fbpx

Lauksargių akmuo: ar susigrąžinsime unikalų kultūros paveldo objektą?

Dalintis:

Gyvenimui bėgant, dauguma nesureikšminame nuverčiamų, perstatomų, uždengiamų žmogaus kurtų konstrukcijų, kurios mena tam tikrą laikmetį. Labiau vertinti tai pradedame praėjus ne vienam dešimtmečiui, kai senosios konkretaus laikmečio praeities ženklų itin sumažėja, mažai lieka gyvų tuos laikus mačiusių žmonių. Taip ir šios istorijos atveju. Baigėsi Antrasis pasaulinis karas, visai greta Tauragės buvusi Vokietijos teritorija – Mažoji Lietuva nugrimzdo į praeitį ir domina tik pavienius istorijos mylėtojus, kurie stengiasi išsaugoti krašte dar likusius praeities reliktus.

Kas tas Lauksargių akmuo?

Edmundo Mažrimo (1954–2019) straipsnyje „Gyvenimas prie valstybių sienos“, atspausdintame serijos „Lietuvos valsčiai“ leidinyje „Viešvilė“, p. 854 publikuota tašyto akmens nuotrauka, po kuria yra prierašas „Pasienio stulpas Plikiškėse. 1980 m. E.Mažrimo nuotr.“ Joje matomas vientisas tašytas ant postamento uždėto kubo, viršuje užsibaigiančio piramide, formos akmuo. Ant vieno akmens šonų matyti buvęs užrašas iš keturių eilučių, kurių tik ketvirtoji (apatinė) gerai įskaitoma. Joje iškalta data 1882. Ši nuotrauka kartu su dar keletu straipsnio rašymo metu saugoma ilgametėje E.Mažrimo darbovietėje Kultūros paveldo tarnyboje, nors planuojama ją naikinti, o specialistą priskirti tiesiogiai Tauragės r. sav. administracijai.

Aiškintis visą šią istoriją paskatino VšĮ Archeologijos centras vykdomas projektas „Melno taikos sienos archeologiniai tyrimai ir pristatymas visuomenei“. Archeologijos centro ir Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ specialistai, šio straipsnio autoriai, bendromis pastangomis pamėgino išsiaiškinti šio akmens atsiradimo aplinkybes ir paskirtis. Detektyvas pasirodė intriguojantis.

Lauksargių akmuo 1980 m. Edmundo Mažrimo nuotrauka. Tauragės kultūros paveldo tarnybos archyvas

Išsiaiškinti tikrąją Plikiškių akmens paskirtį padėjo analogiško tašyto akmens iš Nemirsetos (šiauriausios Prūsijos karalystės gyvenvietės, dabar priklausančios Palangos miestui) fotografija iš skaitmeninio Rytų Prūsijos vaizdų archyvo www.bildarchiv-ostpreussen.de (ID390). Joje pavaizduotas analogiškas akmuo, ant kurio matyti užrašas „Königliche Preussische Nivellement 1881“. Prie fotografijos pridėtas paaiškinimas, kad tai „niveliavimo kraštinis stulpas prie Rusijos sienos“. Tiek ant Nemirsetos, tiek ant vadinamojo Plikiškių akmenų iškalti identiški įrašai, skiriasi tik datos. Tai leido spėti, kad abu akmenys buvo skirti tam pačiam tikslui. Klausimas – kokiam? Beje, ir Nemirsetos akmuo tarpvalstybinių sienų tyrinėtojų buvo priskirtas būtent tarpvalstybinės sienos ženklams.

Pagal Nemirsetos ir Lauksargių akmenyse iškaltus įrašus pavyko atsekti, kad jie – tai Prūsijos karalystės teritorijos precizinio niveliavimo darbų, vykdytų XIX amžiaus 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose, dalis. Šių darbų esmė buvo tikslių matavimų pagalba nustatyti absoliutaus aukščio virš jūros lygio atraminius taškus (reperius). Absoliučiu nuliu (0,000 m virš jūros lygio) laikomas sutartinis taškas Amsterdame. Klaipėdos krašte tokie matavimai buvo atliekami dviejose linijose: palei plentą Tilžė–Lauksargiai (iki tuometinės sienos su Rusija) ir Mikytai–Nemirseta (iki tuometinės sienos su Rusija). Tokių matavimų ir jų atraminių taškų sudarymas buvo reikalingas tikslių topografinių žemėlapių su tiksliais reljefo objektų aukščiais parengimui. Šioje vietoje, matyt, reikia papildomo paaiškinimo, kad tuometinė Prūsijos karalystės ir Rusijos imperijos siena ėjo per šiandienines Plikiškes, kurių pietinė dalis priklausė Prūsijos Lauksargių (Laugszargen) miesteliui. Todėl ir mūsų aptariamą akmenį teisingiau būtų vadinti Lauksargių akmeniu.

Precizinės niveliacijos matavimai buvo vykdomi kas keletą kilometrų įvairiose vietose padarius stacionarių reperių. Jie metalinių kaiščių pavidalu buvo sukalami į akmeninius pakelės stulpelius, mūrinių bažnyčių sienas, kai kurių valstybinių pastatų sienas (mokyklas, kelių prižiūrėtojų namus). Šalia Mikytų–Nemirsetos kelio buvo padaryta apie 100, o šalia Tilžės–Lauksargių plento – 16 reperių. Vienas jų išliko ant Lauksargių bažnyčios. Jų pastatų sienose, tiltuose ir pralaidose išlikę ir daugiau, bet ant dviejų rankų pirštų tikrai suskaičiuotume. Toks reperis (metalinis kaištis) matomas ir Nemirsetos akmens nuotraukoje, jį galima įžiūrėti Plikiškių (o teisingiau – Lauksargių) akmens fotografijose. Būtent šio kaiščio viršaus aukštis virš jūros lygio ir buvo matuojamas geodeziniais metodais. 1896 m. išleistame minėtos precizinės niveliacijos žinyne nurodomas Lauksargių akmens reperio numeris yra 7874, о 1888 m. išmatuotas absoliutus aukštis virš jūros lygio – 42,013 metro.

Tiek Nemirsetos, tiek Lauksargių niveliacinių reperių akmenys virš žemės paviršiaus buvo išlindę apie 0,7–0,8 metro, tačiau didžioji jų dalis buvo po žeme. Tam, kad būtų išvengta reperių išjudinimo, juos reikėjo įstatyti į stabilias konstrukcijas. Kraštiniai šalia Prūsijos sienos pastatyti niveliavimo linijų akmenys buvo standartizuoti, aprašyti niveliavimo darbų žinyne. Pagaminti jie buvo irgi pagal nustatytą standartą. Jie buvo 1,8 m aukščio, jų apatinės dalys apie 0,9 m įkastos į žemę. Toks akmuo svėrė apie 1 toną, todėl jį iškasti ar bent pajudinti reikėjо nemažai pastangų.

Lauksargių niveliacinis reperis buvo svarbus ne tik Prūsijos karalystės geodezijai. Nepriklausomoje Lietuvoje sudarant precizinės niveliacijos tinklą, per Lauksargių reperį jis buvo susietas su Vokietijos tinklu.

Įdomus ir bene seniausias dokumentas, kuriame vaizduojamas Lauksargių akmuo, saugomas Tauragės muziejuje. Tai unikali 1944 m. balandžio mėn. fotografija, daryta iš automobilio, buvusio už kelio užtvaro, Lietuvos pusėje. Joje matome Lauksargių-Plikiškės perėjimo punktą, o Vokietijos pusėje, greta medinio pastato, šalia pakelto užtvaro matomas ir mūsų aptariamas akmeninis stulpas.

Lauksargių-Plikiškės perėjimo punktas 1944 m. balandį. Tauragės krašto muziejaus fondai

Šiandien iš buvusios Prūsijos karalystės precizinės niveliacijos darbų XIX a. 40-ies kraštinių reperių (Grenzpfeiler), stovėjusių prie tuometinės valstybės sienos, išlikę 14. Duomenys apie juos paskelbti https://de.wikipedia.org/wiki/Ur-Nivellement. Turime nesunaikintą ir 15-tą, tai yra šiame straipsnyje aptartą Lauksargių akmenį, bet jis perkeltas į privačią valdą Vidgiriuose Pagėgių sav. ir visuomenei neprieinamas.

Lauksargių akmens dingimas, bandymai grąžinti į pirminę vietą

Savo pirminėje vietoje Lauksargių akmuo išstovėjo 100 metų, t.y. iki pat XX a. 9-оjo dešimtmečio, kai užkliuvo kelininkams, kurie akmenį iš pirminės vietos pašalino. Įdomus faktas, kad 1980 m., kartografuojant Tauragės rajono kultūros ir istorijos paminklus, Lauksargių stulpas buvo įrašytas į kartografuotų objektų sąrašą ir pažymėtas žemėtvarkos planuose kaip saugotinas objektas, bet tai jo neapsaugojo nuo kelininkų savivalės. Beje, kelių remonto projektavimas neatsižvelgiant į kultūros paveldą, kraštovaizdį, gyvenamąją aplinką, kultūros paveldo objektų nepriežiūra ir pastangos kuo daugiau jų sunaikinti – ir šių dienų Lietuvos kelių direkcijos veiklos vizitinė kortelė. Tai rodo 2020–2021 m. vykę Pagėgių savivaldybės kelių rekonstravimai, kurių metu buvo sunaikintas ne vienas senasis hidrotechninis įrenginys. Bet tai jau kita istorija.

Susisiekus su ilgamečiu Tauragės rajono architektu, dabar jau garbaus amžiaus Vincentu Paulausku, pavyko sužinoti nemažai intriguojančių detalių. Jo teigimu, stulpas buvo iškastas ir išrautas per kelio rekonstrukciją XX a. 8–9 deš. sandūroje. Vėliau pavyko rasti E.Mažrimo įrašą, bylojantį, kad akmens pirminėje vietoje neliko būtent 1982 m. Tuo metu vyko kelio platinimas ir nauji asfaltavimo darbai. Praplatintos šalikelės, iškirstos pakelėje stovėjusios medžių alėjos. Nuo Lauksargių link Tauragės, jo teigimu, augo beržai, o buvusios Vokietijos pusėje – uosiai. Buvusios tarpvalstybinės sienos ruože tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės kelias buvo grįstas akmenimis. Jis turėjo keletą paskirčių: kad pasienio sargybinis lengviau išgirstų važiuojantį vežimą ir kad valstybių sankirtoje nesusidarytų sunkiai išvažiuojamas purvynas. 1982 m. rekonstrukcijos metu šalintos ir kitos kelio kliūtys, tarp jų pakliuvo ir Lauksargių stulpas su niveliaciniu reperiu. Nepaisant to, kad jis buvo labai sunkus ir įkastas giliai, Tauragės kelių valdybos viršininkas Henrikas Krivickas nutarė kliuvinį pašalinti. Minėtasis viršininkas, V.Paulausko teigimu, buvo atvykęs dirbti iš kitų kraštų ir apie vietos istoriją nieko nenumanė. Obeliskas buvo nugabentas į tolimesniame ruože, tarp Mikytų ir Panemunės, vykdytus kelio remonto darbus. Ten visiškai sveiką obeliską pamatė kelininkai. Dabartinio savininko teigimu, kurio kieme ir stovi šis stulpas, kelininkai atvyko pas jį valgyti šašlykų ir užsiminė apie radinį. Kavinės savininkas susidomėjo radiniu ir sutarė, kad jis būtų atgabentas į šašlykinės kiemą. Stulpo nesužalodamas, jis šiek tiek įkasė jį į žemę, sukonstravo metalinį karkasą ir ant jos uždėjo reklamą „Šašlykai“. Matyt, užeiga pradėjo veikti Nepriklausomybės aušroje.

Lauksargių akmuo Vidgirių k. sodyboje. Lino Tamulyno nuotrauka

Prieš keletą metų būta prašymų Lauksargių akmenį grąžinti į vietą, 2019 m. vasarą pas savininką atvyko Tauragės r. sav. specialistų delegacija su reikalavimu grąžinti stulpą jeigu ir ne į autentišką vietą, tai bent eksponuoti viešoje vietoje. Sujudimą sukėlė žinomas tauragiškis, Mažosios Lietuvos mylėtojas Eligijus Valskis, raštu kreipęsis į savivaldybę. Visgi sutarimo nepavyko rasti. Ir kurie teisūs, kas dabar pasakys? Dabartinis savininkas išgelbėjo obeliską nuo pražūties arba užkasimo, tačiau kita vertus visuomenei pristatyti pasienio istoriją būtų daug įtaigiau, jeigu reperis atsidurtų pirminėje vietoje ar bent Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ teritorijoje. „Tauragės kurjerio“ laikraščio skaitytojai jau galėjo matyti straipsnį, jog 2021 m. kovą sužibo viltis, kad atsirado dar vienas panašus riboženklis, iš Griežpelkių kaimo atgabentas į Norkaičius – Tauragės priemiesčio sodybą. Sodybos savininkų teigimu, jis buvo rastas kasant tvenkinį. Šis stulpas apvalus, iš vientiso akmens, apytiksliai 0,40 m pločio, 1,50 m aukščio. Tikėtina, kad tikrai galėjo būti naudojamas kaip kelio infrastruktūros dalis. Iškelta mintis, kad tai galėjęs būti apsauginis tilto konstrukcijų stulpas.

Greta buvusios sienos išdygo paminklas sovietiniams pasieniečiams

Lauksargių-Plikiškės sienos vieta apie 1980 m. Tauragės krašto muziejaus fondai

Nors tiesiogiai nesusijusi, tačiau įdomi yra ir netoli buvusios sienos išdygusio paminklo sovietiniams pasieniečiams atsiradimo istorija. Architektas V.Paulauskas prisimena, kad atėjo nurodymas iš valdžios, jog reikia įamžinti 1941 m. birželio 22 d. kritusius sovietų pasieniečius, o pinigų paminklui nėra. Tada buvo sugalvota panaudoti nuo naujos Tauragės užtvankos (1975–1978 m.) likusias statybines medžiagas – „Larsen“ tipo špuntus (spraustiniai poliai). Jie buvo trys, tad įstatyti skirtingo aukščio, viduriniajame išpjauta žvaigždė ir paminklas išėjo visai įspūdingas. Prie jo birželio 22 d., o ypač spalio 10 d., atvykdavo buvę pasieniečiai (NKVD ir KGB pareigūnai), jų šeimų nariai ir tauragiškiai paminėti „išvadavimo“ sukakties. Architektas negalėjo prisiminti tikslių pastatymo metų, nepavyko žinutės rasti net pervertus „Leniniečių balso“ numerius, kurių visą rinkinį saugo Tauragės krašto muziejus. Tačiau greičiausiai paminklas išdygo apie 1978–1979 m., juolab kad minėtame 1980 m. saugotinų paminklų sąraše jis jau minimas. Muziejuje saugoma ant plaušo priklijuota nuotrauka, kurioje prie, kaip jau dabar žinome, niveliacinių matavimų reperį saugojusio akmeninio stulpo nusifotografavę trys veteranai (5 pav.). Įrašas skelbia: „Du penktos užkardos pasieniečiai: Besalovas (antras iš kairės) ir Kotlerovas prie buvusio pasienio stulpo septintame kilometre prie plento Tauragė–Sovietskas“. Nuotrauka neturi datos, bet tikriausiai daryta apie 1978–1982 m., kadangi stulpas dar savo vietoje, o antrame plane matomi prie paminklo pasieniečiams besibūriuojantys žmonės. Tikėtina, kad nuotrauka pagaminta šiandieninio Tauragės muziejaus pirmtakui – dviejuose pilies bokštuose prie politechnikumo veikusiam karinės šlovės muziejui.

Lauksargių akmuo, kuris, kaip ir Nemirsetoje buvęs analogiškas objektas, buvo pastatytas ne tarpvalstybinei sienai žymėti, o kaip topografiniams darbams skirto absoliutaus aukščio virš jūros lygio reperio laikiklis. Lauksargių akmuo šiuo metu saugomas privačiame sklype ir būtina dėti visas pastangas, kad jis būtų pasiekiamas visuomenei, nes tai unikalus Prūsijos karalystės geodezijos mokslo paminklas. Šiandien, galutinai išsiaiškinus akmens paskirtį, jo atvėrimas ir pristatymas visuomenei sukurtų papildomą turistinį traukos objektą.

Parengė Darius KINIULIS ir Linas TAMULYNAS

Dalintis:

About Author

Skaitomiausias Tauragės krašto naujienų portalas

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą