Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Jeigu nuvyktumėte į Siatlą, maždaug Vilniaus dydžio miestą JAV Vašingtono valstijoje, išvystumėte neįprastą vaizdą.
Beveik miesto viduryje birželio pradžioje įsikūrė vadinamoji „Kapitolijaus kalvos autonominė zona“ (angl. trumpinys CHAZ). Vietos bendruomenė tokiu būdu reiškia protestą dėl George‘o Floydo nužudymo ir kelia reikalavimus. Pavyzdžiui, norima, kad būtų nutrauktas finansavimas Siatlo policijos departamentui (įskaitant ir darbuotojų pensijas); draudžiama neramumus malšinti pasitelkiant karines pajėgas; išmokamos kompensacijos nukentėjusiems asmenims ir pan.
Tokia savivalė kelia nerimą, mat įėjimai į 4 ha teritoriją apimantį CHAZ yra kontroliuojami ginkluotų asmenų, pranešama apie viduje protarpiais kylančius neramumus. Prezidentas Donaldas Trumpas netgi pavadino tai „teroristiniais“ veiksmais, kuriuos grasino nutraukti pasitelkdamas visas įmanomas priemones. Tuo metu kitoje politinio spektro pusėje esantys apžvalgininkai pažymi, kad tai iš principo yra efektyvus, nors ir kraštutinis, būdas atkreipti dėmesį į socialines, ekonomines, teisėsaugos sistemos problemas ir paskatinti valdžią jas spręsti.
To, kad iššūkių netrūksta, pripažįsta visi. JAV kiekvienais metais susidūrimuose su policija žūsta apie 1 tūkst. žmonių; tai, atsižvelgiant į gyventojų skaičiaus proporciją, maždaug 30 kartų didesnis rodiklis nei, pavyzdžiui, Vokietijoje. Kita vertus, pareigūnai turi pakankamai priežasčių teigti, kad tokie incidentai anaiptol ne visada kyla dėl jų kaltės.
Įvardijamos bent kelios galimos neretų tragiškų susidūrimų priežastys. Pirma – JAV gyventojai turi itin daug ginklų; vertinant statistiką, kiekvienam šimtui amerikiečių tenka net 120 šaunamųjų ginklų. Tai dvigubai daugiau nei antroje vietoje esančių Folklando salų (62); Lietuva su beveik 14 ginklų šimtui gyventojų žengia 58 vietoje. Todėl pareigūnai kiekvienoje situacijoje patiria kur kas didesnį potencialų pavojų savo sveikatai nei kolegos Europoje; eidami pareigas kasmet žūsta per 100 policininkų. Be to, tai sąlygoja pareigūnų rengimo procesą, kurio metu didelis dėmesys skiriamas ginkluotų situacijų suvaldymui, o ne konflikto deeskalacijai.
Sunku neigti, kad atskirais atvejais gali kilti ir subjektyvaus atskirų visuomenės grupių vertinimo bėdų. Tiesa, svarbu pažymėti, kad kalbėti apie problemas, kurios identiškai aprėptų visas JAV, sudėtinga. Tai milžiniška valstybė (pagal teritoriją 150 kartų, o pagal gyventojų skaičių 117 kartų didesnė už Lietuvą); be to, ji labai įvairialypė, turinti net 18 tūkst. įvairaus dydžio policijos įstaigų. Daugelis jų veikia atsietai viena nuo kitos ir priklauso pirmiausiai ne nuo federalinės valdžios Vašingtone, o atskiros valstijos sprendimų bei teisės aktų. Todėl problemos, kylančios Alabamoje, nebūtinai tapačios toms, kurios aktualios Los Andžele.
Klausimas, kiek tokios drastiškos priemonės, kaip autonominių zonų steigimas, prisideda prie konstruktyvaus dialogo ir konsensuso paieškos. Juolab, kad to nepalaiko ir gyventojai. Nors pasigirsta pavienių raginimų apskritai nutraukti finansavimą policijai ir steigti alternatyvas (pavyzdžiui, vietos bendruomenių saugumo būrius), tokios idėjos ABC apklausoje nepalaiko du trečdaliai šalies gyventojų. Juolab, kad tai nėra pirmas kartas, kai JAV kyla panašūs protestai. Turėtume manyti, kad ir šį sykį, nepaisant emocijų ir kraštutinių idėjų, jie išsispręs taikiai ir konstruktyviai.
