Mokytojai Daivai Bajorinienei įteiktas aukščiausias Seimo apdovanojimas  

„Versmės“ gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė Daiva Bajorinienė vėl skina profesinius laurus – demokratijos žinių konkurse tarp Lietuvos mokytojų laimėjo pirmąją vietą, o keturi „Versmės“ gimnazistai, pirmajame konkurso etape įveikę daugiau nei 20 000 dalyvių, pateko į finalą. Seime mokytojai padėkota už profesinę kompetenciją, motyvaciją, gebėjimą įkvėpti ir įteiktas sidabruotą medalis, o jos mokinys Gabrielius Gečas finale pripažintas vienu geriausiųjų ir apdovanotas išvyka į Briuselį.  

Kiek demokratijos pamokoje? 

 Įdomus pokalbis su mokytoja vyko klasėje. Nė kiek nepagražinsiu sakydama, kad istorijos kabinetas labai jaukus, nuo sienų žvelgia didingi Lietuvos kunigaikščiai ir prezidentai, lentynose daugybė knygų, iškabinti Daivos Bajorinienės auklėjamųjų klasių pelnyti pažangos premijų kuponai (2500 ir 1500 Eur). Interaktyvi lenta dar neišjungta po ką tik pasibaigusios pamokos, tad istorikė pademonstravo jos išmanumą atliekant užduotis. Kad gimnazistams būtų komfortiška, kėdės su lenktais atlošais, o per karščius juos gelbsti kondicionierius. 

Aprodžiusi puikiai įrengtą kabinetą D.Bajorinienė pasakojo, kad gimnazistus, be istorijos, dar moko pilietiškumo ir teisės pagrindų, o „Versmės“ gimnazijoje dirba nuo pat jos įkūrimo (2001 m.), darbo stažo kraitelėje sukaupusi 37-erius metus. Mokytoja prisipažino, kad darbo be auklėtinių neįsivaizduoja, nes tik taip galima matyti visą mokyklos gyvenimą, todėl jų turi kasmet. Šiemet vėl išlydi abiturientus, jau 9-ąją laidą. Ar pati mokytoja tikėjosi demokratijos žinių konkurse tokio aukšto įvertinimo, ar buvo klausimas, vertęs pasukti galvą?  

– Nustebau, nesitikėjau, kad laimėsiu prizinę vietą. Klausimai mokytojams ir mokiniams buvo skirtingi. Buvo tokių, kai reikėjo rimtai pagalvoti netgi gerai žinant istoriją, pagrindinius valstybės įstatymus ir konstituciją. Reikėjo skubėti, dirbti įtemptai. Demokratija – valstybės valdymo forma, piliečių ir valstybės, tai yra žmonių ir valdžios, tarpusavio santykiai, na, tai tarpusavio sutarimas, kai žmogus turi teisę išsakyti savo žodį, turėti nuomonę ir laisvai gyventi, – į klausimą, kas jai yra demokratija, tuoj atsakė mokytoja. 

O kiek demokratijos pamokoje? D.Bajorinienė šypsodamasi tvirtino, kad gyvename demokratinėje valstybėje ir mokiniai labai gerai žino savo teises. Įvesti autoritarinį valdymą –  diktatūrą klasėje, kurioje mokosi 16–19 metų mokiniai, – neįmanoma, o norint gerų mokytojo ir mokinio santykių, reikia ryšio, bendravimo. 

– Susitariame jau pirmoje pamokoje rugsėjį, ką ir kaip dirbsim, pamokoje turi būti demokratija. Anksčiau vykdavo Europos parlamento konkursai, tai mūsų „Versmė“, mano komandos esam labai daug kartų laimėję, važiavę į Strasbūrą, į Briuselį, esam laimėję didžiules pinigines sumas. Tie konkursai – nuolatinis darbas. Per juos vaikai gauna daug informacijos, daug išmoksta. Konstitucijos egzamine spalį visada mano mokiniai dalyvauja, nes įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Vyksta Europos egzaminas, Lietuvos kariuomenės įvairiausi konkursai, Seimo darbo simuliavimas, visa tai pilietiškumo pamokos, viskas dėl vaikų, – konkursų nauda neabejoja pedagogė. 

Daiva Bajorinienė brangina kiekvieną pamokos minutę, todėl jos pamokoje mokiniams snausti nėra kada 
Autorės nuotrauka

Dirbtinis intelektas – ne naujiena 

Nors pamokos baigėsi, atsikvėpti dar per anksti, kadangi vyksta egzaminai. Paklausiau D.Bajorinienės, ar labai jaudinasi mokiniams laikant egzaminą, ar tik jiems pamokomai primenanti „jei neprivalgei – jau neprilaižysi“.  

– Jaudinuosi, kadangi istorijos egzaminas nulemia jų ateitį. Tai ir mano darbo rodiklis. Ką mokiniai pasieks, ką žinos, kokie rezultatai bus – tai įrodymas, kaip dirbom. Istorijos mokslas labai sunkus, turi daug įsiminti, daug skaityti ir suvokti tekstą. Istoriją antrus metus mokomės pagal ugdymo turinio atnaujintą programą, kuri visiškai keitėsi. Dabartiniai ketvirtokai, kurie dabar laiko istorijos egzaminą, yra bandomieji vaikai, todėl labai rūpi, kaip išlaikys, ar teisingai mokėmės, nes neturėjome vadovėlių, – atviravo pašnekovė.  

Mokytoja pripažino, kad švietimo reforma atnešė daug sumaišties, todėl kartu su kolegomis ekspertais dalyvauja istorijos programos tobulinime, dėl to vyko į Nacionalinę švietimo agentūrą, diskutuoja ir su Švietimo ministerija. Bėda ta, kad ugdymo programą sudarė žmonės, nedirbę mokykloje, todėl ypač sunku istorijos mokytis trečiųjų ir ketvirtųjų klasių gimnazistams. Pernai vienaip buvo laikytas egzaminas, šiemet – jau kitaip, svarstoma, gal iš pagrindų keisti dabartinę programą.  

– Kai nėra vadovėlių, tai mes, mokytojai, renkame medžiagą iš įvairiausių šaltinių. Tai naktiniai mokytojų darbai. Apsiskaičiusiems mokiniams reikia papildomos medžiagos. Trečiokai laikys testą kompiuteriu, o ketvirtokai analizuos istorinį šaltinį. Ačiū Dievui, kad šiemet atšaukė istorinio rašinio rašymą pagal duotą įvykį. Mokiniams sunku, bet mokytojams dar sunkiau, nes grįžęs į namus tik apie pamokas galvoji. Nebėra Tauragėje metodinių būrelių, o jų labai reikėtų patirties sklaidai ir pasitarimams. Bet mes vis tiek kontaktuojame. Istorikų programa sustabdyta iki 2029 metų, per tą laiką turime parengti naują programą, – problemas vardijo pedagogė. 

Daiva Bajorinienė neslepia, kad dirbant viduriniame ugdyme būtina ruoštis pamokoms, reikia parengti ir diferencijuotas užduotis, nes moksleiviai skirtingų gabumų, iš anksto suplanuoti ir netradicines pamokas. Neseniai su gimnazistais lankėsi Jovarų mokyklos stadione, kur prie atkastų statinių liekanų pluša archeologai, o nagrinėjant sovietinį laikotarpį, okupaciją, kviečiasi į pamokas tremtinius ir partizanus. Paaiškėjo, kad šiuolaikiniai mokiniai – tikri gudručiai, namų darbams ruošti įkinko dirbtinį intelektą (DI), tačiau mokytojai dar gudresni.  

– Stengiamės viską atlikti pamokoje, klasėje turim 30 kompiuterių, tai visi gražiai dirba, namuose lieka tik pakartoti. Atėnuose stažuotėje išmokau, kaip DI pritaikyti pamokose, todėl jau dirbam ir su dirbtiniu intelektu, pritaikom informacines technologijas, mokiniai  konspektuoja, atlieka užduotis, išgrynina informaciją. Kad juos sudomintum, pamokos pradžiai reikia paruošti perliuką. Pamokoje yra tempas, reikia išnaudoti kiekvieną minutę, nes egzaminas bus platus, laiko nedaug – negali snausti, – sistemingo darbo svarbą žino istorikė.   

O koks yra geras mokytojas? D.Bajorinienė nė nemirktelėjusi išvardijo gero mokytojo savybes – bendraujantis su vaikais, žinantis jų norus ir interesus, gebantis eiti su laikmečiu, išmanantis savo dalyką, autoritetas mokiniams. O geras mokinys toks, kuris siekia savo tikslo, žino ne tik mėgstamą dalyką. Mokytoja neabejoja, kad geras mokinys ateityje bus ir geras pilietis, ir geras žmogus. O siekti tikslo ir mokytis mokinius ji motyvuoja pavyzdžiais. 

Ne vienas jos buvusių mokinių pasirinko istoriją (Tauragės krašto muziejuje dirbantis Darius Kiniulis) ar tapo politiku (meras Dovydas Kaminskas), yra gydytojų, teisininkų ir mokytojų, net egiptologė. Kada D.Bajorinienę džiugina darbo vaisiai, kada mokytojos širdis dainuoja? Ji prisipažino, kad džiaugiasi savo mokinių pasiekimais, kai jie įstoja ten, kur nori mokytis, kai myli savo profesiją, kai juos mato per televiziją, ir tada, kai šie ją prisimena.  

Energijos daug ir norų nemažai 

Daiva Bajorinienė – tauragiškė, baigusi tuometinę pirmąją vidurinę mokyklą. Nors mokėsi sustiprintos matematikos klasėje, vis dėlto širdis labiau linko į istoriją. Rimtai galvojo ir apie teisę, tačiau susiklosčius aplinkybėms pasirinko pedagogiką. Tuo labai džiaugėsi tėveliai ir močiutė. Vilniaus universitete Daivai baigus studijas, jos buvusios mokyklos direktorius Romanas Songaila pakvietė ją dirbti į mokyklą, todėl buvę mokytojai tapo kolegomis. Ji sako nesigailinti, kad taip viskas susiklostė – mokinius myli, o ir istorija iki šiol nepabodo. Jei galėtų rinktis iš naujo, sako, tikrai nieko nekeistų.  

– Pamokos struktūros ir organizavimo mane išmokė gerbiama Albina Senkuvienė (buvusi „Versmės“ direktorė, istorikė, – red.). Ji – energijos, darbštumo ir meilės darbui pavyzdys, šauni kolegė. Mokykloje bendraudamas su jaunimu negali senti, turi eiti koja kojon ir net truputį labiau į priekį visais klausimais – gyvenimiškais, požiūriu į gyvenimą. Mokiniams reikia supratingo ir atviro mokytojo, nes jie viską tuoj „nuskenuoja“, reikia būti komunikabiliam, draugiškam, smalsiam. Istorija moko visko – pradedant gyvenimu ir baigiant politika, – kalbėjo D.Bajorinienė. 

Mokytoja patikino mėgstanti su mokiniais keliauti, nori, kad jie pažintų ne tik Lietuvą, bet ir užsienio šalis. Per ketverius metus su viena auklėtinių laida yra aplankę net 21 valstybę. Turi ir dabar planų gimnazijos pirmokus nuvežti į istorines vietas, apie kurias mokosi, pavyzdžiui, Lenkiją – Krokuvą, Varšuvą, Aušvicą.  

– Esame važiavę su mokiniais į Kroatiją skinti mandarinų, kad padengtume kelionės išlaidas. Per interaktyviąją lentą išvaikštom muziejus, Luvro ir kitus. Daug keliauju ir su šeima. Su vyru Algimantu mudu 39-eri metai santuokoje, dukra Vidmantė – medikė, turim du anūkus. Gėlynai namuose – mano ramybės oazė, ten sodinu ir raunu. Net sirgdama ramiai nenusėdžiu. Antri metai auginu bulvidorus – viršuje noksta pomidorai, o apačioje auga bulvės, iš vieno tokio daigo užderėjo kibiras bulvių. Skaitau daug istorinių knygų, mėgstu ir apie asmenybes. Įdomiausia man naujųjų laikų istorija, o paslaptingiausia – senovės civilizacija, viduramžių laikmetis – neaiškiausias, – pomėgius atskleidė D.Bajorinienė. 

Mokytoja sako, kad jai labai įdomi Lietuvos istorija, ypač Gediminaičių dinastijos. Ji tvirtino, kad ir Tauragės istorija išskirtinė, ir tuoj išklojo apie ją daug pikantiškų, mažai kam girdėtų faktų. Norėtų nukeliauti į Iraną, apsilankyti senovės civilizacijos lopšyje, o štai Indija ir Kinija mažiau žavisi. Jos didžiausias noras – kad būtų taika, o abiturientams linki sėkmės, svajonių išsipildymo, kad įgytų profesiją, rastų mylimą darbą, sukurtų šeimas, augintų vaikus ir neužmirštų tėvų, mylėtų ir valstybę.