Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Visų šios istorijos herojų vardai ir pavardės pakeisti, nes, ko gero, yra dar gyvų ir aukų, ir nusikaltėlių artimųjų, kuriems senų skaudžių faktų priminimas gali sukelti labai nemalonių emocijų. Tačiau tai ne grožinė literatūra, kur veikėjai gimsta ir miršta autoriaus valia.
Siūlau jūsų dėmesiui šį rašinį ir vis dar abejoju, ar jis atitinka istorijos mūsų tiesioginiu supratimu sampratą. Prieš keliolika metų, dirbdamas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, turėjau unikalią galimybę prisiliesti prie ten tada dar saugotų keliasdešimties metų senumo bylų. Ir ne vien politinių. Daug baisių istorijų liudijo apie pokario metais kriminalinių nusikaltėlių nužudytus nekaltus žmones. Šių istorijų pagrindu gimė knygelė „Mirtininkai“, buvo parengtas jos maketas, leidykla rengėsi atiduoti į spaustuvę. Tačiau nutarėme atidėti tolimesniems laikams. O gal netgi visai užmiršti. Nes žiaurumas ne visada moko. Kartais jis gimdo dar didesnį žiaurumą…
Vis dėlto šiandien ryžtuosi „Tauragės kurjerio“ skaitytojams pasiūlyti vieną su Tauragės apskritimi susijusią istoriją. Vyresniajai kartai tai bus kažkada nuskambėjusių įvykių priminimas. Jaunimui – liūdna egzotika ir perspėjimas, kad ir tarp mūsų dar ne taip seniai gyveno žmonės, kuriuos apibūdindavo vienu žodžiu – mirtininkai…
Liudininkų parodymai
1958 metų sausio 13-ąją tuometinio Pagėgių rajono milicijos skyrius gavo pranešimą, kad išplėštos Žagmantų kaimo gyventojo Algio Lukošiaus bitės.
Stepas Petreikis, milicininkas: „Matėsi vieno žmogaus pėdos. To žmogaus buvo nueita prie Juknienės trobos ir rasta per išimtą galinį trobos langą įmesta korių gabaliukų. Ties trobos langu pėdų buvo daug, jos buvo užmindžiotos. Toliau nuo trobos už tvorelės per mišką ėjo dviejų žmonių pėdos – vienos buvo mažesnės, kitos didesnės.
Pėdos buvo giliai įmintos į sniegą, nes tuomet sniego buvo daug, beveik iki kelių. Aš paleidau savo tarnybinį šunį sekti nuo išplėšto trobos lango pėdomis. Matėsi, kad jos buvo šviežios, t.y. iš nakties paliktos sniege, kaip ir pėdos prie išplėšto Lukošiaus bičių avilio. Ėjau tomis pėdomis gal kilometrą, kol pavargau ir sustabdžiau šunį. Maniau, kad vagies, išplėšusio bičių avilį, buvo padarytas nedidelis nuostolis ir nebus iškelta byla dėl tokios menkos vagystės, todėl pavargęs grįžau atgal“.
Agrifina Lukošienė: „Ties durimis buvo prisnigta daug sniego, matėsi, kad Juknienė per jas seniai nevaikščiojo, langas buvo užšalęs. Aš pagalvojau, kad Juknienė gal serga, o gal jau negyva, kad jos nesimato, nekūrenama troba, o langas išplėštas. Su keletu kaimynų įėjom į vidų. Troba buvo apiplėšta, daiktai išnešti, kambariuose mėtėsi koriai su bitėmis“.
Genė Jakienė: „Po trobą vaikščiojo keturios vištos ir matėsi gulint keletas negyvų vištų įvairiose trobos vietose. Nusprendėme, kad Juknienė yra apiplėšta, išvežti jos drabužiai, o ji pati užmušta. Tačiau troboje lavono nesimatė, tad pamanėme, kad Juknienės lavonas buvo įmestas į Jūros upę. Kažkas pranešė milicijai“.
Atvykęs apylinkės įgaliotinis liepė kaimynei Agrifinai Lukošienei tas likusias vištas pasiimti.
Marija Jurkauskienė: „Po dviejų dienų, kai susapnavau Juknienę, pasikviečiau kaimo gyventojų ir nuėjau su kitais žmonėmis į Juknienės trobą, negyvenamam trobos gale radome Juknienės lavoną, užverstą plytomis ir šienu. Juknienės kojos buvo apautos tik kojinėm be batų ir buvo apsivilkusi kailinukais“.
Pinigus laikė nosinėje
Penkiasdešimt šešerių Agota Juknienė gyveno iš to, ką užsidirbdavo eidama per žmones. Visus drabužius siūdavosi pati iš gaunamos už darbą medžiagos. Jos sodybą iš trijų pusių supo miškas, o iš vakarų – pieva ir laukas. Už maždaug 400 metrų nuo trobos tekėjo Jūros upė. Iki artimiausios Algio Lukošiaus sodybos buvo 300 metrų.
Prieš pat Naujuosius Juknienė Kaliningrado srities gyventojui Pranui Papieviui pardavė vežimą šieno.
Pranas Papievis: „Pirkau vežimą šieno už 175 rublius ir daviau du kepaliukus duonos. Daviau rankpinigių 50 rublių viename banknote. Po savaitės atidaviau likusius pinigus – 100 rublių krūvoj ir dar 25 rublius – ir išsivežiau šieną“.
Morta Kučinskaitė: „Prieš Kalėdas mama nusiuntė mane į Žagmantų kaimą pas Juknienę nunešti jai produktų – dovanų prieš šventes. Nunešiau pyrago ir mėsos. Ji man sakė, kad pardavė šieną ir turi pinigų. Juknienė sakė, kad blogai mato, ir paprašė manęs, kad suskaičiuočiau pinigus. Ji išsitraukė iš užančio nosinuką, kuriame buvo suvyniotas pluoštas pinigų, ir padavė man. Aš suskaičiavau pinigus – pinigų buvo 513 rublių su kapeikomis. Popierinius pinigus Juknienė susivyniojo vėl į tą patį nosinuką ir įsidėjo į užantį“.
Daug alkoholio
Bronius Sadauskas buvo gimęs 1938 metais Tauragės rajono Tencių kaime. Devynerių sulaukęs, atėjo į pradinės mokyklos pirmąją klasę. Tačiau tesugebėjo baigti vos dvi klases. Įsidarbino paruošose. O 1957 metų sausio mėnesį Pagėgių rajono liaudies teismas už trijų dalių filmo „Aukštieji kalneliai“ vagystę iš Žukų kaimo kultūros namų nuteisė Bronių laisvės atėmimu vieneriems metams. Iš kalėjimo vyrukas grįžo rugsėjo 25-ąją.
Anė Sadauskaitė, motina: „Sūnus niekur nedirbo, dažnai išgerdavo. Nepareidavo naktimis. Išlupo iš senų griuvėsių plytų ir gavo 40 rublių. Kirto kaimynui malkas ir gavo pinigų. Galėjo turėti apie 200 rublių. O naminės degtinės butelis kainavo 20–25 rublius… Dirbdavau kolūkyje – aš melžiau karves ir jis išmoko melžti, man padėdavo“.
Bronius Sadauskas: „Gruodžio 30-ąją nuėjau pas Laukaitį, ten išgėrėm puslitrį. Nuėjau pas Žagmantus, užėjau pas Toleikį, ten negavęs, nuėjau pas Lukošių. Su Lukošium nuėjom pas Stoškienę, ten negavę, nuėjom į Tauragės rajono Lapynų kaimą pas Jurkšaitį. Ten gėrėm per visą naktį iki ryto“.
Algis Jurkšaitis: „Atėjo jie apie vidurnaktį. Sadauskas buvo labai girtas, Lukošius – negėręs. Prašė vietoje išgerti degtinės. Išgėrus pusę litro, Sadauskui pasidarė bloga, jis nuvirto, nėjo namo ir nakvojo pas mane namuose. Išėjo jau išaušus, pasiėmę puslitrį naminės degtinės…“
Agrifina Lukošienė: „Vyras kartais turėdavo pinigo, nes parduodavom avį, o pinigus pasidalindavom pusiau. Jam pragerti, o mano dalis likdavo vaikams. Sausio mėnesį ir prieš Naujuosius metus pardavėm šieno“.
Bronius Sadauskas: „Paryčiu parėjom su Lukošium pas jį į namus. Aš nuėjau dar ieškoti degtinės, pakeliui sutikau Šatkauską“.
Broniaus Sadausko vienmetis Jonas Šatkauskas apylinkėse taip pat buvo gana gerai žinomas kaip mėgėjas išgerti. Tą gruodžio 31-ąją Aušgirių mokykloje vyko šventė vaikams. Šatkauskas atnešė dovaną ir jau ėjo namo.
Jonas Šatkauskas: „Nunešiau į mokyklą vaikams dovanas. Grįždamas namo, nusipirkau litrą degtinės. Pakely sutikau apygirtį Sadauską – jis paklausė, ar turiu šautuvą. Pardaviau už 150 rublių. Jis turėjo pinigų tris po 50 rublių. Dar turėjo saują kokią 50 rublių. Aš jam daviau parako vienam šoviniui ir šautuvo dokumentus. Paskui nuėjau pas Valterį kirptis“.
Feliksas Paškauskas, kaimynas: „Gruodžio 31-ąją buvau pas Valterius. Atėjo Sadauskas su šautuvu ir Šatkauskas. Visi išgėrėm. Sadauskas sakė turįs pinigų 500–700 rublių. Aš mačiau tik 10 rublių, bet pastebėjau, kad pinigų yra ir daugiau“.
Vėliau Bronius Sadauskas taip aiškins tardytojui, iš kur gavęs pinigų šautuvui: „Gruodžio mėnesį su Naujoku pavogėm bačką žibalo – apie 400 litrų. Vėliau tą žibalą Naujokas pardavė. Iš jo po savaitės gavau 175 rublius (po vieną banknotą 100, 50 ir 25 rublių)…“ Tolesni įvykiai patvirtins, kad toks aiškinimas – visiška netiesa.
O gruodžio 31-osios vakarą toje pačioje mokykloje buvo surengtas naujametis tėvų vakarėlis. Pakeliui į šventę ginkluotą neblaivų Sadauską susitiko kaimynas Petras Urbonas. Eidamas pro jo namus, Sadauskas vieną kartą iššovė į orą. Jonas Šatkauskas: „Grįždami ėjom į šokius. Pas mus namuose jis paliko šautuvą ir prašė paskolinti lietpaltį. Pakeliui į šokius išgėrėm ir nuėjom. Ten pasimetėm, namo aš grįžau vienas“.
Kazimieras Šatkauskas, Jono Šatkausko tėvas: „Senų metų vakarą atėjo Sadauskas, nuo jo pirkau kepurę, sumokėjau 20 rublių. Paskui paliko pas mus šautuvą, o pats su mano sūnumi nuėjo į šokius. Vėliau atnešė ploščių ir mes jam atidavėm šautuvą…“
Algis Lukošius: „Naujųjų metų naktį atėjo Sadauskas ir prašė degtinės. Nurodžiau, kur eiti, ir jis nuėjo. Paskui grįžo ir paprašė su juo eiti ieškoti degtinės. Nuėjom pas Šimkienę. Ten Sadauskas paėmė du puslitrius. Vieną išgėrėm. Aš paklausiau, iš kur jis ima pinigų. Jis pasakė, kad kombinuoja, turi keturis šautuvus ir juos parduoda. Paskui nuvirto. Aš parvedžiau į namus“.
Nuo šios vietos istorija suskyla tarytum į dvi dalis. Jono Šatkausko, Algio Lukošiaus ir kitos pavardės tragiškame pasakojime dar atsiras. Vėliau. Ir visai ne liudytojų sąraše. O kol kas – pirmoji, kaip paaiškės, klaidinga, versija, kuria patikėjo Klaipėdos miesto prokuratūros vyriausiasis tardytojas Sucharevas.
Tardytojas suklydo
Taigi sausio 15-ąją savo name rasta negyva Agota Juknienė. Tą pačią dieną iškelta baudžiamoji byla. O išvakarėse už dviračio vagystę suimtas Bronius Sadauskas, gyvenęs per 5 kilometrus nuo nužudytosios – Lindikų kaime.
Sausio 11-osios vakarą Žukų kultūros namuose vyko šokiai. Nešinas šautuvu, ten atsirado girtas Sadauskas ir pradėjo ginklu švaistytis po salę. Juozas Naujokas paliepė jam šautuvą paslėpti.
Benius Kasiulis: „Mes su Petru Šukaičiu ir Feliksu Paškausku važiavom iš šokių Žukų kultūros namuose ir pakeliui užėjom pas Naujoką išgerti. Pastatėm dviračius lauke ir įėjom į kambarį. Po kiek laiko Naujoko žmona pasakė, kad Sadauskas nuvažiavo mano dviračiu. Mes nuvykom pas Sadauską į jo namus, bet Sadauskas neįsileido“.
Sausio 16-ąją atlikta krata Anės Sadauskaitės namuose. Be įvairių laiškų, nuotraukų, surastas ir kirvis… Broniaus Sadausko motina į tardytojo klausimą, kieno šis kirvis, atsako: „Nieko nežinau. Ne mano“. O sausio 17-osios vakarą tardomas Bronius Sadauskas paaiškina, esą kirvis brolio Vlado. Tuo kirviu brolis dirbęs, buvęs nusimušęs pirštą ir kraujo lašas patekęs ant koto…
Deja, kraujo tyrimas nebuvo atliktas ir nenustatyta netgi jo grupė. O tardymo mašina sukosi toliau. 1958 metų vasario 4-ąją dviračio vagystės ir Agotos Juknienės nužudymo baudžiamosios bylos sujungtos. Ir liudytojai kaip vienas pradeda prisiminti jiems esą pasakytus Broniaus Sadausko žodžius, kad A.Juknienę nužudęs Algis Lukošius, kol pagaliau kaltinamoji išvada tai patvirtino neginčijamai.
Iš kaltinamosios išvados: „A.Lukošius 1957 metų gruodžio 30 dienos vėlų vakarą savo namuose girtaudamas ir žinodamas, kad netoli nuo jo gyvenanti Agota Juknienė turi už parduotą šieną gautų pinigų, pasiūlė sugėrovui B.Sadauskui, anksčiau teistam už grobimą ir tik neseniai paleistam, nueiti pas Juknienę pinigų. B.Sadauskas prisipažįsta visiškai kaltu ir tvirtina, kad A.Juknienę nužudęs A.Lukošius. A.Lukošius, patrauktas kaltinamuoju, kaltu neprisipažįsta, teigia nieko nežinąs. Tačiau jo kaltė visiškai įrodyta“.
Iš Broniaus Sadausko apklausos: „Atėjau pas Lukošių, daviau jam 20 rublių ir abu išgėrėm 0,75 l naminės. Tada pasiėmėm tašę, du butelius ir išėjom pasiskolinti iš Juknienės 50 rublių. Juknienė miegojo. Lukošius liepė man palaukti prie durų, o jis įlipo pro stogą. Tada įleido mane. Buvo tamsu, tai aš stovėjau ir deginau degtukus.
Juknienė atsibudo, paklausė, kas tokie, ko reikia. Aš pasakiau, jog noriu pasiskolinti pinigų. Juknienė atsakė, kad pinigų neturi. Tada Lukošius sudavė jai tris kartus per veidą. Juknienė iš užančio išėmė pinigus ir atidavė Lukošiui. Paskui Lukošius, paėmęs kirvį, sudavė Juknienei per galvą, nuo ko ji krito ant žemės.
Po to iškasėm duobę kitam namo gale, aš paėmiau už kojų, Lukošius už pažastų ir užkasėm užmesdami plytų gabalais, šienu bei visokiais žagarais. Vėliau Lukošius sugalvojo paimti jos daiktų. Nuėjo miškelio link. Lukošius liepė palaukti miškely su maišu, o jis nunešė žentui pagrobtus daiktus“.
Iš kaltinamosios išvados: „Tą pačią naktį Lukošius pavogtus daiktus paslėpė, o iš pavogtų Juknienės pinigų davė Sadauskui 165 rublius, iš kurių 150 Sadauskas gruodžio 31-ąją sumokėjo už šautuvą.
Siekdami nuslėpti pėdsakus, tą pačią naktį nuėjo į Lapynų kaimą Tauragės rajone pas Jurkšaitį, ten gėrė ir liko nakvoti – esą nužudymo metu jie buvę kitoje vietoje.
Gruodžio 31-osios naktį Lukošius paėmė iš Sadausko darbinius batus, kuriais šis buvo apsiavęs, ir atidavė jam padėvėtus guminius kaliošus, kad šuo vėliau negalėtų suuosti pėdsakų. <…> Sausio 12 dienos naktį Lukošius išdraskė savo bičių avilį, nunešė jį į Juknienės namą, o paskui per kolūkiečius pranešė milicijai apie jo bičių tariamą vagystę“.
Kaltinamojoje išvadoje, be kita ko, buvo teigta, kad A.Lukošius savo parodymais nori apjuodinti B.Sadauską ir visą kaltę suversti jam. B.Sadauskas, tardytojo žodžiais, visą laiką davęs vienodus, nuoseklius parodymus, o A.Lukošius blaškosi, painiojasi.
Algis Lukošius: „Mane tardymo metu mušė ir liepė prisipažinti. Pats save apkalbėjau, kad dalyvavau Juknienės nužudyme todėl, kad su manimi vienoje kameroje Pagėgių daboklėj sėdėjęs kalinys įkalbėjo prisipažinti, kad nemuštų. Aš, nors ir nebuvęs su Sadausku Juknienės troboje, per tardymą, bijodamas, kad nemuštų, pasakiau, kad buvau ir mačiau, kaip Sadauskas mušė Juknienę, padėjau užkasti jos lavoną. Tikrumoje aš nieko nemačiau… Tas prisipažinimas neatitinka nei bylos aplinkybių, nei Sadausko parodymų iš esmės. Sadauskas mane nekaltai įskundė. Juknienės nužudymo naktį aš su juo nebuvau, apie nužudymą nieko nežinau, esu visai nekaltas“.
Tačiau šie A.Lukošiaus žodžiai tardytojų nesujaudino. Byla iškeliavo į teismą. 1958 metų liepos 10-ąją Klaipėdoje prasidėjo LTSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegijos išvažiuojamasis posėdis, kuriam pirmininkavo teisėjas Leonas Miežėnas. Valstybės kaltinimą palaikęs prokuroras siūlė abiem kaltinamiesiems skirti po 20 metų laisvės atėmimą.
Kolegijos žodis buvo tvirtas: „Nepagrįsta Sadausko versija, jog Lukošius pasakęs eiti pas Stoškienę gerti degtinės, kad paslėptų nusikaltimą. Neatitinka Sadausko parodymai ir laiko atžvilgiu. Iš Toleikio jie su Lukošium išėjo po aštuntos valandos vakaro, pas Jurkšaitį atėjo dvyliktą valandą nakties. Sadauskas parodė, kad jie ne mažiau dviejų valandų gėrė pas Lukošių, vieną valandą plėšė Juknienę, apie vieną valandą Sadauskas laukęs Lukošiaus, kai šis beveik keturis kilometrus nešęs daiktus dukrai. Vaikščiota tamsią žiemos naktį, kelionė turėjo trukti ne mažiau vienos valandos. Tokiu būdu viskam reikėjo ne mažiau šešių valandų. O susidaro keturios.
Sadauskas teigia, kad Juknienės namuose jis išdegino visą dėžutę degtukų. Tačiau įvykio vietoje jokių degtukų nuodėgulių nerasta. Todėl Sadauskas, uždegęs degtuką, negalėjo matyti, kaip Lukošius užmušė Juknienę.
Tardymas netikrino kraujo ant kirvio. Taip pat reikia surasti asmenį, kuris kartu su Lukošium sėdėjo Pagėgių areštinėje“.
Baudžiamąją bylą kolegija grąžino tardymui papildyti.
Pirko daiktus
A.Juknienė, kaip prisimename, gyveno tuometiniame Pagėgių rajone, todėl tardymą jos nužudymo byloje atliko Pagėgių ir Klaipėdos prokurorai.
Rugpjūčio 11 dieną bylą LTSR prokuroro pavedimu savo žinion perėmė Lazdijų rajono prokuratūros tardytojas Barniškis.
B.Sadauskas įnirtingai tvirtino, esą A.Juknienę tikrai nužudęs Lukošius. Tačiau suvokęs, kad pastarojo kaltę įrodyti tampa vis sunkiau, iškėlė naują versiją. Apklausiamas rugsėjo 7-ąją viską pradėjo versti Jonui Šatkauskui. Atseit šis nužudęs Juknienę, apiplėšęs, o jis, Sadauskas, tik padėjęs paslėpti lavoną ir pavogti kai kuriuos daiktus. Kad neišduotų, Šatkauskas davęs jam savo šautuvą.
Ir ši B.Sadausko versija netrukus subliūško. A.Juknienė buvo nužudyta tarp 10 ir 11 valandos. Išaiškėjo, kad J.Šatkauskas tą gruodžio 31-ąją iki pat vidurdienio niekur toliau namų ir mokyklos nebuvo nuėjęs. O iki Juknienės namų – daugiau nei 4 kilometrai. Be to, B.Sadauskas teigė, kad pinigus iš Juknienės paėmęs Šatkauskas. Bet kaimynams pats Sadauskas gyrėsi turįs 500 rublių ir tuos pinigus rodė. Anksčiau jis teturėjo vos apie 60 rublių, bet su A.Lukošium pragėrė. Todėl savų pinigų tiek daug turėti negalėjo.
Rugsėjo 7-ąją į laisvę išleistas A.Lukošius, nekaltai išbuvęs suimtas daugiau kaip septynis mėnesius.
Iš naujo Aukščiausiojo teismo nuosprendžio: „Žinodamas, kad Juknienė gyvena viena ir turi už parduotą šieną pinigų, 1957 metų gruodžio 31 dieną po nakties girtavimo B.Sadauskas įsibrovė į Juknienės namus ir trimis kirvio smūgiais nužudė Juknienę bei atėmė iš jos apie 500 rublių. Lavoną pertempė į negyvenamą namo dalį, apkasė po šienu ir apmetė įvairiomis šiukšlėmis. Kirvį paslėpė po šienu.
Sausio 12-osios naktį, susitaręs su Šatkausku, Sadauskas pavogė likusius pas Juknienę daiktus, kuriuos už 70 rublių pardavė Laugalienei. Sadauskas tą naktį pavogė Lukošių medų. Laugalienė, žinodama, kad daiktai vogti, juos nupirko“.
Jonas Šatkauskas: „Po kelių dienų atėjo Sadauskas su dviračiu, sakė, kad brolio. Labai norėjo išgerti. Nuėjom pas Laugalius. Ten prisigėrėm. Paskui grįžom namo. Pavakare Sadauskas atnešė maišą ir mes nuėjom per mišką prie Juknienės trobos. Susitarėm dar pavogti medaus iš A.Lukošiaus bičių avilio. Nepriėję Juknienės trobos, ant vieškelio Krokiškės–Žagmantai persiskyrėm. Aš su maišu nuėjau per mišką prie Juknienės trobos, o Sadauskas – prie Lukošiaus avilių. Išlupęs Juknienės šiaurinį langą su rėmu ir įlindęs per langą į trobą, aš pavogiau iš Juknienės trobos įvairių daiktų.
Sadauskas atėjo su koriais ir, įlindęs pro išluptą langą į trobą, paėmė Juknienės pintinę, sudėjo korius su medumi, paėmė Juknienės ratelį siūlams verpti ir špižinį puodą. Paprašė padėti nunešti jo skudurus pas Laugalius. Ten derėjosi dėl kainos. Gavę pinigų, gėrėm“.
Janina Laugalienė: „Sadauskas paprašė maišo. Vakare atnešė drabužius, už kuriuos paprašė 70 rublių. Daviau pinigus ir turėjau pusę litro degtinės…“
Povilas Laugalys: „Kitą naktį atėjau, radau juos begeriančius ir su daiktais. Kada liepiau neštis daiktus atgal, tai pasakė, kad nereikia bijoti, nes Juknienės nėra gal jau dvi savaitės. Ryte radau medaus, ratelį, krepšį ir puodą. Ryte pasiėmė dviratį, išvažiavo. Ratelis buvo išardytas. Sadauskas sakė, kad Juknienė po ledu, ir tą Šatkauskas patvirtino. Aš sakiau, kad daiktų neimtų, tačiau žmona manęs nepaklausė. Iš suknelių siuvo vaikams rūbus Balaišytė“.
Pasigėręs Sadauskas čia pat, Laugalių trobos virtuvėje, ant suolo užmigo. O Šatkauskas, įsinešęs iš koridoriaus pintinę su medumi, pradėjo vaišinti mažiausiąjį Laugalienės sūnų Vaciuką. Ryte medų kabino pats ir davė valgyti Laugalienei ir jos vaikams. Niekam klausimų, iš kur šis medus viduržiemy, nekilo.
Po keleto dienų Šilinės kaime pradėjus kalbėti apie Juknienės nužudymą, Laugalienė niekam neišsidavė pirkusi Juknienės daiktus. Net ir tada, kai tardytojai tuos daiktus surado, Laugalienė melavo esą antklodę pirkusi Tauragės turguje, o vaikams drabužius pasiuvusi iš parduotuvėje pirktos medžiagos.
***
1958 metų spalio 21–22 dienomis Pagėgiuose dar vieną išvažiuojamąjį posėdį šioje byloje surengė LTSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegija. Šį kartą teisiamųjų suole sėdėjo nevedę Bronius Sadauskas, Jonas Šatkauskas ir keturis vaikus, kurių jauniausiajam buvo vos septyni mėnesiai, auginusi Stasė Laugalienė.
Dabar jau nuosprendis buvo negailestingas. Stasė Laugalienė ir Jonas Šatkauskas nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis. O A.Juknienę nužudžiusiam ir ją apvogusiam Broniui Sadauskui paskirta mirties bausmė sušaudant. Po dviejų mėnesių, gruodžio 25-ąją, nuosprendis įvykdytas.
Projektas „Maršrutas Tauroggenas–Tauragė. Nepapasakotos istorijos“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 15 000 Eur.
