Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Sunkiai nupasakojamas tai jausmas: dešimtyse mokslo knygų jis aprašytas, ir – kaip keista bebūtų – visose be išimties pasmerktas. Nes, girdi, įrodo tik asmenybės bejėgiškumą ir nemokėjimą su problemomis susidoroti. Ar atsimenate tą posakį, teigiantį, kad nuo meilės iki neapykantos – vos vienas nedidelis žingsnelis? Kasdieniame gyvenime su tuo žingsneliu kiekvienam teko susitikti. O nekasdieniame?
1987-ųjų Kalėdas sutikau žurnalistinėje misijoje: karo niokojamame Afganistane. Kažkur kelyje tarp Herato ir Kandaharo rusiškas šarvuotis sustojo prie šulinio – pasipildyti vandens atsargų. Šulinys buvo užrakintas, tad jo dangtį kareiviams teko plėšte nuplėšti. Vandenį gėrė godžiai. Bet – ne visi. Kažkas patarė ir man negerti. O dar po valandos to vandens paragavusieji ėmė iš skausmo raitytis ir vemti: šulinys buvo užnuodytas. Taip baigėsi pirmoji neapykantos pamoka. Antroji pamoka buvo aštresnė: naktį prie karinio dalinio išmėtyti rusų kalba išspausdinti lapeliai skelbė: mirtis okupantams! Bet į atmintį neišdildomai įsirėžė trečioji: visiškai tuščioje Kartaho miestelio gatvėje sutikau pilietį su „Kalašnikovo“ automatu ant peties: kariui buvo… na, tikrai ne daugiau kaip dešimt metų. Berniukas į mane – neginkluotą, bet ir nekviestą svečią – žiūrėjo su neslepiama neapykanta. Ir nežinau, kodėl nešovė…
Psichologai aiškina, kad neapykanta – pats stipriausias jausmas, kuriuo išreiškiamas priešiškumas ir pasibjaurėjimas. Jis susijęs su noru pašalinti ir sunaikinti neapykantos objektą. Ir tai racionali apsauginė reakcija į elgesį, kuris grėsmingas išlikimui bei savisaugai. Apie karą negalvojantys (arba jį užmiršę) psichologai įspėja: tai pirmasis smurto etapas. Ir todėl pataria neapykantą iš savo minčių išguiti.
Ne jie vieni neapykantos siūlo atsikratyti. Anot oficialių dokumentų – Lietuvos baudžiamosios teisės – neapykantos kalba yra nusikaltimas, kuriam valstybė privalo užkirsti kelią arba už jį nubausti. Ir teigiama, kad neapykanta nesuderinama su pagrindinėmis demokratinėmis vertybėmis. Dar daugiau: neapykantos kalba ir neapykantos nusikaltimai prieštarauja ES sutarties 2-ajame straipsnyje nustatomoms pagrindinėms Europos vertybėms. Pagal sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 83 straipsnio 1-ąją dalį Europos Parlamentas ir Taryba gali nustatyti taisykles dėl nusikalstamųjų veikų ir santykių apibrėžimo ypač sunkių nusikaltimų, turinčių tarpvalstybinį pobūdį, srityse.
Taip skamba biurokratine kalba išsakytos nuostatos. Bet analogiški ir žodžiai iš kasdienės mūsų kalbos ir spaudos: štai citata iš populiaraus Lietuvoje tinklaraščio: „Su kiekviena antiukrainiška putinoidinės agresijos diena Lietuvoje daugėja pykčio. Ir, jei nebūsime atsargūs, šis pyktis peraugs į neapykantą. O ten, kur neapykanta – nelieka vietos meilei…“
Apie kokią meilę, keistuoliai, kalbate? Ar apie meilę agresoriui?
Gyvenimas koreguoja ne tik mąstyseną: jis koreguoja ir patį gyvenimą. Ir kai situacijos ima keistis ne dienomis, o valandomis, jos turėtų koreguoti ir pačias taikingiausias bendražmogiškąsias nuostatas. Todėl dabar – po argumentų „už“ leiskite paieškoti ir argumentų „prieš“.
Pirmiausia kviečiu susipažinti su dviem neapykantos rūšimis – juodąja ir baltąja. Juodosios neapykantos mūsuose daugiausia. Ir nesiruošiu neigti, kad ji pačiam nekentėjui kenkia labiau nei tam, į kurį nukreipta. Šiuo atveju dėl streso ir pykčio pirmiausia nukentės sveikata: hipertenzijos, nervai, migrenos. Susidoroti su ta juodąja neapykanta nesunku: pakaks prisiminti, kad gyvenimas toks sudėtingas, jog jame priežasčių, galinčių sukelti neigiamas emocijas, visuomet pakanka. Baltoji neapykanta rami. Ji negniuždo ir neapakina. Ji telkia jėgas gintis nuo užpuoliko. Baltąją neapykantą žmonės išgyvena tyliai: nes tikslas – sustabdyti blogį. Ir svarbiausia: baltoji neapykanta – tai neapykanta reiškiniui, o ne jo dalyviui ar sukėlėjui.
Kontroliuoti šias dvi neapykantos rūšis nelengva. Tačiau pavyzdį, kaip tai daryti, išlaikant ramybę ir susikaupimą, matau: tai Prezidentas Volodymyras Zelenskis. Žmogus, kuris laikiną pralaimėjimą netrunka paversti pergale ir pats kasdien tvirtesnis darosi. Jis puikiai valdo emocijas, yra pasitikintis ir savo jausmų šeimininkas. Nežinau, ar Prezidentas neapkenčia. Tačiau jo pyktį iš ekrano matau: tas pyktis neša kovos energiją.
„Kovos energija, pyktis ir bendra tautos neapykanta priešui kuria mūsų draugystę“, – 1987-aisiais rašė Afganistano laikraštis „Hasht-e Sobh“. Mintis paprasta: neapykanta – tai pasipriešinimas blogiui. Ir baigsis ji tuomet, kai baigsis priešo jėgos.
Kiekvienas mūsų veiksmas šiandien susijęs su kova. Padės ją laimėti baltoji neapykanta. O po pergalės šio jausminio akto jau ir nebereikės.
