Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Iš karto atsiprašau, jei kas supyks dėl tokio nekvapnaus Tauragės rajono savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pavadinimo. Tačiau žodžio iš dainos neišmesi. Būtent taip ketvirtadienį, vykstant šio komiteto posėdžiui, jį pavadino opozicijos narys Pranas Petrošius. Taigi kodėl „Atliekų“?
Kai valdžia ima save menkinti rinkėjų akivaizdoje, supranti, kad kažkas su ja negerai. Opozicijos atstovo epitetas leido galutinai suprasti, kad tos opozicijos Tauragėje iš tikrųjų nėra. Valdantieji atkirstų, kad ir anksčiau taip buvo, kai liberalai tyliai sėdėjo už valdančiųjų nugarų ir ilgus metus socialdemokratai jų nesiklausė.
Švietimo, kultūros ir sporto komiteto posėdis panėšėjo į daugumos surežisuotą spektaklį. Politikų ir švietimiečių mažų mažiausiai keisti situacijos apibūdinimai pylėsi it iš gausybės rago, ir negali suprasti, kur papuolei – tarsi būtum sugrįžęs 50 metų atgal. Klausimas tas pats, apie kurį kalbame jau antrą ar trečią savaitę iš eilės – reabilitacijos centro-mokyklos „Pušelė“ reorganizacija, iš jos iškraustant neįgalius vaikus ir perkeliant į Skaudvilės ugdymo ir vaiko gerovės centrą. Už tai taryba balsuos rytoj, kaip nubalsuos, klausimų nebekyla. Tačiau kam tas spektaklis?
Taigi ištrauka iš to, kas vyko ketvirtadienį: komiteto pirmininkės pavaduotoja Rima Bandzinaitė-Latožienė Švietimo skyriaus vedėjos Jūratės Veisienės paklausė – ar „Pušelėje“, tose vadinamosios mokyklos grupėse, mokosi ir „dideli“ vaikai, tai yra šešiolikmečiai, septyniolikmečiai ir vyresni. Mat ji žinanti ir kitų, tai yra sveikų vaikų, kurie lanko šią ugdymo įstaigą, tėvų nuomonę. Kokia ta nuomonė, politikė neįvardijo, tačiau iš konteksto reikėtų suprasti, kad sveikų vaikų tėvai nenori, jog šalia jų mielų vaikučių vaikščiotų psichiškai neįgalūs paaugliai.
Švietimo skyriaus vedėjos atsakymas: „Tai jūs įsivaizduojate, darželyje, šalia penkiamečio gali būti šešiolikos metų jaunuolis pagal įvairius brandos aspektus, tai čia galbūt galėtų ir mokytojai papasakoti. Ir mes vis dėlto taip pat norim atsižvelgti, kad netgi socializacijos prasme jiems turbūt būtų geriau kažkaip į savo tą bendruomenę, o ne ugdytis šalia 3, 5 metų vaikų“.
Simboliška, kad Švietimo komiteto posėdis vyko kovo 21-ąją, Skirtingų kojinių, Tarptautinę Dauno sindromo, dieną. Nemažai Dauno sindromą turinčių vaikų ir paauglių ugdomi būtent „Pušelėje“. Suvaryti „į tą savo bendruomenę“, netoleruoti, nepriimti, nebendrauti, atskirti, kad sveiki vaikai nematytų ir gal net gatvėje badytų pirštais?
Prieš įsiplieskiant šiam skandalui, „Tauragės kurjerio“ redakcijoje apsilankiusios neįgalių vaikų mamos pasakojo, kaip gyvena jų ir kitos tokios šeimos. Baisios diagnozės, sunkiai protu suvokiama kasdienybė ir laimė, kad jų vaikai ilgus metus galėjo lankyti užsiėmimus „Pušelės“ centre. Jei kas nesupranta, vežioti tų vaikų į Skaudvilę neįmanoma – dauguma jų nėra praleidę dienos be savo auklėtojų, be tėvų, turi valgymo ir rijimo sutrikimų, nėra važiavę autobusu ir juo labiau negalėtų gyventi bendrabutyje. Tai sunkūs vaikai, kuriems, ne taip, kaip sveikiesiems, svarbu konkrečios auklėtojos, pedagogų pasikeitimas šiuo atveju taip pat gali būti lemiamas.
Vis dėlto pinigai čia vaidina svarbiausią ir greičiausiai lemiamą vaidmenį. „Pušelės“ neįgaliukams išlaikyti savivaldybė iš savo biudžeto kasmet atseikėja papildomus 100 tūkstančių eurų, nes šiai įstaigai, laikomai paprasta mokykla, Švietimo ir mokslo ministerija ir skiria tiek, kiek paprastai mokyklai, tai yra per mažai.
Ir vėl pacituosiu P.Petrošių: ką reiškia rajonui 100 tūkstančių eurų, kai metinis rajono biudžetas siekia 100 milijonų eurų? O teisingiausi turbūt Tauragės garbės piliečio Eugenijaus Šalčio žodžiai: „Tegu tarybos nariai grąžina, ką iššvaistė, ir pinigų užteks“. Tarybos narių praėjusią kadenciją išleista suma siekia beveik pusę milijono eurų, užtektų ketveriems, o gal net penkeriems metams „Pušelės“ vaikams išlaikyti.
Ir dar viena citata, kurią ištaręs šių eilučių autorei vienos Tauragės rajono mokyklos vadovas labai bijojo, kad tik valdžia nesužinotų jo pavardės: „Šitos valdžios devizas – kai statyti nemoki, griauni ir vėl statai. Kai kurie tai vadina kūrybiškumu…“
Kaip ten sakė aną savaitę Tauragėje viešėjusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė? „Svarbu suprasti, kaip gyvenimas ant žemės atrodo iš tikrųjų“.
***
P.S. Jau parašius šią skiltį ir lyg sudėliojus visus taškus ant i, į redakciją viena „Pušelės“ darbuotoja atnešė šios įstaigos 40-mečio proga kadaise išleistą spalvingą žurnaliuką „Žvaigždutė“. Joje gražiai sudėliota visa šios ugdymo įstaigos istorija, šilti mokytojų ir kitų darbuotojų žodžiai, skirti visiems auklėtiniams – ir sveikiesiems, ir neįgaliems vaikams.
„Dėkui išmintingiems tėvams, kurie augindami sveikus savo vaikus įžvelgė prasmę būti šalia silpnesnio ir nuolatos išgyventi artimo meilės stebuklą – ryšio tarp žmonių tvirtumo prasmę“, – šie prasmingi tuometinės „Pušelės“ vadovės Elenos Kedavičienės žodžiai šių dienų kontekste skamba, deja, kiek makabriškai.
Stebuklas tikriausiai neįvyks. Tačiau ne vieną dešimtmetį „Pušelėje“ dirbanti pedagogė paprašė valdžiai perduoti jos žodžius, kol dar neįvyko tas lemtingas balsavimas:
– Jūs neturite širdies, jei prieš Velykas, Didžiąją savaitę, šitaip padarysite.
