fbpx

Kelionė į Panemunę: koks gyvenimas Rusijos pašonėje

Dalintis:

Mieste, kurį nuo Rusijos skiria vos 416 metrų ilgio Karalienės Luizos tiltas, stebėtinai ramu. Vos 200 gyventojų turinti Panemunė – mažiausias Lietuvos miestas, čia nėra nei vietinės seniūnijos, seniausiai uždaryta ir mokykla. Veikia tik muitinė, šakočių kepykla ir baras. „Tauragės kurjeris“ paklausinėjo vietos gyventojų – kaip jie gyvena Ukrainą užpuolusios šalies kaimynystėje ir ar jaučiasi saugūs. 

Gyventi Rusijoje nenori

Prieš pat Velykas Panemunės pasienio poste nei automobilių, nei žmonių eilių nebuvo. Tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės sieną kirto keli automobiliai latviškais numeriais, tiek į Sovetską, tiek į Lietuvą per tiltą pėsčiomis ėjo žmonės, dauguma rusakalbiai. Gausesnio srauto tikimasi jau šį savaitgalį. Vizas turintys Lietuvos gyventojai pėstute keliaus švęsti stačiatikių Velykų į Sovetską, pas gimines.

– Aš gyvenu gilyn, Rusijoje, bet Klaipėdoje gyvena mano mama. Atvažiavau jos aplankyti ir dabar vežuosi atgal. Per tiltą pereisime pėsčiomis, o kitame krante mūsų lauks giminės. Nei aš, nei mama lietuviškai nekalbame. Vežuosi ją pas save, pabus per vasarą, – pasakojo fotografuotis atsisakiusi Rusijos pilietė Lena.

Moteris tikino, kad kasmet elgiasi taip pat – pavasarį persiveda mamą per tiltą, o rudenį palydi ją atgal į Lietuvą.

Karalienės Luizos tiltas. Mortos Mikutytės nuotrauka

Per sieną iš Rusijos pėsčiomis atėjo ir trys vyrai. Visi jie patraukė į autobusų stotelę ir bemat pasipiktino, kad nėra surašyto eismo grafiko. Du tamsaus gymio vyrai pradėjo ieškoti kas juos nuveš iki Šiaulių, o 80-ies metų Antanas žadėjo laukti autobuso į Tauragę, o vėliau į Klaipėdą.

– Lietuvoje gyvenu nuo 1962-ųjų. Gyvenu Klaipėdoje. Sovetske gyvena mano vaikai, buvau nuvažiavęs jų aplankyti. Turiu vizą, praleido be problemų. Dar atsimenu tuos laikus, kai laisvai buvo galima važinėti, – kalbėjo Antanas.

Pasak senjoro, tie keli šimtai metrų pereiti per sieną jam problemų nesukelia, bet vaikus Rusijoje aplanko nedažnai.

– Tai aš nuvažiuoju, tai jie pas mane. Matomės. Norėtųsi dažniau, bet neišeina, – sakė vyras ir patikino, kad kraustytis į Rusiją pas vaikus neketina.

Cepelinų ateidavo ir iš Rusijos

Ant senų pastatų fasadų Panemunėje vis dar išlikusios iškabos, menančios kadaise čia virusį intensyvų gyvenimą: bankas, paštas, duonos gaminių parduotuvė, vizų išdavimo vieta. Pasak kavinėje dirbančių vietos gyventojų, kadaise mieste gyveno 500 žmonių, dauguma išmirė, suaugę vaikai persikėlė į kitus miestus, o Panemunėje kasmet daugėja tuščių neprižiūrimų namų.

Vienintelės Panemunėje veikiančios kavinės savininkas Andrius Jucius. Mortos Mikutytės nuotrauka

– Net seniūnijos vietoje neturime. Priklausome Pagėgiams. Parduotuvės irgi nėra, kai reikia apsipirkti, važiuojame toliau. Aš ir pats čia ne vietinis. Gyvenu ir dirbu Kaune, per kelis darbus, o savaitgaliais atvažiuoju į Panemunę, nes darbo bare ir motelyje visada yra. Paveldėjau jį iš tėčio. Kavinė 27-erius metus čia veikė. Kadaise tėtis verslą pradėjo nuo vieno mažo namuko, pamažu viskas išsiplėtė, – „Tauragės kurjeriui “ pasakojo vienintelės kavinės Panemunėje savininkas Andrius Jucius. – Mes kas dieną verdame cepelinus jau nuo senų laikų. Dabar papietauti atvažiuoja ir iš Pagėgių savivaldybės, užsuka pasieniečiai, ateina muitininkai, „Vilkyškių pieninės“ darbuotojai. Pietų metu verda gyvenimas. Anksčiau, prisimenu, ir iš Sovetsko ateidavo per tiltą pėsčiomis žmonės, suvalgydavo cepelinų ir eidavo atgal. Ten 40 tūkstančių žmonių gyvena, o pas mus tik 200. Yra skirtumas.

Anot  verslininko, vietų pavalgyti atvažiavusiems į Mažąją Lietuvą nedaug. Kavinė veikia Mikytuose, yra kelios Pagėgiuose ir viena ant Rambyno kalno.

– Vargstam, bet gyvenam gerai. Kai daug darbo, vargas, o gyvename gerai, nes nuotaika gera. Prasidėjus karui Ukrainoje, žmonės kaip gyveno čia, taip ir gyvena. Kas dirba, kas ilsisi. Mes čia turime daug teritorijos: pirtį, kelis motelius, aikštelę, barą, veiklos čia visada yra, – sakė A.Jucius.

Pasak jo, verslai Panemunėje užsidarė perkėlus muitinės terminalą toliau nuo miestelio ir sumažėjus automobilių srautams.

– Buvo laikai, kai automobilių eilės beveik iki Mikytų sankryžos stovėdavo. Žmonės važiuodavo į Rusiją vežtis pigesnių cigarečių, benzino, vaistų. Verslas labai gerai ėjosi. Visiems. O dabar čia ramu. Į kavinę ateina perėjusieji sieną kavos, pavalgyti. Vietiniams nėra čia ką ir dirbti. Muitinė, pasienis, žemės ūkis, yra cechas, kur „skruzdėlynus“ daro ir aš darbdavys esu. Esu įdarbinęs 5 gyventojus, – pasakojo A.Jucius.

Paklaustas, ar mato perspektyvą toliau verslą vystyti Panemunėje, verslininkas išvardijo kelis pavyzdžius. Vienas jų – aktyvesnis turizmas.

– Pernai pas mus buvo apsistojusi 14 žmonių grupė, kuri baidarėmis iš Vilniaus plaukė į Nidą. Čia pernakvojo. Panemunėje yra prieplauka, jei kursuotų laivai į Nidą, galėtų būti tarpinė stotelė, būtų lankytojų, turistų. Tik turizmo vystymas atgaivintų Panemunę, – įsitikinęs pašnekovas.

Su giminėmis susimojuos per Nemuną

Julijos pasieniečiai neįleido į Rusiją. Mortos Mikutytės nuotrauka

Kavinėje prieš pietus apsilankė latvė Julija. Moteris jau kelias dienas apsistojusi Panemunėje giminių bute be vandens ir šildymo.

– Jau daugiau nei 20 metų gyvenu Anglijoje. Per atostogas grįžau į Latviją ir nusprendžiau aplankyti mamos seserį Sovetske. Turiu Latvijos pilietybę ir mane patikino, kad be problemų įleis per sieną. Deja, manęs nepraleido. Atsivežiau pažymą, kad per pandemiją negalėjau aplankyti giminių ir močiutės kapų, bet pasienyje man pasakė, kad taip laisvai leistų tik į laidotuves, o kapų ir giminių lankyti neleis. Rusiško paso neturiu, tai dabar apsistojau tetos namuose čia, Panemunėje, ir laukiu. Gal kažkas išsispręs. Teta prieš kelerius metus Panemunėje nusipirko butą, planavo jį susiremontuoti, bet dėl pandemijos nespėjo. Sovetske nebuvau kelerius metus, visko gali būti, kad ir dabar neišvažiuosiu, su teta ir dėde nebent per Nemuną susimojuosime, – pasakojo Julija.

Stebimas kariškių aktyvumas

Vos už 7 kilometrų nuo Panemunės, ant Rambyno kalno, lankytojų taip pat nėra. Pasivaikščioti po mišką ir pasigrožėti Nemunu žmonės dažniausiai atvyksta savaitgaliais. Kai lankėmės mes, veiksmas vyko tik Rusijos pusėje. Netoli valstybinės sienos ženklo stovėjo karinis sunkvežimis, du nedideli kateriai buvo ištempti į krantą, o uniformuoti vyrai statė metalinį stulpą. Vietiniai Bitėnų gyventojai svarstė, gal čia bus įtaisyta kamera, gal koks palydovinis prietaisas. Pasak bitėniškių, prasidėjus karui, suintensyvėjo ir veikla pasienyje. Dažniau Nemunu praplaukia karinis kateris, karo pradžioje kitoje pusėje upės žmonės matė ir karinės technikos.

Prie pat Nemuno Bitėnuose įsikūrusi Rambyno regioninio parko direkcija ir Lankytojų centras. Pasak šio centro administratorės Ingridos, jų įstaiga tikriausiai vienintelė Lietuvoje veikia taip arti sienos su Rusija – vos keli šimtai metrų. Paklausta, ar pastebi ką nors įtartino anoje Nemuno pusėje, Ingrida juokavo, kad šį pavasarį kaip niekad Rusijos teritorijoje daug žvejų. Vietos gyventojai šmaikštauja – gali būti, kad dėl Rusijai įvestų sankcijų žmonės taip prasimano maisto.

– Labiausiai nervina tie kasmetiniai žolės gaisrai Rusijos pusėje prie Nemuno. Pleškėjo net kelias savaites negesinami. Kvėpuoti buvo sunku. O šiaip bent kol kas ramu, – kalbėjo Ingrida.

Rambyno regioninio parko direkcija laukia lankytojų – tiesiog pušyne įsikūręs Lankytojų centras ne tik aprodys ekspoziciją, bet ir pasiūlys įvairių ekskursijų po apylinkes. Kelias ant Rambyno kalno šiuo metu asfaltuojamas, netrukus privažiuoti bus lengviau.

Dalintis:

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą