Liliputino baimė

Dalintis:

Be didelių įžangų: trečiadienį vienas populiaresnių Lietuvos tinklaraščių paskelbė ilgą rašinį, pavadinimu „Kaip veikia vakuuminė bomba“. Ir papasakojo, koks tai baisus ginklas – išlikti gyvam galimybių nėra. Toliau: net keturiuose rašiniuose šią savaitę (skirtingoje žiniasklaidoje) Lietuvos žmonėms psichiatrijos specialistai aiškino, kaip atsikratyti karo baimės.

Vienas tų specialistų net pratimo pavyzdį pateikė: girdi, atsisėskite ant kėdės, giliai kvėpuokite ir sukinėkite galvą tai į kairę, tai į dešinę. Ir tuomet karo baimė turėtų pradingti. Patarimus žiniasklaidoje dalijo ir kitas žinomas psichiatras: teigė, kad jei tapote sunerimęs ir nervingas, nukeliaukite į socialinius tinklus. „Tie tinklai padeda, nes juose žmonės gali išreikšti emocijas“, – rašo jis. Ir – kaip susitarę – visų šitokių rašinių autoriai savo patarimus baigė viena fraze: jei mūsų patarimai jums nepadeda, kreipkitės į poliklinikos psichiatrą.

Juokų šiandienos gyvenime ne itin daug. Tad manau, kad pirmosios pastraipos apibendrinimas nuotaiką mieliems skaitytojams tikrai praskaidrins: pabandžiau užsiregistruoti pas psichiatrą. Užregistravo: pasakė, kad užeičiau… gegužės 23-iąją.

Bet grįžkime prie vakuuminės bombos ir socialinių tinklų. Pirmoji informacija absoliučiai perteklinė. Ir nemanau, kad dabar, jau įsisavinęs tos bombos (beje, tokie ginklai uždrausti) „privalumus“, imčiau ramiau miegoti. Antrasis pranešimas – apie socialinius tinklus – nepamatuotas ir galbūt netgi kenksmingas. Būtent „feisbukuose“ ir „twiteriuose“ (turiu vilties, kad „odnoklasnikams“ nepriklausote) šiandien galima prisigliaudyti tokių minčių, po kurių jautresnieji nei valgys, nei miegos. O patarimas „išreikšti emocijas“ – tik pilstymas iš tuščio į kiaurą. Pritrūko mūsų psichospecialistams fantazijos: galėjo gi jie prisiminti Japonijoje kadais naudotą priemonę: ten buvo specialūs kambarėliai, kuriuose – darbdavių iškamšos. Jei supykai ant viršininko, nuėjai į tą kambariuką ir – apspardei iškamšą. Tad kodėl gi nepatarė liliputino iškamšos padaryti ir ją spardyti? Spardyti! Spardyti!

Ar pastebėjote, kaip gražiai karas iš mūsų smegenėlių iššlavė koronavirusą? Ne iššlavė, o tiesiog išstūmė. Ir dabar į tą pačią smegenų vietą įsispraudė rimtesnė problema – didelį nerimą pagimdžiusi karo baimė. Ir šioje vietoje visi pašmaikštavimai baigiasi. Ir reikia… na, jei ne pagalbos, tai bent patarimo.

Pabandžiau tų patarimų paieškoti ir susisteminti. Ir, žinoma, palieku jums galimybę patiems apsispręsti, kuo tikėti ir ką pro ausis praleisti. Bet gal pagelbės bent kiek…

Pirmasis: iš asmeninės patirties. Telefone stebiu gana objektyvų Laisvosios Europos radiją (finansuojama JAV kongreso, būstinė Prahoje). Ukrainoje prasidėjus karui, ši radijo stotis negarsiu „kliunktelėjimu“ (kas 10–15 minučių) praneša apie kiekvieną naują karo įvykį. Ir verčia žinią telefone „atsiversti“. Penktąją karo dieną pastebėjau, kad netgi geresnės fronto naujienos vis verčia grįžti ir grįžti prie problemos. Ir nors visi dabar turėtume būti įvykių verpete, atitrūkti neleidžia.  Todėl patarimas taip pat besijaučiantiems: nusistatykite laiką, kai žiūrėsite ar klausysite žinias. Taip pat: nelindėkite internete vos tik galite prie jo prieiti. Kokia svarbi bebūtų informacija, ją – kaip ir vaistus – privaloma dozuoti.

Antrasis patarimas: sudėtingesnis. Jei imsitės analizuoti savo mintis ir veiksmus, nesukiškite į vieną maišą dviejų emocijų – nerimo ir baimės. Baimė labiau apčiuopiama (ypač, jei žinote, kad pavojus čia pat, už kampo). Nerimas yra nežinomybė. Todėl baisesnė, nes nežinome, kaip reikės išvengti ir – ko išvengti. Tačiau! Baimę mums kelia kiti, o nerimą susikuriame patys. Savo viduje. Įsigilinkite į mintį: nerimas yra mūsų vidinio pasaulio poveikis į išorinio pasaulio matymą. Todėl privalote tą pasaulį – koks blogas jis bebūtų – matyti pozityviau, nes visi blogi dalykai anksčiau ar vėliau baigiasi. Tiesa, galbūt kažkas mūsų dabar gailisi neišvykęs, pavyzdžiui, į… Naująją Zelandiją. Mielieji! Nebūna taip, kad išvažiuotum, o nerimą namie paliktum, nes mūsų mintys visuomet su mumis.

Rašiau, kad nuo informacijos reikėtų kažkiek atsiriboti. Bet – ne nuo bendravimo. Kiekvienas, su sunkumais susidūręs, intuityviai ieško bendrystės. O jei šiuo metu jums jos nereikia, vis vien neatmeskite pasiūlymo kartu išgerti kavos puodelį, nes gal tos bendrystės prireikė tam, kuris jus pakvietė. Antra vertus, šiandien – kaip niekada kitomis dienomis – turėtume pagalvoti apie tuos, kurie vieni gyvena ir neturi galimybės bendrauti. Tik nepradėkite kalbų nuo karo: pradžioje apie sveikatą paklauskit. O paskui… Apie tą „paskui“ protingieji sielų žinovai taip pat yra pasisakę: kartu liūdėti, kartu nerimauti ir – net kartu bijoti daug lengviau nei vienam.

Jums blogai šiandien? Vėl vietos nerandate ir nervinatės nežinia dėl ko? Pagalvokite apie tuos, kuriems jau šiandien daug blogiau nei jums. Apie ligonius ar būsto neturinčius. Jei ir jie turi viltį, tad kodėl jūs pradedate ją prarasti? Antra vertus: jei pripažinsite ir įvertinsite savo baimę, tai bus pirmoji priežastis adekvačiai reaguoti į tai, kas vyksta pasaulyje. Trečia vertus: jūsų baimė labai nedidelė palyginti su baime, kurią šiandien jaučia niekingiausia pasaulio žmogysta – kažkoks liliputinas.

Dalintis:

Rekomenduojami video:

Komentarų: 1

  1. Vytautas on

    Labai patiko straipsnis. Ir dar – labai geras naujas lietuviškas terminas “liliputinas”. Pagarba autoriui.