Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Skaudvilės centre mus pasitinka nežiemišku rūku apgaubtas mažytis religinės architektūros perlas – Skaudvilės šv. Kryžiaus bažnyčia ir šioje parapijoje klebonaujantis Tauragės garbės pilietis Alvydas Bridikis. Skaudvilėje viskas ranka pasiekiama – šalia medinės XVIII amžiuje statytos vienos unikaliausių Lietuvoje bažnytėlės jaukios senutėlės kapinaitės, čia pat, kaip pasakytų klebonas, „motulė Maxima“, gaisrinė, kitoje gatvės pusėje – restoranas, greitoji ir klebonija, kur ir prisėdame prieškalėdinio pokalbio.
„Bažnytėlėje šalta“, – paklaustas, gal galėtume pasikalbėti Skaudvilės bažnyčioje, paaiškina Alvydas Bridikis. Situacija kuriozinė – retos medinės architektūros pastatas įtrauktas į saugotinų kultūros paveldo objektų sąrašą ir jokio šiuolaikinio šildymo jame įrengti nevalia. O klebonijoje iš tikrųjų jauku ir šilta. Kol kunigas Alvydas verda kavą ir siūlo vaišintis saldainiais, su kolege Morta smalsiai apžiūrinėjame svečių kambarį. Vieną sieną puošia paveikslas, atpažįstame Jūros upės vingį, Tauragės Švč. Trejybės bažnyčią. Datuotas 1944 metais. Kas autorius, neaišku. Nors Alvydas šypsosi, kalėdinis laikas jam primena netektį – prieš ketverius metus prieš pat Kalėdas amžinybėn išėjo mama. Buvo ilgaamžė, mirė 96-erių metų. Iš Kaltinėnų Šilalės rajone kilęs Alvydas sako, kad labai jį, pagranduką, mylėjo ir lepino. Tėčio neteko būdamas dešimties.
– Tai jums Kalėdos lyg ir skaudesnių išgyvenimų metas?
– Ne, nesakyčiau taip. Gi viskas priklauso nuo to, kaip tu gyveni. Lyg ir oras nežiemiškas, bet juk blogo oro nėra. Tik gaila, kad bažnyčia Skaudvilėje nešildoma. Skaudviliškiai pripratę, nebedejuoja. Kai susiburia daugiau tikinčiųjų, šiek tiek šilčiau būna. Ir tiesiogine, ir netiesiogine prasme. Žinoma, kai tarnavau Tauragėje, buvo daugiau užimtumo, lėkimo.
Klebonas Alvydas Bridikis. Mortos Mikutytės nuotrauka
– Kas Kūčios yra Jums, kaip dvasininkui? Mes, pasauliečiai, gal labiau per Kūčias akcentuojamės į susitikimo, šeimos susibūrimo džiaugsmą, ruošiame įvairiausius patiekalus – valgome, kartais ir persivalgome. O kaip turėtų būti iš tikrųjų?
– Per Kūčias visada prisimenu vaikystę, kai visa šeima – sesės, tėvai – sėsdavom prie bendro stalo. Kai klebonavau Tauragėje, prie Kūčių stalo, kaip sakau, taip pat sėsdavome šeima – su vikarais, šeimininkė prigamindavo visko. Net ir dvasininkai kartais patiria trintį bendraudami, gi visko per metus pasitaiko. Žiūrėk, vienas kitam ką nors pasako, kitas įsiskaudina. Manau, kad atsiprašymas yra pagrindas, suartėjimas, laukimas. Juk kaip miela ir gera, kai žmonės laukia vieni kitų. Nesvarbu, kas ant stalo bus padėta, svarbu artumas. Tik aš manau, kad ne tik per Kūčias, kiekviena diena turi būti susitaikymo diena. Dabar taip jau yra – visi kaip išprotėję lekia, dovanas perka, bet jei nėra širdies šilumos, padėjimo vienas kitam…
– Kokie Jums atrodo paskutiniai valdžios sprendimai, tas susiskaldymas Lietuvoje, viešas koneveikimas vieni kitų?
– Žinoma, čia, Skaudvilėje, gyvenimas teka ramesne vaga. Žmonės gyvena savomis problemomis, savo skausmu. Būna, kad ne tik moterys verkia, bet ir vyrai kūkčioja. O Lietuvoje situacija nelengva turbūt dėl siekio turėti. Gobšumas veda žmones netinkama kryptimi. Pavydas. Galiu drąsiai pasakyti – taip, kaip mes čia, Lietuvoje, gyvenam dabar, turbūt niekada taip gerai negyvenom. Kartais matau, kai suaugę vaikai laidoja senus tėvus – viena sesuo sėdi vienoje pusėje, kita – kitame salės gale ir nesikalba. Ir viskas aišku. Kodėl tai vyksta? Dažniausiai pykstasi dėl esą neteisingai surašyto testamento, dėl žemės padalijimo. Bet būna, kad žmogus priartėja prie tų tikrųjų vertybių – sugeba atleisti ir dovanoti. Mirties patale gulintis žmogus nesigaili, kad dar labiau nepraturtėjo, kad ko nors nenusipirko, gailisi kažko kito. Ne kartą mačiau tokių atvejų. Prieš Velykas ir Kalėdas visada aplankau slaugos ligoninėje slaugomus ligonius. Vienas pacientas man atsiskleidė, sako – aš tiek dėjau pastangų į gyvenimą, tiek norėjau turėti, kad padariau pačią didžiausią klaidą. Kai apie mirštantį žmogų šokinėja sesutės ir slaugės, artimieji, jis supranta, kad didžiausia dovana gyvenime yra tie, kam tu rūpi, kas tave myli. Tik jau nebelieka laiko. Paprastai žmogus į šviesą ir atsigręžia, kai nutinka bėda – nelaimė, o dažniausiai smogia liga. Kai kurių dabartinių valdžios atstovų žodžių tiesiog šlykštu klausytis. Nebeliko solidumo, lengva ranka dalijami pažadai pamirštami.
– Dievas baudžia už netinkamus poelgius?
– Ne, Dievas niekada nieko nebaudžia. Dievas duoda laisvą apsisprendimą. Jūs gi šiandien galėjote važiuoti kur nors kitur, bet atvažiavote čia. Jūs eisite į bažnyčią ar neisite – jūsų pasirinkimas. Jei jums atrodo, kad tai nesąmonė, nedarykite per prievartą.
– O ką atsakytumėte žmogui, kuris sako, kad Dievas yra visur, ir pas mane po lova, nebūtina eiti į bažnyčią? Jus įžeistų toks pastebėjimas?
– Ne. Kad Dievas yra visur, tai faktas. Žmogus labai trapus ir laikinas šiame pasaulyje. Bet kad Dievas žmogų lydi jo gyvenimo kelyje, aš pats esu patyręs. Kartais grįžtu mintimis į tą košmarą, kurį man teko patirti tarnaujant sovietų armijoje Afganistane. Buvau 19 metų. Tankistas buvau, karininką vežiojau, jis man kartą sako – „Tiesiai važiuok“. O aš matau, kad duobė kelyje. Galvoju, kam per duobę važiuoti, aplenksiu ją. Pasukau į dešinę, o iš paskos važiavusi kita kovinė mašina važiavo tiesiai, užvažiavo ant minos. Ačiū Dievui, tik atsitiktinumo dėka niekas nežuvo, mašiną sprogimas sumaitojo. Aš tikėjau, kad apvaizda mane saugo.
Klebonas Alvydas Bridikis. Mortos Mikutytės nuotrauka
– Jei žmogus netiki niekuo, netiki Dievu, kaip tuomet?
– Nėra taip, kad žmogus niekuo netikėtų. Žmogus vis tiek kažkuo tiki – į geresnį gyvenimą, į draugystę, turi viltį. Kiek man yra tekę sutuokti porų, visi besituokdami tiki, kad tas žmogus, su kuriuo kuria bendrą gyvenimą, yra vienintelis. Bet pažiūrėkite, ką sako statistika – apie pusę porų vėliau išsiskiria. Atsiranda gražesnė, geresnis, meilesnis, dosnesnis. Ir vėl galvojama taip pat – kad dabar tai jau visam gyvenimui. Šių dienų visuomenei turbūt labiausiai trūksta atsakomybės. Bet, žinoma, dabar visuomenė laisva, ji drąsesnė, ji gali laisvai kalbėti, viešai pykti ant valdžios. Anksčiau už tai į kalėjimus kišdavo. Turime vertinti tai, ką turime.
– Jums yra tekę aiškintis KGB?
– Taip, nuo aštuntos klasės. Į mokyklą atvažiuodavo saugumas, užsidarydavo mane klasėje ir būdavo tokių gąsdinimų, kad „mes tavęs iš čia neišleisim, jeigu tu nepasirašai, kad tu nebebendrausi su Svarinsku, su Tamkevičium, su Našlėnu“. Man sakydavo, kad įkiš mane į šaldytuvą. Vyresnį kviesdavosi ir į karinį komisariatą Šilalėje, važiuodavau ten aiškintis. Bet aš nebijojau. Aš turėjau dvasios tėvą, kunigą. Baigiant mokyklą, man parašė tokią charakteristiką, kad kai nuvažiavau stoti į Žemės ūkio akademiją, mane pasikvietęs prodekanis paaiškino: „Alvydai, kad ir kaip tu beišlaikytum egzaminus, su šita charakterista tu niekur neįstosi“. Nežinau, kas man tą charakteristiką parašė. Nemanau, kad auklėtoja. O jei rašė ji, jai turėjo diktuoti saugumas. Ir ką – susirinkau „šmutkes“ ir grįžau namo, metus dirbau kolūkyje elektriku be kvalifikacijos, lemputes fermose keisdavau, po metų pašaukė į kariuomenę. Patekau į Ventspilį, po metų – į Afganistaną. Nežinojome, kad važiuosime būtent ten. Sakė, kad važiuosime į Vokietiją ar Mongoliją. Dar pagalvojau – pasaulio pamatysiu. Išvežė mus į Kaliningradą, kai išsirikiavome, atėjęs karininkas pasakė – „smertniki“ (mirtininkai).
– Išsigandot?
– Ne. Tik paskambinau savo dvasios tėvui. Klausiau jo, ką jis mano apie tai. Jo žodžiai mane nuramino – paragino pasikliauti viešpačiu.
– Teko matyti žūčių?
– Taip. Mūsų pulke buvo virš 2000 kareivių. Per metus 200 namo negrįžo. Šiandien, kai pasiklausau, ką visokie blogeriai, įvairūs žinovai kalba apie Ukrainą, suprantu, kad jie neįsivaizduoja, kas darosi ten, kur fronto linija, kur karas. Aš supratau, kad į Afganistą mes ėjome kaip užgrobikai. Tai man padėjo suvokti tie, kurie kalbėjo. Įvažiavusims į Afganistaną mums išdalijo automatus. Mūsų automatai buvo trumpesni. Paklausiau, kam tankistui, vairuotojui, automatas. Buvo atsakyta trumpai ir aiškiai – jei pateksite į nelaisvę, pasilikite vieną šūvį dėl savęs. Kalbu apie tai, prisimenu, bet negyvenu praeitimi. Negyventi praeitimi man padeda išpažintis.
– Esate klausęs išpažinties žmogaus, atėmusio gyvybę kitam žmogui?
– Taip. Bet dvasininkas – ne informatorius. Jis turi saugoti išpažinties paslaptį. Yra toks posakis – ką yra girdėjusi kunigo ausis ir ką yra mačiusi gydytojo akis, mums, kitus darbus dirbantiems, neatpažinti ir nepažinti. Kai buvo pasikėsinta į popiežiaus Jono Pauliaus II gyvybę, jis vėliau nuvažiavo į kalėjimą ir išklausė į jį pasikėsinusio žmogaus išpažinties. Patikėkite, kai žmogus išsako savo nuodėmę, kunigą visada apima džiaugsmas. Tampa aišku, kad žmogus supranta, ką padarė, ir atgailauja. Anksčiau būdavo, kad bažnyčia nelaidodavo sau gyvybę atėmusių žmonių. Aš niekada taip nedariau – kunigas negali teisti žmogaus ir vertinti jo išgyvenimų. Kunigas irgi žmogus – šiandien esi, ryt nebebūsi.
– Tai kas vis dėlto svarbiau – gimimas ar prisikėlimas?
– Sudėtinga vertinti. Kai tik tu užsimezgi motinos įsčiose – tu jau esi žmogus. Ir kai ateini į pasaulį, tu esi Dievo kūrinys. Ir čia jau ateina apsisprendimas, nes kiekvienas gimęs žmogus eina į mirtį, į išėjimą. Bet čia turime užakcentuoti vieną dalyką – mirties nėra. Kaip sakė apaštalas Paulius, „mes užmiegame viešpatyje“. Tai naujo gyvenimo pradžia. O lavonais dvasine prasme galime tapti ir gyvi būdami.
– Ar svarbu, ką patiekti ant Kūčių stalo? Dabar madinga diskutuoti – majonezas per Kūčias labai blogai ar nieko tokio? Kiek šiam vakarui apskritai svarbu maistas?
– Kai manęs to klausia, visada prisimenu, ką žmonės valgė lageriuose Sibire. Ir ten jie švęsdavo ir Kūčias, ir Kalėdas. Apie majonezą ar silkės uodegą niekas net negalvodavo. O dabar dar Kūčių vakarui sušių ir kitokių patiekalų užsisako, kad tik pačiam nereikėtų nieko daryti. Kūčių patiekalai turi ateiti iš meilės. Bet aš asmeniškai maisto apskritai nesureikšminu. Svarbu, kad būtų su kuo Kūčių vakarienę valgyti. Nėra jau taip blogai tas majonezas (juokiasi).
– O ką reikėtų sureikšminti?
– Esmė, kad būtų Dievas. Tarp mūsų, prie stalo. Jis – akcentas, jis atėjo į pasaulį gelbėti kiekvieno iš mūsų. Esmė yra padėti vienas kitam, pagelbėti tiems, kam iš tikrųjų reikia pagalbos. Be jokios reklamos, kaip kartais daro kai kurie politikai, bet iš tikrųjų, iš širdies.
– Ar Jums svarbu, kad Jūs esate Tauragės garbės pilietis?
– Nei svarbu, nei nesvarbu. Turiu tokią keistą savybę – kai mane kas nors pradeda girti, man atsiranda toks vidinis gėdos jausmas. Už ką? Ir kitų girti nemoku.
– Dažniausiai per interviu savo pašnekovų klausiu to paties paskutinio klausimo: ar jūs – laimingas žmogus?
– Labai laimingas (nesudvejoja nė akimirkos, – red.).
– O kas yra laimė?
– Laimė yra meilė. Laimė visada ateina tada, kai tu myli žmogų nereikalaudamas atsako. Kai tau spjauna į akis ir tu sugebi atleisti, tada yra didžiausias džiaugsmas. Kai žmogus šitą peržengia, kai sugeba vėl paimti už rankos ir pasisveikinti su tuo, kuris tave įžeidė, tai yra jėga. Kai manęs paklausia, kaip man sekasi, visada atsakau – labai gerai, tik nepavydėkit.
***
Kartu su kunigu, Tauragės garbės piliečiu Alvydu Bridikiu visus Tauragės rajono žmones „Tauragės kurjeris“ sveikina artėjančių Kūčių ir Kalėdų proga. Būkite laimingi!
