Viešojoje erdvėje vis kylant diskusijoms apie masinius miškų kirtimus, prabilti nutarė ilgametis girininkas Bronislovas Ambrozas. 25-erius metus Šilinės girininkijoje dirbantis tauragiškis žurnalistę pakvietė apžiūrėti ne tik iškirstas plynas biržes, bet ir pasiūlė unikalią progą – aprodė didžiausią Šilinės girininkijos sengirę, kurios plotas siekia beveik 20 ha. Žmonės čia retai užklysta.
Retų paukščių parvilioti nepavyko
Šilinės girininkijoje Bronislovas Ambrozas šeimininkauja jau ketvirtį amžiaus. Jis džiaugiasi, kad per tiek laiko pušų gausioje girininkijoje pavyko gerokai padidinti ąžuolynų plotą, ir pasiūlė viską aprodyti ir papasakoti. Ekskursiją pradėjome nuo visai netoli girininkijos esančio priešgaisrinio bokštelio. Ką ten bokštelio, viso bokšto, kurio aukštis – 32 metrai, o kopti viršun pas ten budinčią darbuotoją teko net 4 minutes!
Apžiūrint girininkijos plotus šių eilučių autorei teko pamatyti įvairių dalykų – plynai kirstų biržių, kurios dar laukia naujų sodinukų, taip pat tokių, kuriose sodinukai jau seniausiai pralenkė žmogaus ūgį, kai kur nauji medeliai dar vos pastebimi.
– Plynuose kirtimuose paliekame tam tikrą skaičių stačių medžių dėl biologinės įvairovės. Kai kurie gal nudžius ir liks vabalams graužti, kiti gal liks stovėti vėjo nenuversti ir taps lizdavietėmis paukščiams, pavyzdžiui, ereliams, kurie nori viską aplink matyti, todėl aukštai suka lizdus, – pasakojo B.Ambrozas, prisimindamas, kaip kartą bandė su specialistais kelti karkasą į aukštą pušį, kurią buvo nusižiūrėjusi jauna jūrinių erelių pora.
Šių paukščių pora taip ir neįsikūrė nusižiūrėtoje vietoje, tačiau girininkijos pakraštyje viena retos rūšies didžiulių paukščių pora vis dėlto rado sau namus, į kuriuos grįžta penkti metai. Kaip pasakojo B.Ambrozas, erelis itin akylai sergi lizdą ir vos pamatęs įsibrovėlius ima sukti ratus. Reikia pastebėti – kad ir matėme šį sparnuotį iš toli, jo sparnų dydis paliko neišdildomą įspūdį.
Tokių retų sparnuočių gyvenamos vietos saugomos, jose nustatytu spinduliu nevykdomi kirtimai.
Kur daugiausiai grybų?
Besigrožint įspūdingais reginiais, kyla ir įvairių klausimų. Kartais ne visai patogių. Ar tikrai visi girininkai apsirūpinę malkomis žiemai? O gal kuris ir gyvena geriau už kitus dėl savo pareigų? Bronislovo teigimu, anksčiau tai gal ir buvo įmanoma, tačiau dabar gali nebent paslapčia malkų žiemai iš krituolio prisikapoti.
– Malkų gali pavogti, bet ar sakysi, kad esi apsirūpinęs visam gyvenimui? Prie girininkijos medžių mes neprieinam. Yra atskiri specialistai ir mes tik parodom, kur galima kirsti, pasižiūriu, kad nekirstų, ko negalima. Taip pat parodau, kur gali susikrauti medžius. Dar kirtimus tikrinti iš Vilniaus atvažiuoja. Norint medį pavogti reikia turėti pjūklą, traktorių, mašiną ir pirkėją, kuris pirks medį be dokumentų. Iš to prasigyventi neįmanoma, latrai buteliui gali gauti ir taip kartais būna, bet prasigyventi – netikiu, kad išeitų. Pas mus medieną bevagia labai retai, – pasakojo per mišką vesdamas gidas ir prisiminė laikus, kai tekdavo ir kaimuose malkines tikrinti dėl vagysčių.
Pamačius, kad ne visos kirtavietės kertamos plynai, norisi pasiteirauti, o kodėl negalima ir kitur taip daryti. Ar būtinas plynas kirtimas, kaip pastaruoju metu miškuose daroma? Girininkas teigia, kad ne, tačiau ne visada atvejinis kirtimas, kai iškertama tik dalis jau subrendusių medžių, o jauni paliekami, įmanomas dėl galimybės sunkiajai technikai mišku važiuoti. Tačiau savo pamėgtų grybų augimviečių neberandantiems grybautojams B.Ambrozas turi savų argumentų.
– Pagal dabartinius pliurpalus feisbuke atrodo, kad mes vien tik kelmus beturim. Žmonės neranda grybų savo įprastose grybavimo vietose ir sako, kad naikinami miškai. Bet pavasarinis grybas bobausis auga 3–4 metų amžiaus pušynuose. Senuose miškuose jų nerasim. Kai miškui bus 25-eri metai, jame pradės augti baravykai. Daugiausiai grybų randam 40 metų miškuose, o sengirėse jų beveik išvis nerasi. Aš pats tuo ne kartą įsitikinau. Nebent miško aikštelėse. Viename tokiame sužėlusiame tankumyne visad randu gausybę baravykų, ant šlaito. Ir jiems nereikia jokios sengirės. Bet sengirė reikalinga dėl kitų rūšių, – tikino B.Ambrozas.
Pašnekovo teigimu, Tauragės rajone sengirių yra, tik jos gan nuošalios ir retai lankomos prašalaičių. Į didžiausią Šilinės girininkijos sengirę ir pasukome – pasmalsauti, kaip gi ji atrodo ir kuo skiriasi nuo kitų girių.
Nustebino kitoniškumu
Visai šalia Viešvilės rezervato apsauginės ribos miškas staiga visiškai pasikeičia. Tankesnis, sodresnės žalios spalvos. Jei grybaudamas ar uogaudamas eini pušynu ir toli nuėjęs gali matyti savo automobilį, tai čia įžengus iškart gerokai tamsiau – nors saulė dar aukštai, jaunų medelių ir krūmų lapynas tuoj pat paslepia viską, kas liko už nugaros.

Senas ir nepaliestas miškas – gerokai tamsesnis, medžiai apaugę samanomis, pilna išvartų. Mortos Mikutytės nuotrauka
Akis stebina netvarkingai nuvirtusios išvartos, kai kurios jų tokios storos, kad vos įmanoma perlipti. O ir užlipti baugu – matyti, kad viena tokia sena, jog vos uždėjus koją ims ir sutrupės. Iš vienos drūtos nuvirtusios liepos, kurios šaknys dar liko žemėje, jau želia naujos šakos, lyg nauji ūgliai. Ant medžių kone iki pat žmogaus ūgio tankiai sužėlusios samanos.
– Šį mišką nutarėme palikti ramybėje ir dabar turime sengirę. Išvartos tapo vabalų peryklomis, o vėliau per laiką supūva. Auga labai stori beržai. Mano žemėlapis rodo, kad ši vadinamoji kertinė buveinė yra 102 metų senumo juodalksnynas. Bet nežinia ir prieš 100 metų ar čia buvo kirsta – to jau niekas nebepasakys, tačiau tvirtai galiu pasakyti, kad bent 20 metų tai čia tikrai nieko nedarėme. Juodalksnio kirtimo amžius čia viršytas jau 1,5 karto. Mano žiniomis, rezervato darbuotojai čia yra radę ir retesnių vabalų rūšių, – pasakojo sparčiai sengire žingsniuojantis girininkas.
Šiuo metu dalis sengirės turi kertinės buveinės statusą ir šios girios plotas siekia 10 ha, tačiau aplink dar yra seno, nepaliesto miško, tad laikoma, kad sengirė yra apie 20 ha ploto. Tokių senų, žmogaus nepaliestų vietų yra ir daugiau, tik mažesniais plotais.
Sparčiai žingsniuodami priėjome didžiulį kanalą, kurio kitoje pusėje – didžiulis žydintis laukas su vienu kitu liaunu medeliu. Tik arčiau priėjus paaiškėjo, kad tai visa pelkė, pilna gailių. Šis augalas vos paliestas skleidžia malonų, kiek aštroką kvapą. Sako, galima net apsvaigti. Girininko išmanusis žemėlapis rodo, kad liauni pelkių medeliai gali siekti 90 metų amžių. O kanalas, pasak girininko, žymi buvusią valstybės sieną. Senieji aplinkinių kaimų gyventojai ne kartą dalijosi istorijomis, kaip čia kadaise virė gyvenimas.
– Man senieji Sakalinės gyventojai pasakojo, kad kadaise čia vos ne plynas laukas buvo, nes iš Šilinės matėsi Viešvilė. Įsivaizduokit, koks tada vaizdas turėjo būti. Miško yra, bet žmonės dažnai mėgsta į kraštutinumus pulti – arba visus medžius kirsti, arba visus palikti, – mintimis grįžtant į girininkijos būstinę dalijosi B.Ambrozas.