mokykla

Šiais mokslo metais „Šaltinio“ progimnazijoje lankėsi vienos geriausių Lietuvoje Vilniaus Žirmūnų gimnazijos pedagogai ir gimnazistai, kurie išvydę „Šaltinio“ infrastruktūrą vis klausė, ar tai tikrai neprivati mokykla. Vizito metu viena moksleivė atskleidė, kad ketina rinksis pedagogo kelią, mergaitė sakė, kad labai norėtų dirbti tokioje mokykloje, kaip Tauragės „Šaltinio“ progimnazija.

Jūratė Lazdauskienė pateikė gražių pavyzdžių. „Šaltinyje“ dirba Reda Parnarauskienė, kuri per pandemiją pajuto stiprų norą tapti mokytoja ekrane stebėdama mokytojų darbą, savo vaikui padėdama prie kompiuterio. Vienerius metus padirbėjo mokytojo padėjėja, po metų įstojo mokytis pradinio ugdymo pedagogikos.

– Reda mokosi ir dirba. Myli vaikus, turi pašaukimą pedagogikai, rodo stulbinančius rezultatus, jos mokiniai olimpiadose laimi prizines vietas. Galime pasidžiaugti ne viena sėkmės istorija, – pastebėjo pašnekovė.

Šiuo metu „Šaltinio“ progimnazijai mokytojų netrūksta, tačiau dirba keli pensinio amžiaus mokytojai, todėl mokyklos administracija intensyviai ieško matematikos mokytojų, nes rudenį vieno tikrai trūks. J.Lazdauskienė net kreipėsi pagalbos į buvusią savo mokinę, Vytauto Didžiojo universiteto Moderniųjų didaktikų katedros vedėją Vaidą Jurgilę, gal galėtų pasiūlyti studentų. Jūratės teigimu, jauni žmonės noriai renkasi studijuoti pradinio ugdymo pedagogiką, tačiau šių specialistų daug nereikia, o tiksliųjų mokslų studijuoti nenori.

– Labai tikiuosi, o jeigu ne, tai ateinam į tokį vargo laikotarpį. Kai trūko vokiečių kalbos mokytojo ir kol jį suradom, dvejus metus vaikus nuotoliu mokėm. Tiesa, buvo gera patirtis. Gerai, kad savivaldybė yra numačiusi mokytojų pritraukimo mechanizmus, galima gauti tam tikras pinigų sumas, jei ateini dirbti mokytoju į Tauragę, yra visokių lengvatų. Ir su atlyginimu nėra taip blogai, kaip buvo, – kalbėjo J.Lazdauskienė.

„Akmenukas į daržą“

Vis nuskamba mintis, kad ateityje mokytojus pakeis robotai ir dirbtinis intelektas – kiek tai realu? J.Lazdauskienė neabejoja, kad mokytojų iš mokyklų robotai neišguis. Tačiau įvaldyti dirbtinį intelektą pedagogams reikės. To nepadariusiems gali nelikti vietos, kadangi mokykla yra ta vieta, kur su pasaulio pažangiausiomis technologijomis, su gyvenimo ritmu privaloma eiti koja kojon.

Paklausta, ką mano apie įtraukųjį ugdymą, J.Lazdauskienė atskleidė tvirtą nuomonę – Tauragėje švietimas yra įtraukusis, o įtrauktis – pažangios visuomenės bruožas.

– Suprantu, kad mokyklose ir klasėse kyla tam tikrų iššūkių. Aš širdyje esu ne direktorė, esu mokytoja ir man svarbus kiekvienas vaikas. Tauragės rajone mes turime mokytojų padėjėjų tiek, kiek reikia kiekvienam vaikui. Jeigu vyksta nuoseklus ir teisingas bendradarbiavimas tarp mokyklos, mokinio tėvų ir pagalbą teikiančių institucijų, dažniausiai pasieksime geriausių rezultatų, – konstatavo progimnazijos atstovė.

Tiesa, mokyklos vadovė pripažino, kad pasitaiko atvejų, kai tėveliai pervertina savo vaiko galimybes ir atveda į bendrojo ugdymo mokyklą. Administracija visada pabrėžia, kad vaiko neatsisako, tačiau visada pirmiausia reikia žiūrėti kas geriausia vaikui, gal jam pagal poreikius puikiai seksis „Karšuvos“ mokykloje.

– Blogai yra tada, kai iššūkiai tampa problemomis, kai nesusikalbam, kai tėvai neigia ir nenori priimti tikros situacijos, sako, kad privačiai kažkur lankosi. Tai akmenuką mesiu į švietimo pagalbą teikiančių žmonių daržą, ne Tauragės, bet apskritai, nes jie truputį pataikauja tėvams ir sako, kad jų vaikui viskas gerai. Aš esu už įtrauktį, bet protingą įtrauktį, – įsitikinusi direktorė.

Jūratė Lazdauskienė atskleidė dar vieną švietimo spragą – Lietuvoje nėra gabių vaikų ugdymo sistemos, nes gabūs vaikai nebūtinai geriausiai mokosi. Kaip nustatomi specialiųjų poreikių vaikai, taip turėtų būti nustatomi ir gabieji. Per švietimo bendruomenę nuvilnijęs nepasitenkinimas atnaujintomis ugdymo programomis, J.Lazdauskienės nuomone, yra pagrįstas. Ji žino, kad mokytojai teikė siūlymus, kai programos buvo rengiamos, bet į juos buvo mažai arba visai neatsižvelgta. Pakvietimo teikti įžvalgas sulaukta per vėlai arba duotas per trumpas laikas. Nebuvo atsižvelgta į mokytojų pastabas, kad užduotys aštuntokams per Nacionalinį mokinių pasiekimų patikrinimą per sunkios.

– Labai nevykusiai praėjo šita reforma, mokytojai dalykininkai pastebi žemesniųjų klasių kurso išplėtimą aukštesniųjų klasių kurso temomis, pastebi neatitikimų vaikų amžiaus tarpsniams. Patekome į duobę. Nežinau, ar iki rugsėjo suspės viską sutvarkyti. Ir vadovėliai vėluoja, tam nebuvo pasiruošta, – problemą įvardijo direktorė.
Štai kokią žinią J.Lazdauskienė siunčia kolegoms švietimiečiams:

– Aš noriu pakviesti švietimo bendruomenę mažiau kalbėti apie perdegimą. Suprantu, kad mes dirbame sunkų darbą, tačiau turime suprasti, kad ir kiti dirba sunkų darbą. Mes turime vieni kitus palaikyti, apie savo darbą kalbėti. Labai tikiuosi, kad sugebėsim tai padaryti. Ir labai svarbu susikalbėti su tėveliais. Po truputį tas susikalbėjimas ateina, bent jau mano patirtyje ir gyvenime, tėveliai pradeda išgirsti, kad nereikia mokytojų mokyti būti mokytojais.