fbpx

„Kaip jūs apskritai išgyvenot?“

Dalintis:

Ilgai galvojau, ar reikia šiandienos Ukrainos karo kontekste kalbėti apie tokius tolimus laikus, buvusius žiaurumus. Atrodytų, kad pasakyti ką nors nauja apie holokaustą nebeįmanoma. Tai jau aprašyta šimtuose knygų, atspindėta daugybėje vaidybinių ir dokumentinių filmų. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi Lietuvoje apdovanoti per 1500 asmenų. Ir vis dėlto prie šios temos norisi grįžti ir grįžti.

Knygoje – skaudžios istorijos

„Tauragės kurjeris“ savo puslapiuose jau irgi ne kartą lietė šią skaudžią temą. Tačiau šiandienos rašinio herojė verta, kad vėl atsuktume laikrodį 80 metų atgal ir prisimintume tas ypatingo skausmo dienas. Tačiau girdėdamas apie tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje, apie protu nesuvokiamus žiaurumus, griuvėsiais paverstus nuostabius miestus, supranti, kad istorija, deja, kartojasi.

Antrojo pasaulinio karo metais nacistinė Vokietija nužudė 6 milijonus žydų. Jau nebedaugelio gyvų likusių liudininkų prisiminimai šiandien aktualūs kaip niekada. Taip gimė vaizdo projektas „Papierblatt“ (popieriaus lapas). Tai žmogaus, perėjusio visus holokausto baisumus, buvusio Osvencimo kalinio, vienintelio šeimoje išlikusio gyvo šioje pragaro mašinoje Mordechajaus Papirblato pavardė.

Po karo jis užrašė savo prisiminimus, paslėpė ir atidavė sūnui tik 1994 metais, kuris ir išleido ivritu skaudžią 548 puslapių knygą. Ji tapo vienu pirmųjų gyvų liudijimų 2016 metais sukurtoje interneto platformoje, skirtoje perteikti tikrąją holokausto istoriją mokykloms.

Maša Šapirštein gimė Tauroggene likus keletui metų iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. Būdama vos trejų metų, neteko mamos, kuri nuo paauglystės sirgo sunkia tuberkuliozės forma. Nepadėjo ir tai, kad vyras kasdien vežiojo ją į visai netolimą Vokietiją, kur už 10 markių žmona gydėsi įvairiose voniose. Tačiau sulaukus vos 27-erių, Mašos mamos gyvenimo siūlas nutrūko… Mergaitės ir jaunesniojo brolio Natano auklėjimu užsiėmė močiutė, pas kurią dar gyveno teta.

Klajonės vidurnaktį

1941-ųjų birželio 22-osios vidurnaktį šeima įsijungė radiją ir išgirdo kalbantį Hitlerį, kuris rėkė: „Tai, kas raudona, privalo tapti juoda“. Tą patį rytą tėvas pakinkė arklį, sukrovė mantą ir pajudėjo su šeima į Rytus. Jie dorai nežinojo, kur eiti, todėl pasuko Rygos pusėn. Deja, iš ten teko grįžti į Lietuvos pasienį. Panevėžyje sustojo prie ką tik pastatyto namo, be langų ir durų. Besižvalgant netoliese sprogo artilerijos sviedinys. Dvylikametė Maša automatiškai užkrito ant šalia stovėjusio jaunuolio, taip išgelbėdama jam gyvybę. Vis dėlto pati buvo sužeista, skeveldra sunkiai sužalojo koją.

Iš gretimo keturaukščio namo pasigirdo moters balsas. Tėvas nunešė Mašą į pusrūsį, o įėjęs į kambarį rado kažkokį skudurą žaizdai. Maša pradėjo verkti ir moteris nuoširdžiai išsigando: „Mus bombarduos vien dėl tavęs, dėl tavo baisaus verksmo“.

Tėvas įsodino mergaitę atgal į vežimą ir mėgino judėti toliau. Bet nuvažiuoti pavyko netoli – sutikti vokiečių kareiviai liepė išlipti ir stoti prie kelio griovio, savo būsimo kapo. Bet pati Maša dėl sužalojimo išlipti nepajėgė. Vis dėlto mirti dar nebuvo atėjęs laikas. Po kurio laiko kareiviai juos paleido, atėmė arklį ir liepė dingti iš čia. Ir jie ėjo, ėjo ir ėjo, kol pasiekė Šiaulius, kur tuo laiku jau buvo įkurtas getas…

Geto kasdienybė

Patekdamas į jo teritoriją, kiekvienas gaudavo skirtingos spalvos kortelę. Geltona spalva reiškė, kad bent jau laikinai liksi gyvas. Balta – sunaikinimui. Likimo dėka Mašai Šapirštein kliuvo geltona kortelė. Ją pasiuntė dirbti į pagrindinę vokiečių maitinimo įstaigą. Tačiau ramybės nedavė supūliavusi ir jau pradėjusi dvokti kojos žaizda.

Gete buvo gydytojas, o netoli kapinių įkurta savotiška karo ligoninė. Gydytojas patarė mergaitei padaryti rentgeno nuotrauką, tačiau lagerio valdžia apie tai nenorėjo net girdėti, kol galų gale nutarta koją amputuoti. Maša priešinosi amputacijai, teigdama, kad ir su viena koja vis tiek teks mirti. Todėl geriau tegu mirštanti su abiem…

Vėliau pradėta atrinkinėti paauglius ir vaikus. Maša jau sėdėjo sunkvežimyje, kai pasirodė aukšto rango esesininkas, vardu Fiorsteris. Jis liepė mergaitei išlipti, nes jam esanti reikalinga namų darbininkė. Maša raišdama išlipo ir taip dar kartą išvengė mirties. Visi kiti, buvę sunkvežimyje, į getą nebesugrįžo…

Fiorsteris avėjo dygliuotus batus ir netikėtai spyrė mergaitei tiesiai į žaizdą. Iš jos išsiveržė dvokianti masė, netrukus pakilo temperatūra, koja ėmė kraujuoti. Bet jau kitą rytą lyg stebuklas viskas nurimo. Žaizda užsitraukė ir pradėjo gyti.

Nauji skausmai

Vėliau visą šeimą išsiuntė į Štuthofo lagerį. Prieš išsiskirdamas, tėvas išdalijo vaikams slapta pasiimtas brangenybes. Mašai perdavė motinos žiedą su briliantu aukso rėmelyje. Mašą Šapirštein įkurdino nedidelėje patalpoje kartu su 200 moterų. Buvo nepakeliamai karšta, todėl teko nusimesti drabužius. Vos spėjo nusirengti, įėjo esesininkai, o su jais moteris su rimbu rankoje. Ji pradėjo talžyti Mašą tol, kol mergaitės nugara tapo mėsos kratiniu. O viskas dėl to, kad pastaroji nepajėgė nuo ištinusio piršto nusimauti žiedo. Vėliau esesininkai tą žiedą vis tiek numovė kartu su oda…

Apranga lageryje buvo labiau negu keista. Jeigu turi sijoną, negaudavai apatinių kelnaičių. Mašai teko ypač trumpas pilkas sijonas, su kuriuo ji jautėsi visiškai nuoga. 200 moterų privalėdavo rikiuotis keturiomis eilėmis. Kartą esesininkas pamojo Mašai ranka. Maša siaubingai išsigando, galvodama, kad bus sušaudyta. Kariškis pareikalavo keletą kartų praeiti pro jį ir nusilenkti. Kadangi mergaitė buvo įsitikinusi, kad vis tiek šis pasityčiojimas baigsis mirtimi, sukaupė visas jėgas ir suriko esesininkui: „Tikriausiai, jūs irgi turite vaikų!?“ Tai kiek nuramino karininką. Netikėtai jis ištarė frazę, kurios niekas nesitikėjo: „Jeigu tave norės kur nors išvežti, pranešk man“.

Žygiuodama moterų būryje, kartą Maša tolumoje išvydo savo tėvą. Judesiais jis parodė dukrai, kad brolio su juo jau nebėra. Nataną išvežė ir daugiau niekas apie jį negirdėjo.

Sugrįžimas namo

1945-ųjų balandį lageris buvo uždarytas ir kalinius nutarta nukreipti mirti į Tirolio kalnus. Bet vadovybei neužteko laiko ir visus lageryje kalėjusius žmones jie pasiuntė mirties žygiu į liūdnai pagarsėjusį Dachau. Apie 200 moterų atėjo į Dachau, tačiau kitą rytą buvo pasiųstos atgal. Kadangi jau visiškai matėsi karo pabaiga, iškankinti žmonės tapo drąsesni, pareikalavo bent jau vandens. Kitaip atsisakė judėti iš vietos.

Pažvelgusi į dangų, Maša išvydo lėktuvus su nepažįstamais ženklais. O netrukus pajuto, kad aplink nebeliko nė vieno sargybininko esesininko, išgirdo moterų šauksmus: „Mes laisvi!..“ Netrukus Maša išgirdo motociklo ūžesį ir pamatė amerikiečių kareivį.

Maša Šapirštein išsirengė ieškoti tėvo. Pakeliui jungėsi nuo artėjančio fronto bėgdami vokiečiai.          Netikėtai greta Mašos ir jos pakeleivės draugės sustojo „Folksvagenas“. Prie vairo sėdėjo vokietis, visą gyvenimą gyvenęs Amerikoje, o greta jo generolas – žydas. Vyrai pasisiūlė merginas pavėžėti. Taip juodvi pateko į Miuncheną, Mašai pavyko rasti savo tėvą, kuris jau planavo grįžti į Lietuvą. Bet Maša tėvui priminė, kad jeigu brolis Natanas vis dar gyvas ir gyvena kur nors Vokietijoje, jie čia galės jį surasti. Bet perkalbėti tėvo nepavyko. Į Tauragę jie leidosi kartu.

Deja, gimtoji Tauragė sugrįžėlius pasitiko nedraugiškai – niekas jų nenorėjo priimti į darbą, lakė vokiečių šnipais. Ir nors jų namas buvo išlikęs nedaug paliestas karo, trūko tik langų ir durų, Mašą ir jos tėvą pasitikęs kariškis tiesiai išrėžė: „Namo nesusigrąžinsite, jūs – šnipai. Kaip jūs apskritai išgyvenot?“

Maša Šapirštein prisimena: „Mano batai iš viršaus atrodė dar visai pakenčiamai, bet padų beveik visai nebuvo. Vienas draugas paskolino pinigų, už kuriuos galėjom gyventi tris mėnesius. Tėvas pagaliau rado darbą, o man niekaip nesisekė. Todėl prasitariau tėvui, kad noriu stoti į komjaunimą, tikėjausi, kad tai nuims šnipės etiketę. Ir tikrai tik įstojusi darbą gavau“.

Emigracija

1956 metais Maša ištekėjo ir nutarė su vyru bei tėvu emigruoti į Izraelį. Tai pasirodė ne visai paprasta. Dvejiems metams jie įstrigo Lenkijoje ir Šventąją žemę pasiekė tik 1959 metais. Tėvas Elaidža mirė Izraelyje 1985 metais. Rašinio herojė užaugino dukrą ir sūnų, sulaukė penkių anūkų. Jos prisiminimai buvo užrašyti 2013 metų liepos 22-ąją Izraelio Shavei Tzion mieste. Norėtųsi tikėti, kad pati Maša dar gyva, nors tai mažai tikėtina – šiandien jai turėtų būti per devyniasdešimt metų. Visą tą laiką ji taip nieko ir nesužinojo apie jaunesnįjį brolį Nataną…

Dalintis:

About Author

Alvidas Jancevičius

Ilgametis "Tauragės kurjerio" bendradarbis baigė Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą, 1977 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę. 1977–1983 m. Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros Periodinės spaudos mokslinio tyrimo laboratorijos mokslinis bendradarbis, vadovavo studentų estradinių miniatiūrų teatrui. 1983–1992 m. – Lietuvos televizijos Propagandos vyr. redakcijos redaktorius, 1992–1993 m. – šios redakcijos vyriausias redaktorius. Nuo 1993 m. – Lietuvos televizijos Visuomeninių programų direkcijos visuomeninių–politinių laidų kūrybinio susivienijimo vyriausias redaktorius. Lietuvos televizijoje rengė laidas „Žmogus. Visuomenė. Įstatymas“, „Juridinis kanalas“. Nuo 1996 m. – teisinių ir politinių laidų vedėjas. [1] Nuo 1998 m. – Lietuvos Aukščiausio Teismo pirmininko padėjėjas ryšiams su visuomene, vyr. specialistas.

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą