Laikas aplankyti Vilnių

Joninės jau liko už nugaros. Oficialiai gamta skelbia vasaros pradžią, bet kartu primena laiko trapumą: dienos ima trumpėti, netrukus ruduo geltonomis spalvomis pasibels. Koronavirusas ir karantinas, nuotolinis darbas daugelio galvose sujaukė natūralią laiko tėkmę: pirmadienį sunku atskirti nuo sekmadienio, ypač kai bažnyčių durys buvo uždarytos. Net Joninių laisvadienis kažkaip šįkart tyliai nukrito – lyg šventė, lyg nesusipratimas.

Savaitės nuotaikų sąmyšis keliasi ir į metų tėkmės ratą, koronavirusas visame pasaulyje pakeitė nusistovėjusius atostogų papročius ir įpročius. Plačiau atsiveriant sienoms Europoje ir atnaujinant skrydžių maršrutus, nerimas dar nesitraukia. Ir dėl baimės užsikrėsti, ir dėl ne visad aiškių taisyklių: kas norėtų dar kelias savaites karantinuotis tik todėl, kad koją iš Lietuvos iškėlė?

Trys mėnesiai, praleisti namuose, psichologiškai irgi nenuteikia ilgesnėms įprastoms atostogoms, visgi noras pajudėti stiprėja. Socialiniuose tinkluose vis dažniau pastebiu draugų keliamas nuotraukas iš kelių dienų kelionių po Latviją, dažniau sulaukiu klausimų, ką vertėtų Lenkijoje pamatyti. Regis, kad truputį baugu nuo namų nutolti, jei, neduok Dieve, virusas netikėtai antrąja banga sugrįžtų. Lietuvos turizmo rinkos dalyviai tikisi, kad šiemet būtent lietuviai sudarys didžiąją dalį klientų ir per vasarą pavyks bent sumažinti pavasario nuostolius. Geri orai tokią viltį dar labiau maitina, o turizmo centrai vienas garsiau už kitą šaukia, kad jų krašte tikrai yra ką pažiūrėti. Turbūt ir dauguma tauragiškių svarsto, kur kelias atostogų dienas ar savaites smagiau praleidus.

Aš rekomenduočiau bent dienai užsukti į sostinę. Ne į kokį renginį, mugę ar koncertą, o tiesiog patyrinėti miestą, pajusti jo dvasią, nes spėju, kad retai tam randate laiko. O ši vasara tokiam tikslui itin tinka, mat užsienio turistų srautas nusekęs, gatvės tuštesnės nei pernai, o restoranų savininkai tikina pasiilgę klientų, net jei ir nesiverčia per galvą skubėdami juos aptarnauti.

Jei vyktumėte automobiliu, patarčiau jį palikti T.Kosciuškos gatvės parkavimo aikštelėje šalia Gedimino kalno ir ekskursiją pradėti nuo didžiausios Lietuvoje kultūros paveldo saugyklos – Nacionalinio muziejaus aplankymo. Beje, nepatingėkite užsukti į muziejaus kiemą, nes iš čia geriausia pajusti, kodėl Gedimino kalnas „kalnu“ vadinamas. Vaizdą kiek gadina Brazausko laikais pastatytas funikulierius, bet vieną akį visada galima primerkti.

Nuo Vilniaus katedros siūlyčiau traukti Bernardinų ansamblio link, stabtelint atsikvėpti Barnardinų sode. Nors jis po rekonstrukcijos neatsikrato pernelyg sterilios vietos prieskonio, yra viena mėgstamiausių miestelėnų pasivaikščiojimo vietų. Po Bernardinų bažnyčios derėtų aplankyti vėl gyventojams nemokai prieinamus Vilniaus universiteto kiemelius. Iš čia esančios Šv. Jonų bažnyčios varpinės atsiveria gražiausia sostinės senamiesčio panorama.

Vėliau – aukštyn Pilies ir Didžiąja gatvėmis iki Aušros Vartų gatvės, kuri nusipelno ilgesnio tyrinėjimo dėl vienoje vietoje esančių bažnyčių ir vienuolynų gausos. Jos pražioje stovi paminklas daktarui Jonui Basanavičiui, kurį lankyti mėgsta dabartinis prezidentas Gitanas Nausėda.

Jei laikas ir jėgos leistų, keliaukite į Lukiškių aikštę. Ji geriausiai simbolizuoja, kiek keistų minčių sukasi mūsų politikų galvose ir kokias keistas formas kartais jos įgauna. Bet ne dėl cirko verta čia eiti: šalia yra Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, kurį privalėtų aplankyti kiekvienas lietuvis.

Gražių atostogų.