Miestą į Būdviečius iškeitę Žebeliai čia randa daugiau pliusų

Agnė (31 m.) ir Arvydas (35 m.) Žebeliai – miestiečiai, prieš dešimtmetį persikraustę gyventi į Būdviečių kaimą (Žygaičių seniūnija). Jie sukūrė verslą ir aktyviai įsiliejo į kaimo bendruomenės gyvenimą, augina penkerių metų dukrelę Mildą. Jauna šeima nė trupučio nesigaili žengusi tokį žingsnį – savaitgaliais į jų jaukią sodybą skuba tėveliai ir draugai.

Vieni pliusai

Žebeliai Būdviečių kaime pradėjo kurtis 2011 m., nes ten – Arvydo tėviškė, kurioje gyveno kelios giminės kartos. Jo tėveliai buvo pradėję statytis namą gimtinėje, planavo miestą iškeisti į kaimą ir užsiimti ūkine veikla. Tačiau užsitęsus statyboms ir sūnui sukūrus šeimą, jų planai pasikeitė – įsitvirtinti Būdviečiuose pasiūlė jaunavedžiams.

– Mes abu užaugome Tauragėje, esame miestiečiai. Kai su Arvydu pradėjome kurti bendrą ateitį, mums reikėjo gyvenamo ploto, todėl jis tęsė tėvelių pradėtas statybas, namą įsirengėme savo šeimai. Ta mintis nebuvo ilgai gvildenta: buvo plotas, mes jauni, kažkur gyventi reikia, tai po truputėlį lipdom iki šiol, – atviravo Agnė. – Iš pradžių atrodė atstumas didelis ir miesto nėra šalia, bet jau pripratome. Jei nėra kamščių, ar žiemą kelias neslidus, tai dukrą iki darželio nuvežame per 15-20 min. Tas atstumas nėra toks tolimas. Čia parėjau gyventi 23-ejų, tai visiems buvo įdomu, kaip man seksis gyventi kaime, ar čia ištversiu.

Pasak A.Žebelienės, nors įsikūrė kaime, bet gyvena miestietiškai: neaugina gyvulių ir neturi didelių daržų. Didžiausias nepatogumas – vasarą pjauti žolę, kadangi plotas nemažas, turi 2 ha žemės. Gyvendami Būdviečiuose atranda daugiau pliusų, nei minusų. Jai mažytis minusas tai, kad gyvena vienkiemyje, artimiausia kaimynė yra už 200 metrų, todėl negali su ja susimojuoti.

– Kartais, kai žolę reikia pjauti ir gražinti vieną ar kitą kampą, tai pagalvoju: jei gyventume bute, pareitume iš darbų, užsidarytume, sėdėtume ir būtų ramu. O dabar einame ir krapštomės, dirbame, tačiau dabar mes turime gryną orą. Su kaimynais susibendravome, – džiaugėsi jauna moteris. – Pas mus visi nori į svečius: čia laisvė, didelė teritorija, čia vaikams yra ką veikti, o mums jau nėra kur, nes draugai – miestiečiai. Jei norim kavos išgerti mieste ar pasivaikščioti – sėdam į mašiną ir nuvažiuojam. Aš pati vairuoju, tai minusų nėra, o tik vieni pliusai. Noriu paskatinti jaunus žmones nebijoti ir rinktis gyvenimą kaime, nes čia taip gera ir smagu.

Į Žebelių sodybą savaitgaliais atskuba tėveliai ir draugai. Asmeninio albumo nuotrauka

Daržą sodina su dukrele

Teritorija prie Žebelių namų didelė, todėl po truputėlį ją puoselėja, kad patiems būtų gražu ir malonu, kad akis džiugintų žydintys augalai. Pakeltose lysvėse Agnė augina įvairias žoleles, prieskonius, daržoves. Tvenkinys kieme – Arvydo stichija, ten plaukioja eršketai, unguriai, karpiai, juos su dukra mėgsta žvejoti.

– Auginu svogūnėlius, krapukus, morkytes, kad būtų į sriubą ką įdėti. Sodinome su dukryte, tai ji vos išdygusius svogūnų laiškus skina ir džiaugiasi. Labai smagu, kad kieme vaikui mes daržovių turime. Visi stebisi, kad neturiu šiltnamio. Močiutė, mama ir anyta mieste gyvendamos turi šiltnamius, tai juose užaugintu derliumi mus aprūpina. Kaimynai parduoda daržoves, mes pirkdami juos paremiam, – neabejoja Agnė. – Turime sodą, jis sodintas vyro prosenelių, todėl jį atnaujiname naujais obelų, trešnių sodinukais. Gimines aprūpiname obuoliais, sultis spaudžiame.

Gerais darbais nesigiria

Žebelių šeimos verslas – šarvuotų durų gamyba. Jį pradėjo kurti prieš dešimtmetį, Agnė tuo metu studijavo. Savaitgaliais grįžusi iš studijų Kauno technologijos universitete, kur mokėsi viešojo administravimo, padėdavo vyrui, kelioms dienoms paruošdavo valgį. Arvydas džiaugiasi, kad žmona labai darbšti, rūpestinga, viską išmano ir geba atlikti.

– Tai mūsų bendras darbas, abu turime veiklos pažymėjimą, prireikus ir aš einu gaminti. Kiti galvoja, kad aš dirbu tik su popieriais. Sunkesni darbai tenka vyrui, bet yra darbų, kurie moters rankai nesudėtingi. Bet ką dirbdamas mano vyras yra greitas, visada nori geriausio rezultato, viską numato į priekį. Prekyba nesustojo, tik medžiagos pabrango dvigubai, – pasakojo Agnė. – Kilus karui Ukrainoje buvo šiek tiek sustojęs darbas, todėl laiko užteko savanorystei – rinkau paramą ukrainiečiams, skatinau kaimynus paaukoti, paramą dėžėse vežiau į Bendruomenių namus Tauragėje, ten savanoriavau. Buvo labai smagu atlikti gerą darbą.

Agnė ir Arvydas tvirtina, kad Būdviečių kaimo žmonės yra puikūs, nuoširdūs, labai aktyvūs, seniūnaitė Snieguolė Šliažienė ir bendruomenės pirmininkė Jurgita Kleinaitienė įgyvendina daug gražių idėjų. Patys jie nenoriai pasakoja apie savo gerus darbus, jų nesureikšmina.

– Vos tik atsikraustę įsijungėme į bendruomenės gyvenimą, kuri buvo pradėjusi kurtis. Niekada nebuvome apatiški veiklai. Iš pradžių kreipdavosi į mus, paskui jau mes rodėme iniciatyvą. Kokia ta parama – ką turi, tuo daliniesi, – kalbėjo Arvydas. – Mūsų batutą nuniokojo audra, tai mes jį perkonstravome ir pritaikėme bendruomenei. Lėšomis prisidedame tiek, kiek galime. Turime medienos, medžiagų likučių, įrankių, tai ką nors sumeistraujame. Prisidedame, juk ir patys čia gyvename. Daromi geri darbai paskatina kitus žmones geriems darbams.

Pomėgiai ir tradicijos

Nors sutuoktiniai daug dirba, tačiau atranda laiko poilsiui. Dažniausiai išvyksta trumpam, nes ilgiau negali namų palikti. Pasak Agnės, aktyvus šeimos gyvenimas jai neleidžia labiau užsiimti sodininkyste ir daržininkyste.

– Ištisai bėgti negalime, mes visada žiūrime savo poreikių, žiūrime, kad visuomet būtų balansas tarp darbo ir poilsio, nes vien tik dirbti nėra sveika. Vasarą išvažiavus kelioms dienoms gėlynuose, alpinariumuose ir vazonuose gėles randu nuvytusias. Turime lauke šunį, jį taip pat reikia prižiūrėti, todėl mūsų atostogos būna trumputės, tik po kelias dienas, bet dažnesnės. Kaimas nėra stabdis, – įsitikinusi pašnekovė. – Jei norim nuvažiuoti prie jūros – mes važiuojam ir sekmadienio popietę, nes ji netoli, ir vėl grįžtame į savo jaukų kampelį kaime.

Vyras su žmona pasakojo, kad jų dukra Milda labai džiaugiasi gyvenimu kaime. Prieš kelias dienas savo 5-ąjį gimtadienį šventė namuose, kadangi nepanoro švęsti vaikų žaidimų kambaryje mieste. Kartu su mama kepė tortą, kartu su tėveliais organizavo pramogas kieme.

– Mes esame iš tų, kurie pamini visas šventes. Šiandien mūsų vestuvių sukaktuvės, jas paminėsim, vyras grįžo su gėlėmis. Mūsų dukra žino visas valstybines šventes. Aš manau, kad iš to susidaro branda, gyvenimas, papročiai, šeimos ratas ir buvimas kartu, kai pasakoji, kodėl reikalinga verba, kodėl per valstybines šventes reikia iškelti vėliavą, – teigia moteris. – Stengiamės ugdyti žingeidų vaiką, kad ji žinotų, domėtųsi. Galėjome jos neleisti į darželį, dirbti pakaitomis ir su ja namuose užsiimti, tačiau išleidome, kad ji socializuotųsi, susitiktų su vaikais.