Neatrastas pramogų kanalas

Nežinau, kokie yra TV kanalo „Seimas tiesiogiai“ reitingai, dar sunkiau nuspėti, kiek tauragiškių jį žiūri. Mano galva, tai netašytas pramogų deimantas.

Kartais nedrąsiai feisbuke pasidalinu mintimis apie matytus filmus ar perskaitytas knygas. Karantinas praplėtė akiratį ir atvėrė naujų galimybių, todėl nuoširdžiai visiems rekomenduoju bent kelias valandas akis pavarginti minėtame kanale (oficialiai deklaruoju, kad nei iš transliuotojo, nei iš kūrybinės grupės jokio honoraro negaunu). Jei sėkmė nusišypsos pamatyti Seimo posėdį, neabejoju, kad emocijų bangą patirs ir dramų, ir melodramų mėgėjai. Tikrai nenusivils komedijų ir detektyvų gerbėjai, kaip ir siaubo filmų fanai: apsauginės kaukės uždengia burnas, bet apnuogina keistą dalies personažų akių blizgėjimą, kuris baugina labiau nei žodžiai ar veiksmai.

Koronaviruso pandemija, anot daugelio apžvalgininkų, yra pats didžiausias išbandymas nuo paskutinio pasaulinio karo, Lietuvai – nuo okupacijos pabaigos. Todėl ir dabartiniai Seimo posėdžiai turėtų įeiti į istoriją kaip išskirtiniai, kad ir kaip norėčiau klysti. Pagal tokį scenarijų į istoriją patektų žaliasis valstietis Dainius Gaižauskas, paskutinio posėdžio pradžioje dramatiškai mušęsis į krūtinę, kad neturėjo jokių sąlyčio taškų su koronavirusu susirgusia padėjėja. Ši, socialiniuose tinkluose praminta Marija Melnikaite, nieku gyvu nenori atskleisti, su kuo bendravo ir kokiais keliais judėjo.

Valdžia piliečių reikalauja laikytis taisyklių, tačiau gyvulių ūkyje yra lygesnių už lygius. Jie kiaulės šnipus kaukėmis dengia ir vis drąsiau kriuksi, kad kalta tik aplinka. Jie ir išsitirti, ar neserga koronavirusu, gali be eilės bei spjauti į taisykles, kurios galioja visiems kitiems.

Neskaniai antradienio posėdyje skambėjo ir Naglio Puteikio pastabos apie iš užsienio grįžtančius žmones, kuriuos jis „buduliais“ vadino, nors internete nesunku rasti įrašų, kaip pats girtas drebino Klaipėdos areštinės grotas.

Kitą savaitę Seimas ketina dirbti įprastu grafiku, todėl artimiausias posėdis turėtų būti surengtas antradienį. Nuoširdžiai raginu jį pažiūrėti, ne tik dėl pramogos, o tam, kad geriau pamatytume, ką prieš beveik ketverius metus išsirinkome. Dažnas pasakys, kad Seimas yra visuomenės atspindys. Galbūt. Visgi norėčiau tikėti, kad pašaipų, cinizmo ir akivaizdžios demagogijos už Seimo sienų yra mažiau. Kviečiu pasižiūrėti ne vieną posėdį, nes rudenį (jei Dievas leis) vėl eisime prie balsadėžių.

O pavasarį leidžiame karantine, taip geriausiai prisidėdami prie kovos su koronavirusu, ir atidžiai stebime statistiką bei valdžios žingsnius. Dalis jų lyg šlubuojančio trūkčioja. Iš pradžių tikinta, kad kovai pasirengta puikiai, kad turime pakankamai reagentų, apsaugos priemonių. Vėliau paaiškėjo, kad visko trūksta. Todėl tik karčiai šypsotis beliko, kai buvo nuspręsta riboti apsauginių kaukių ir dezinfekcinio skysčio pardavimus. Jų, kaip ir vienkartinių pirštinių, jau senokai nėra prekyboje. Baimės akys didelės, todėl pasipylė ir keistokų draudimų. Antai Panevėžio valdžia nusprendė uždrausti ūkininkams prekiauti savo produkcija po atviru dangumi. Kodėl? Matyt, tikisi iš paviljonų nuomos uždirbti, o ūkininkų ir daržininkų atodūsiai jai nerūpi. „Sodra“ ketino visus pensininkus į bankus suvaryti, bet lyg ir susigaudė, kad šie dabar dirba tik nuotoliniu būdu, o daugelis senolių net nežino, kaip bankomatas atrodo.

Keistenybių dar turėtume sulaukti, bet nederėtų jų sutikti tylomis: Seimas dar renkasi ir net karantinas demokratijos neatšaukė.