Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Tauragiškė Indrė Čistiakova jau šešerius metus dirba savo studijoje „Pinu pinu“, kur kuria nuostabiausius makramė pynimo dirbinius. Per visą šį laikotarpį verslo konceptas kaip reikiant pasikeitė – tauragiškiai (ir ne tik) kviečiami į edukacijas, kur gali pabandyti ir makramė pynimą, ir keramiką, ir aromaterapiją bei kitus amatus. Jauna verslininkė neslepia – tik po ketverių metų darbo galėjo teigti, kad gali iš savo amato išgyventi.
Makramė pabandė po krikštynų
Studija „Pinu pinu“ ne vienam tauragiškiui tikrai girdėta ar bent matyta socialiniame tinkle „Facebook“. Jos šeimininkė Indrė Čistiakova, grįžusi iš emigracijos, išmoko makramė pynimo ir apipynusi namus suprato, kad reikia savo pomėgį pinti kur nors kitur išreikšti, mat namie jau mažai vietos.
– Su vyru dirbome Norvegijoje, dar dukros neturėjome ir apie studiją „Pinu pinu“ net minties nebuvo. Išvykome į visiškai eilinį darbą žuvies fabrike, kas man buvo didžiulis kultūrinis šokas, bet po kurio laiko atėjo motinystė ir per tai prabilo viduje kūrybinės mintys, – prisiminė „Tauragės kurjerio“ pašnekovė. – Kai dukrai suėjo trys mėnesiai, grįžom į Lietuvą atostogų, tačiau vasaros gale mažylei prasidėjo sveikatos problemos ir gydytojų verdiktas buvo baisus – būtina operacija. Apsisprendėme tą daryti Lietuvoje, nes čia jaučiausi saugiau. Taip su dukra čia ir likome, o vyras toliau važinėja.
Indrė Čistiakova atviravo, kad su dukra leidžiant laiką namuose galvoje užgimė užimtumo noras, tad ėmėsi įvairių kūrybinių darbų, kol galiausiai dukros krikštynų proga išsinuomojusi makramė būdu pagamintą dekoraciją Indrė apsisprendė – nori to išmokti. Tiesa, paprasta nebuvo, nes galinčių ir norinčių išmokyti pinti tuomet buvo sunku rasti.
– Panorau pabandyti pinti. Daug kas juokėsi, ragino neprisipirkti per daug virvių – žinojo, kad entuziazmas praeina. Tačiau aš virvių prisipirkau ir iki šiol negaliu sustoti. Nuomojamame bute pyniau daug visko, kabinom visur, tai nuo šeimininkų ir pylos gavom už skyles sienose. Galiausiai vyras pasiūlė pabandyti susirasti patalpas ir su savo pomėgiu kraustytis kitur, – linksmai verslo pradžią prisiminė tauragiškė.
Pinu Pinu studija Tauragėje. Asmeninio albumo nuotrauka
Verslo pradžia – viešbutyje
Po paraginimo Indrei pavyko nebrangiai išsinuomoti studiją viešbutyje „Tauragė“ dar prieš jo renovaciją. Tada dar nebuvo minties, kad tai taps edukacijų studija – vylėsi tiesiog turėti savo darbo vietą, kur niekam netrukdys paskleistos virvės ir kitos priemonės bei nupinti gaminiai.
– Tik vėliau prasidėjo prašymai išmokyti pinti. Nutariau padėti – viskas prasidėjo nuo žmonių norų. Taip ir vystėsi – norėjo tauragiškiai keramikos. Sakau, kodėl ne? Buvo kilusi mintis pačiai išmokti ir tada kitus pamokyti. Bet vėliau suvokiau, kad taip nebus gerai, visko vienas pats negali gerai mokėti, todėl ėmiau ieškoti edukatorių. Kai edukacijos įsisuko, prasidėjo švenčių organizavimas – gimtadieniai, mergvakariai su edukacijomis, – paslaugų spektro plėtrą vardijo I.Čistiakova.
Viskas puikiai klojosi, kol viešbutį įsigijo nauji šeimininkai ir pradėjo renovacijos darbus. Iš patalpų buvo iškraustyti visi ten veikę verslai, Indrės studija taip pat. Tai buvo rimtas išbandymas jaunai verslininkei – paaiškėjo, kad už prieinamą kainą Tauragėje galima lengvai rasti nebent vos 18 kv. m ploto kabinetą arba sandėlį, į kurį tektų daug investuoti, kad taptų jaukia vieta edukacijoms. Tik po netrumpo laiko pavyko aptikti J.Tumo-Vaižganto g. 120 name laisvas pakankamo dydžio patalpas. Netikėtai paaiškėjo, kad savininkė – buvusi Indrės studijų laikų kambariokė.
– Pradžia buvo sunki, buvau net ant naujųjų viešbučio savininkų pyktelėjusi, kad taip greit iškraustė. Tačiau vėliau supratau, kad viskas išėjo tik į gera. Turiu vitrininį langą, galėjau studijos pavadinimą pakabinti prie durų. Dabar būna, kad praeinantis žmogus užeina pasmalsauti – kur kas didesnis matomumas. Ko labai ilgai norėjau ir laukiau – nuolatinių studijos lankytojų. Tai pagaliau šis ratas prasiplėtė. Nors naują žmogų atvesti labai sunku, – neslėpė išbandymų Indrė.
Edukacijų užkratas plinta
Edukacijos – sunkus, bet įdomus verslas, padedantis klientams atsitraukti nuo kasdienybės. Asmeninio albumo nuotrauka
Bendraudamas su Indre gali pagalvoti, kad studijoje „Pinu pinu“ edukacijos yra kaip koks užkratas – ateini, pabūni, o kitą kartą ateidamas jau ir dar ką nors atsivedi kartu. Kaip pasakojo Indrė, ateina draugės, mamos su vaikais, dažniausias duetas – mama su dukra.
– Reikia klausytis žmonių norų ir tada bus aišku, ką daryti. Norėjo švęsti gimtadienius su keramikos edukacija – gerai. Pas mane net indai tam supirkti – radau, specialiai ieškojau tarp sendaikčių. Ne restoraninis vaizdelis, bet ir vieta kitokia. Organizuojam kūdikių sutiktuves, dažniausiai 10–14 metų vaikų gimtadienio šventes, mergvakarius. Kartais šventės dalyviai ilgai studijoje užsibūna po edukacijos, tačiau aš tai leidžiu ir palieku visus švęsti. Čia susirenka puikūs žmonės ir tikiuosi, niekada nieko bjauraus nenutiks, – optimistiniu požiūriu dalijosi pašnekovė.
Klientų nuotaika ir emocijos Indrei labai svarbu. Ji neslepia, kad žmogų pritraukti į studiją labai sudėtinga, todėl tik patirtos geros emocijos privers jį čia užsukti dar kartą. Antro karto pirmam įspūdžiui sudaryti nebus. Dėl šios priežasties ji ir studijoje dirbančias edukatores renkasi itin atidžiai.
– Anksčiau buvo gan sunku prisikviesti kitų miestų edukatores, išbrangdavo užsiėmimai, nes joms bent kelionė turi atsipirkti. Vėliau radau ir puikių tauragiškių. Jau kai prasidėjo studijoje edukacijos, nuo pat pirmųjų mano prašymas buvo vienas – duoti viską, ko žmogui reikia, kad jis išeitų su šypsena. Visai nesvarbu, kaip ir ką jis nusilipdė ar nusipynė, svarbiausia yra jo nuotaika, – verslo paslaptimi pasidalijo makramė meistrė.
Tačiau ar pačioms edukatorėms nebūna blogos nuotaikos? Būna, tačiau kaip sako Indrė, svarbu išmokti rūpesčius palikti už studijos durų. O kaip būna susirgus? Anot tauragiškės, čia svarbu atvirumas su klientu.
– Jei galvosi apie tai, kas liko namie, tai nieko nesigaus. Man ne kartą buvo, kad atėjau prastos nuotaikos, o edukacijai pasibaigus jau visi blogumai buvo išgaravę ir net priežastys pamirštos. Ir klientus pastebiu, kad kartais atėję irzlūs išeina kardinaliai persimainę. Švytinčios akys yra geriausias įvertinimas, – kokia edukacijų nauda, pasakojo Indrė.
Konkurencijos nejaučia
Pašnekovė ne tik kitus moko makramė pynimo per savo edukacijas, bet ir parduoda įvairius makramė gaminius. Tad ar mokydama nejaučia, kad augina konkurentus? Tiesa, dažniausiai šio amato nori išmokti moterys. Indrė iš to tik nusijuokia:
– Pastebėjau du klientų tipus. Norintys žinių geria kiekvieną mano žodį, o kiti tik nori įdomiai praleisti laiką. Apie konkurenciją manęs klausė ir kitos makramė meistrės, kėlusios abejones, kad nei iš jų, nei iš manęs išmokę pinti žmonės nebepirks nieko. Kurį laiką vertinau situaciją ir po metų supratau, kad iš ateinančių išmokti makramė pynimo tik kokie 5 procentai iš to bando užsidirbti.
Solo verslas – nelengvas
Paklausta, ar gali iš savo verslo pragyventi, Indrė ir čia buvo visiškai atvira – tai tapo įmanoma tik visai neseniai, persikrausčius į patalpas J.Tumo-Vaižganto gatvėje. Ir visi praėję metai buvo nelengvi, mat solo versle viską tenka daryti pačiam.
– Dalyvauju mokymuose „Spiečiuje“ ir suprantu, kad kuo daugiau mokausi, tuo mažiau žinau. Žmonės sako, kad galiu surengti labai daug edukacijų per mėnesį, o aš atsakau – taip, keturias, nes šeštadieniai yra keturi. Ką veikiu visą likusią savaitę studijoje? Sėdžiu, pinu, reklamuoju, į kamerą pliurpiu. Čia vyksta visas nematomas marketinginis darbas, be kurio neįvyks tas šeštadienis. Kiekvienam žmogui turiu papasakoti, kodėl jis turi čia ateiti ir ką gaus. Džiugina tai, kad apie 75 proc. klientų grįžta, – vargais ir džiaugsmais pasidalijo I.Čistiakova.
Per darbo praktiką Indrė išmoko ir nemalonias pamokas – jei už edukaciją žmogus nesusimokėjo iš anksto, nejaučia įsipareigojimo ateiti sutartu laiku. Todėl teko apsispręsti ir apmokėjimo reikalauti registracijos metu. Nepaisant to, kartais ir sumokėtas mokestis nesukelia noro ateiti.
Gal atrodo neįtikėtina, tačiau I.Čistiakovos verslas stipriai priklausomas nuo oro sąlygų. Sakysite, juk ji dirba studijoje, kur lietus – nesvarbu? Tačiau Indrė jau patyrė, kad yra priešingai.
– Taisyklė – kai saulė šviečia, tai visi „serga“, kai lyja – niekas nevėluoja. Tai per praktiką atėjusios pamokos. Ir nors vis dar erzina, kad vasarą žmonės į edukacijas eina vangiai, nieko čia nepadarysi. Būdavo anksčiau stresas, ką daryti, o rudeniop net norėdavosi jau viską mesti. Bet galiausiai supratau – vasarai reikia užsidirbti per Kalėdas, o prieš didžiąsias metų šventes studijoje gali gyventi, kiek čia darbo yra, – kalbėjo Indrė.
Pokalbio į savo studiją priėmusi pašnekovė reziumavo, kad edukacijų verslas sudėtingas ir daug smulkių niuansų teko išmokti per praktines pamokas, kartais ir nelabai malonias, bet ne mažiau vertingas. Todėl Indrė ragina kiekvieną užsukti, išbandyti ir patiems įsitikinti, kaip galima pailsėti nuo buities rūpesčių.
