„Lietus“ pasibaigė žiemą

Šio penktadienio pamąstymai galėtų vadintis labai paprastai: pavyzdžiui, „Kaip rusai laisvę supranta“. Bet tuomet tektų aiškinti, kokie tai rusai ir kuo jie nuo lietuvių ar kitų tautų skiriasi. Jei tokį kelią pasirinkčiau, iškiltų grėsmė ne tik į šunkelius nusukti, bet ir dalies skaitytojų palankumo netekti, nes esame gi nutarę: neskirstyti nei pagal tautybę (šalį), nei pagal lytį, nei pagal odos spalvą. Taip liepė demokratija.

Dažnai tą žodį vartodami, vargu, ar besusimąstom apie jo kilmę, kurią žinynai apašo: girdi, demokratija yra tik tuomet, kai valdžia kyla iš piliečių valios, kai rinkimai laisvi ir kai Konstitucija veikia. Jei imčiau apie visa tai rašyti, įkelčiau koją ne į savo, o į svetimą (pavyzdžiui, signataro ir buvusio „Tauragės kurjerio“ bendradarbio Rimvydo Valatkos) daržą. Kadangi tiek kompetencijos neturiu, tai siūlau jums pagalvoti, kiek laisvi šiandien yra rinkimai Rusijoje, kokia dalis valdžios ten kyla iš piliečių valios ir kaip ten Konstitucija veikia. O pats suku labiau man žinomon pusėn: primenu, kad nuo vakar dienos (ketvirtadienio) jau nebegalime matyti rusiškojo TV kanalo „Lietus“  („Dožd“).

Istoriją priminsiu vienu sakiniu: tas opoziciniu Putinui besiskelbiantis TV kanalas, nepaisydamas įspėjimų, darsyk įsigudrino žiūrovų prašyti pagalbos (batų, drabužių, pinigų) kare Ukrainoje vargstantiems… rusų kariams. Latvijos valdžia (kanalas transliuoja iš Rygos) neapsikentė: nutarė iš eterio pašalinti.

Ir tuomet prasidėjo aimanos. Girdi, ne taip suprato. Girdi, žurnalistui tokia mintis netyčia (?!) nuo liežuvio nusprūdo. Bandoma buvo gelbėtis net „žurnalistą“ (o iš tikrųjų – Putino propogandistą) iš darbo išmetant. Nepadėjo. Tuomet kai kurios „Rusijos demokratinės jėgos“ bandė įrodyti, kad taip kenkiama… Ukrainai.

Bet politiką paliksiu politikams. Pats gi kviečiu jus pakalbėti apie Laisvę. Apie laisvę apskritai. Na, pavyzdžiui, apie… vyriškus kaklaryšius. Buvo metas, kai be kaklaryšio rimtame renginyje pasirodęs vyras buvo laikomas Taisyklių Pažeidėju (įstatymo apie kaklaraiščių ryšėjimą nėra nė vienoje valstybėje). Pakui laikai keitėsi: kaklaryšiuotą poną dabar TV ekrane retai išvysi. Na, gal tik prezidentą kokį. Išskyrus Ukrainos Prezidentą V.Zelenskį. Ir tai nėra nei blogai, nei gerai. Bet vėlei keliuosi į Rusiją.

1917-aisiais Rusijos revoliucijoje aktyviai dalyvavo bolševikas Zinovjevas. Jis buvo vienintelis, pasisakęs prieš Lenino planą jėga užgrobti valdžią (toji klaida laikinai jam buvo atleista, bet 1936-aisiais vis vien sušaudytas). Tas Zinovjevas mūsų pokalbiui reikalingas tik vienintelei detalei pabrėžti: jis sakė, kad socializmas geras tuo, kad pagal tuometinius postulatus leidžia gyventi ir ne pagal socializmo nuostatas (kuo baigėsi šitoji abrakadabra – o iš tikrųjų – laisvamaniška laisvės konstatacija, jau pranešiau). Dabar beliko priminti jums kitus Rusijos vadus. Be pavardžių, kurios mums jau tikrai nieko nereiškia.

Kas Rusijai bevadovavo, visi buvo įsitikinę, kad, valdžion atėję, atėjo sutvarkyti toje valstybėje tvyrančio chaoso. Tvarkė taip: draudė „įtartinas idėjas“ skelbiančius paveikslus. Didžiausia nuodėmė buvo slapta klausytis vakarietiškos muzikos. Net eilėraštis buvo sukurtas apie „Adidas“ batus (tiksliai neišversiu, bet esmė tokia: „Šiandien jis su „Adidas“, ryt – Tėvynę parduodąs!“). O kur dar mitingai gamyklose, kai suvaryti darbininkai buvo verčiami smerkti literatūros kūrinius, kurių… niekuomet nebuvo skaitę. Zombinimas ir šiandien niekur nedingo. Putino rūmai – visai ne rūmai, ir – ne Putino. Kiniški automobiliai stebukliškai virsta „Ladomis“. Ir svarbiausia: NATO nori Rusiją sunaikinti. Pavyzdžių šimtai. Bet! Čia ne pagrindiniai laisvės-nelaisvės kriterijai, nes pagrindinė laisvė (būtent ją prieš daugiau nei šimtą metų išsakė bolševikas Zinovjevas) yra ta asmens laisvė (galimybė) pačiam pasirinkti.

Pasirinkti savo kelią. Rusijos žmonės (ne magnatai, ne Putino partijos nariai) neįsivaizduoja, kad  galėtų tą šalį palikti. Kai kurie išvykti net bijotų, nes ten, baisiuose Vakaruose, tik ir laukia: kad sutraiškytų, o paskui – suėstų. Mums juokinga. O jie tiki.

Visuomet geriausiai idėjas atskleidžia (ir skaitytojo širdį pasiekia) konkretūs gyvenimiški pavyzdžiai. Ir nors jau istorijon nuėjo tie metai, kai sovietinės televizijos rodydavo „stebukladarius“  Kašpirovskį, Čumaką bei kitus hipnotizuotojus, šiandienos psichologijos vadovėliuose dar galima rasti rusiškųjų zombinimo detalių bei sunkiai paaiškinamų (o gal kaip tik – lengvai paaiškinamų?) pavyzdžių. Štai vienas jų: žmogus – hipnozės seanso dalyvis – pakviečiamas į sceną. Jam įteigiama, kad už užuolaidos sėdi jo priešas (dabar turbūt sakytų, kad koks J.Stoltenbergas). Į rankas hipnotizuotajam įduodama lazda ir įteigiama, kad tai šautuvas. Liepiama šautuvą užtaisyti. Visas komandas hipnotizuojamasis vykdo. Ir net „šautuvą“ užtaiso. Tačiau kuomet liepiama šauti į žmogų – atsisako. Net užmigtytai sąmonei pasąmonė sufleruoja tiesą. Bet su TV „Dožd“ („Lietus“) atsitiko kitaip.

„Choteli, kak lučše, a vyšlo, kak vsegda“ (Norėjome geriau, bet išėjo kaip visuomet“).

Projektas „Ties riba“