Metų verslininkė Rima Zeringienė: „Laimė mėgsta tylą“

Turbūt neretas pasakytų, kad verslas – itin vyriška sritis, kurioje dominuoja vis dar stipriąja vadinama lytis. Tačiau beveik 30 metų aprangos siuvimo srityje dirbanti, iš jų 10 metų užsienio kapitalo įmonei „Elka rainwear“ vadovaujanti Rima Zeringienė su vadovės pareigomis tvarkosi puikiai. Šiuo metu užsakymų tiek, kad vos spėja suktis, nors buvo ir sunkesnių, daugiau išradingumo pareikalavusių metų.

Karjera – iškart po studijų

Tauragės apskrities verslininkų asociacijos ataskaitiniame susitikime pasidžiaugta verslininkės, įmonės „Elka rainwear“ vadovės Rimos Zeringienės nuopelnais. Šiemet ji Prezidentūroje apdovanota kaip Lietuvos metų verslininkė. Jau beveik 30 metų tame pačiame versle besisukančiai tauragiškei netrūksta pozityvumo, save Rima apibūdina užsispyrusia moterimi. R.Zeringienė sutiko „Tauragės kurjerio“ skaitytojams plačiau papasakoti apie karjerą, vadovaujamą darbą, pastaruoju metu verslui kylančias problemas ir kaip sekasi su jomis susidoroti.

– Balandžio 7 dieną suėjo 29-eri metai, kai po savo studijų pradėjau dirbti gamyboje. Mano išsilavinimas – rūbų modeliavimas ir konstravimas. Grįžau į Tauragę, paauginau sūnų vienerius metus ir išėjau dirbti, – apie karjeros pradžią tuometėje įmonėje „Taurana“ prisiminė pašnekovė.

Tuomet Tauragės miesto centrinėje dalyje veikusioje įmonėje dirbo apie 40 žmonių, o „Švytis“ buvo daug didesnė įmonė. Abi priklausė tai pačiai verslininkų Stankų šeimai.

– Spalį bus jau 10 metų, kai dalis verslo buvo parduota danams, atsirado „Elka rainwear“ ir man pasiūlė tapti jos vadove, – skaičiuoja verslininkė.

Rima Zeringienė prisimena „Tauranoje“ pradėjusi darbą kaip technologė, vėliau perėjusi dirbti į UAB „Švytis“ tapo gamybos vadove, o galiausiai – ir visos įmonės direktore. Tačiau ar baigus pirmąsias studijas nesinorėjo daugiau kūrybos?

– Norėjau būti aprangą kuriančiu žmogumi. Tačiau vėliau dar mokiausi. Mokiausi tuometiniame Vilniaus Gedimino technikos universitete verslo vadybos, Kauno technologijos universitete įgijau magistro laipsnį verslo administravimo regionų plėtros studijų programoje. Tačiau savo įgyta pirmąja specialybe labai džiaugiuosi, nes viską suprantu apie gaminį. Man puikiai pažįstama praktinė gamybos pusė, – kalbėjo direktorė, atskleidusi, kad jai patinka mokytis ir nuolat siekti naujų žinių.

Rima Zeringienė. Linos Buchlickajos nuotrauka

Įdomu tai, kad populiaraus raginimo darbą keisti bent kas septynerius metus tauragiškė nepraktikuoja. Ji įsitikinusi, kad nuoseklus darbas, užsispyrimas ir geras srities bei įmonės darbų išmanymas gali duoti daugiau karjeroje nei dažnas darboviečių keitimas.

Danus stebina dažni pokyčiai

Paklausta apie versle patiriamus sunkumus, R.Zeringienė neslepia, kad jai tenka laviruoti tarp dviejų pasaulių – daniškojo ir lietuviškojo. Ir nors abi valstybės priklauso Europos Sąjungai, labai skiriasi mentalitetas bei valstybių požiūrio į verslą samprata.

– Seniau dirbome su lietuviais, tereikėjo danų užsakymus priiminėti. Dabar jau laviruojame tarp dviejų pasaulių. Pas mus dažnai kinta įstatymai, minimalaus atlyginimo dydis, ir mes turime danams ištransliuoti, paaiškinti, kas ir kodėl pas mus vyksta. O ten viskas labai stabilu, nėra tiek pokyčių, todėl jiems kartais sunku suprasti tokius dažnus pokyčius, – detalizavo R.Zeringienė.

Pasak Rimos, anksčiau Lietuva buvo patraukli investuotojams dėl pigios darbo jėgos. Tačiau pastaraisiais metais dideliais tempais didinamas minimalus mėnesio atlyginimo dydis. Tai kelia įtampą versle, nors džiugina nekvalifikuotą darbą dirbančius žmones.

– Mūsų įmonė atrodė patraukli darbo jėgos klausimu. Žmonės patikimi, darbštūs. Prieš 10 metų buvome pigi darbo jėga, dabar taip nebėra. Jei minimali alga toliau bus keliama tokiais pat tempais, tai ne vienas investuotojas pradės mąstyti apie pasitraukimą iš Lietuvos, ieškodami pigesnės darbo jėgos, – pasvarstė „Elka rainwear“ vadovė.

Sunkiausias – kovido laikotarpis

„Tauragės kurjeris“. O kaip darbo jėgos trūkumas? Įdomus paradoksas, kad ne vienas verslas Lietuvoje skundžiasi, jog darbuotojų trūksta, tačiau Užimtumo tarnyboje – nemažai registruotų bedarbių.

Rima Zeringienė. Dėl darbo trūkumo problema tikrai yra, iš Užimtumo tarnybos naudos nedaug. Ne taip dažnai ieškome naujų darbuotojų, bet kai ieškome, jų atsiranda labai greitai – esami darbuotojai atsiveda savo pažįstamus, artimuosius. Esame regionas, ir man, kaip čia gyvenančiai, jis atrodo patrauklus. Bet sunku pritraukti jauną žmogų, nepasiūlysime tiek pramogų, kiek gali pasiūlyti didmiestis. Gal jų bus daugiau atidarius areną…

Mano žiniomis, per paskutinius kelerius metus Lietuvoje dėl išbrangusios darbo jėgos bankrutavo apie 30 siuvimo įmonių. Turime šiuo metu labai daug darbo, daug užsakymų, tai duodame darbo ir subkontraktorėms – dviem įmonėms Lietuvoje ir vienai Latvijoje.

TK: Bet paprastas žmogus turbūt labai džiaugiasi kylančiu minimaliu atlyginimu?

R.Z. Turbūt, bet čia ne apie tai. Mes įmonėje ne minimalią algą keliame, algas keliame visiems. Patyrę, kvalifikuoti žmonės tikrai ne už minimalią algą dirba. Valdžia kelia minimalią, o mes versle keliame visiems – ir taip yra ne tik mūsų įmonėje.

TK: Kokią sunkesnę situaciją prisimenate, kai teko pasukti galvą, ką daryti? Gal net imtis drastiškų priemonių?

R.Z. Sunkiausias turbūt buvo kovido laikotarpis. Mūsų įmonė neužsidarė ir neprašėme valstybės paramos. Seniai tas buvo, bet turbūt galima sakyti, kad kas nenužudo, tas padaro stipresnius. Skambinėdavom vakarais, savaitgaliais, klausdavom žmonių, ar turėjo kontaktų su sergančiais. Ypač jei šeimos nariai – tolimųjų reisų vairuotojai. Išgyvenom sunkiai, laikėmės, kiek įmanoma visų reikalavimų. Ir turbūt padarėm viską labai gerai, nes nei gamyba pas mus stojo, nei dar kas. Tai buvo vienas didžiausių ir sakyčiau, keistų iššūkių. Niekas tam nebuvo pasiruošęs, įtampa didžiulė, žmonės pikti, nerimas dėl ateities. Tačiau prastovų neprašėme ir už tai vėliau valstybės buvome finansiškai paskatinti.

TK: Turbūt nesuklysime pasakę, kad vienas sunkumas veja kitą. Dabar juk – kuro kainų šuoliai, kokios tai turi įtakos įmonės veiklai?

R.Z. Visi įmonės darbuotojai, kurie nori, turi išpirktus autobusų bilietus. Kas nenori važiuoti viešuoju transportu, tie transportu rūpinasi patys. O kuro kainų mes negalime įtakoti, tik suprantame, kad viskas brangs, jei situacija nesikeis. Kylant naftos kainai, kyla degalų kaina ir brangs viskas, medžiagos atvežamos taip pat. Su tuo susidurs visos sritys. Ir niekas nežino, kiek laiko truks šita situacija. Tiesa, kol kas pas mus situacija dar nesikeitė, medžiagų atsargų esame nusipirkę. Bet vėliau užsakant gali būti kitos kainos.

 TK: Šiemet gavote Lietuvos metų verslininkės apdovanojimą. Kaip sužinojote apie nominaciją ir kas jus nominavo?

R.Z. Mane šiam apdovanojimui delegavo Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų valdyba. Mūsų įmonė yra Tauragės apskrities verslininkų asociacijos narė, esu šios asociacijos valdyboje, o prieš keletą metų įstojome ir į Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmus.

Laimė mėgsta tylą. Negali per daug džiaugtis, kad tapai žvaigžde, nes rytoj gali būti niekas. Į viską reikia žiūrėti paprasčiau. Šiemet išrinko mane. Visiems buvo staigmena, man taip pat, nes man tik paskambino ir pasakė, kad turiu ruoštis į Prezidentūrą. Pasakė iš anksto apie dalyvavimą renginyje, tačiau nežinojau, kad mane dedikavo šiam apdovanojimui. Gal kartais mes per daug viską sureikšminame. Vilniuje irgi paklausė, ar nenujaučiau, kad apdovanos. Bet kaip tu gali nujausti?

Mėgaujasi pažintinėmis kelionėmis

„Tauragės kurjerio“ pašnekovė atsiimdama apdovanojimą Prezidentūroje pastebėjo, kad daugelis šventiniame renginyje dalyvavusių svečių, savivaldybių merų bei verslininkų – vyrai. Ir Tauragės apskrities verslininkų asociacijos susirinkime ji išsakė besididžiuojanti, kad toks įvertinimas teko palyginti nedidelio Tauragės regiono atstovei moteriai.

– Vyrams kitos galimybės sudarytos. Moterys dažnai praleidžia daug laiko augindamos vaikus – aš du vaikus užauginau. Vis tiek, norėdama būti gera mama, turi kažkiek laiko praleisti namuose. Mano šeima tos duoklės nelabai daug gavo, nes važiuodavau į įvairias komandiruotes, susitikimus. Nesigailiu to, bet pagalvoju, kad galėjo būti kitaip, nors išėjo viskas gerai. Būdamas vadovu patiri nemažai įtampos, situacija keičiasi kone kasdien, ji sudėtingėja. Bet aš turiu stiprią komandą, žmones, kuriais galiu pasitikėti. Labai tuo džiaugiuosi, kartu sprendžiame problemas, visada jas išsispręsdavome, – užtikrintai sakė įmonės vadovė.

Nieko nuostabaus, kad maloniems dalykams laiko R.Zeringienei kartais pritrūksta. Tačiau gelbėja specifinis įmonės sprendimas – sutartu laiku atostogų išeina visi darbuotojai, vadovai taip pat, įmonė stabdo veiklą kelioms savaitėms. R.Zeringienė paraginta paatviravo, kad mėgsta pažintines keliones – viena įsimintiniausių buvo išvyka į Monaką. Tačiau lanko ir Lietuvos nematytus kampelius, muziejus. Kai laisvo laiko mažiau, gyvenimą verslininkei praskaidrina įdomi knyga, o su vyru griežtai laikosi tradicijos savo vestuvių metines žiemą paminėti gerokai ištuštėjusioje Palangoje.