Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Lauksargių seniūnijoje, prie kelio Lauksargiai–Vilkyškiai, yra Oplankio kaimas. Nė neįtartum, kad kadaise Oplankis buvo didingos istorijos dalis ir vienu metu jame gyveno iki 160 žmonių. 2021 metų surašymo duomenimis, gyventojų Oplankyje gyveno tik 33. Nors įvairiuose informaciniuose šaltiniuose vis dar minima Oplankio dvarvietė, realiai jos likę tik rėmai. O tuose sukritusiuose rėmuose gyvena žmonės. Prieš keletą savaičių pastate įlūžo stogas.
Dvaro istorija
Kaip rašo Mažąja Lietuva besidomintis istorikas Darius Kiniulis, Oplankio kaimo pradžia galima laikyti 1611 m., kai istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminima smuklė, priklausiusi Jacobui Schwabui – Tauragės administratoriui. Greičiausiai panašiu metu įkuriamas ir dvaras, kurį valdė įtakinga Schön šeima. 1757 m. per Septynerių metų karą Oplankio dvarą suniokojo Rusijos kariuomenė, o pinigų ieškoję rusai tuometinį savininką Daniel Dressler mirtinai nukankino. 1914 m. karo metu įsiveržusi Rusijos kariuomenė dvaro rūmus sudegino. Sudegė ir dvaro kluonas, arklių, kiaulių ir karvių tvartai, sunaikintas karpynas. Tačiau net ir po tokių praradimų dvarvietė gana greit atsigavo – dar Pirmajam pasauliniam karui nepasibaigus, 1916 m., rūmai atstatyti.
Paskutinysis dvarininkas Georg Heimbs, lietuvių vadintas Jurgiu arba pagal pavardės sulietuvintą skambesį Eimu, 1939 m. buvo pašauktas į Antrąjį pasaulinį karą. Jis mirė karo pabaigoje sovietų nelaisvėje 1944 m. Po karo Georg žmona su trimis vaikais išsikraustė gyventi į Vokietiją. Dvaras tapo sovietinės valdžios nuosavybe, į jį gyventi įkelti darbininkai. G.Heimbs dukros kartkartėmis aplankydavo gimtinę ir vietiniams dvaro gyventojams atveždavo lauktuvių. Dvarininkaitės dar kurį laiką svajojo apie sparčiai griūvančio dvaro atkūrimą, bet paskaičiavusios, kiek šiam prasmingam tikslui reikia lėšų, tokias svajones palaidojo.
Oplankio dvaras. Mortos Mikutytės nuotrauka
Tauragės rajono garbės pilietis, ilgametis kultūros paveldo darbuotojas Edmundas Mažrimas savo knygoje „Mažosios Lietuvos kultūros atspindžiai Tauragės krašte. Parubežys“ rašė, kad pirmieji dvaro pastato gyventojai, į dvarą atsikraustę po Antrojo pasaulinio karo, prisimena, kaip erdviose dvaro patalpose visur buvo išklotas parketas, dvaro holo sienas puošė sienų tapyba, lipdiniai ir dekoratyvinės panelės. Dvaras buvo modernus – turėjo centrinį šildymą, vandentiekį ir kanalizaciją.
Atsiminimus apie Oplankio dvarą taip pat rinko ir užrašė šviesaus atminimo Lauksargių bibliotekos darbuotoja Marytė Rutkauskienė. Vaikystės prisiminimais Oplankio dvare su bibliotekininke pasidalijo Monika Lingytė-Damulienė. „Oplankių dvaras buvo didelis ir gražus. Augo daug dekoratyvinių augalų, buvos didelis sodas, pilnas visokių vaisių, o gėlynai nuostabaus grožio ir dailiai sutvarkyti. <…> Ant langų buvo užuolaidos – dieninės, naktinės. <…>“
Šiuo metu apverktinos būklės pastate ant vienos palangės liūdi tik nudžiūvusi begonija, o užėjęs į dvaro vidų, kol nepakeli akių į lubas ir neįžiūri kažkurių dvarininkų giminės herbo likučių, niekada nepagalvotum, kad pastatas kadaise buvo dvaras.
Dvaro gyventojų dabartis
Oplankio dvaras. Mortos Mikutytės nuotrauka
Atvykus prie Oplankio dvaro pagrindinio pastato, aplink automobilį pradeda zuiti keli lojantys šunys, kurie, greit paaiškėja, labai mėgsta paglostymus ir skanukus. Tik nuolatinį dvaro gyventoją – keturkojį amkį Bubu kiek sunkiau prisijaukinti. Jis – atsakingai pareigas vykdantis dvaro gyventojų sargas. Netrukus „Tauragės kurjerį“ su kavos puodeliu rankoje pasitinka Vladimiras, visų vadinamas Volodia. Kai prisistatome, kad atvykome iš „Tauragės kurjerio“ redakcijos, šypteli:
– Rašykit „Lenin“.
Oplankio dvare Volodia gyvena nuo 1978 metų. Ir iš tikrųjų jis – Uljanovas. Vladimiro mama Ona ištekėjo už rusų karininko Aleksejaus Uljanovo. Kurį laiką gyveno Rusijoje, vėliau parsikraustė į Lietuvą. Lauksargių tarybinis ūkis suteikė Uljanovams ir jų vaikams butą Oplankio dvare. Ona ir Aleksejus iš viso susilaukė dvylikos vaikų, bet tik devyni jų užaugo. Taip ir liko beveik visi Uljanovų vaikai gyventi aplink Oplankio dvarą arba pačiame Oplankio dvare. Šiuo metu dvare iš dvylikos butais paverstų patalpų griūvančiame, avarinės būklės pastate gyvenami tik du butai. Abiejuose gyvena Uljanovų sūnūs. Viename bute su sūnėnu Tomu glaudžiasi Volodia, kitame – jo brolis Sergejus su žmona Gražina ir jųdviejų sūnus Ignas. Antrame dvaro aukšte – tik užuominos kažkada gyvenusių žmonių, o po gausybe šiukšlių, besimėtančių daiktų, nutrintų sienų dažų ir nuplyšusių tapetų akį mirkteli buvęs Oplankio dvaro puošnumas.
Oplankio dvaras. Mortos Mikutytės nuotrauka
Šalia dvaro gyvena Uljanovų sesuo – draugystės su atvykėliais siekiančių šunelių šeimininkė. Moteris prisipažino, kad nejauku eiti į dvarą. Nežinai, gal grindyse prasmegsi, o gal ant tavęs stogas užkris.
Gražinos ir Sergejaus „Tauragės kurjerio“ apsilankymo metu nebuvo namuose, tačiau turėjome progą šnektelti su Vladimiru ir Tomu. Tomui netrukus sukaks 35 m. Jaunas vyras darbuojasi pas ūkininką, o paklaustas, kodėl gyvena pas dėdę, atsako, kad niekur kitur gyvenimo ir neįsivaizduoja. Dvare jis sukosi nuo vaikystės – vis pas močiutę užbėgdavo, čia augo. Vladimiras niekur nedirba. Kažkada nukentėjo gaisro metu darbovietėje ir dabar gyvena, kaip sako, iš invalidumo. Pasiteiravus, ar vyrai nenorėtų išsikraustyti iš nesaugaus pastato, abu nedvejodami tvirtina, kad ne, nenorėtų.
– Buvo čia atvažiavęs seniūnas. Ne kartą. Dešimtimis čia dabar važiuoja. Bet nu ir kas? Sako, kraustykis į prieglaudą. Aha! Naktį ten permiegosiu, o dieną ką? Eik kur nori! Ne ne… – pasakoja dvaro gyventojas.
Tomas kiek ramiau žiūri į situaciją – esą, jei reikės, tai ir kraustysis.
Volodios ir Tomo virtuvėje įlūžusios lubos. Volodia sako, kad taupo remontuoja. Per visus gyvenimo dvare metus remontas kažkada atliktas tik Tomo kambaryje.
– Jei jau lieps išsikraustyti ir keltis į globos namus, pasiimsiu paskutinius lubų balkius ir likusias grindis, ir pasistatysiu šalia kokią pašiūrę. Ir gyvensim ten kartu su Bubu, – planu pasidalija V.Uljanovas.
Oplankio dvaras. Mortos Mikutytės nuotrauka
Savivaldybė informuota
Lauksargių seniūnas Mindaugas Giačas gerai informuotas apie padėtį Oplankio dvare.
– Liūdna padėtis, – konstatuoja seniūnas, – bet to ir reikėjo laukti su tokiu gyventojų požiūriu. Dar 1993 m. viršaičio sprendimu Oplankio dvare buvo privatizuoti 12 butų. Nuo 1993 m. iki 2015 m. dvaro gyventojai sugebėjo pastatą nugyventi taip, kad teko samdyti valstybinę ekspertizę ir statinį pripažinti avarinės būklės. Gyventojams buvo suruošti dokumentai, įteikti įspėjimai išsikelti, tačiau šios dvi šeimos, ir dabar gyvenančios Oplankio dvare, raštiškai atsisakė tai padaryti, – situaciją paaiškina seniūnas.
Beje, M.Giačas patikslina, kad Oplankio dvare oficialiai gyvena tik vienas registruotas gyventojas. Visi kiti neturi nuosavybės dokumentų. Yra butų, kurie tušti, nes savininkai mirė, nepalikdami paveldėtojų ir neturėdami artimųjų. O ir žemė aplink dvarą nė vienam savininkui niekada nepriklausė – nesutvarkyti kadastriniai dokumentai.
Lauksargių seniūnija apie nuo šių metų sniego įgriuvusį stogą sužinojo iš Oplankio dvaro gyventojos Gražinos. Moteris kreipėsi pagalbos į seniūną. M.Giačas patikina, kad apie Uljanovų problemas Tauragės rajono savivaldybė informuota, dvaro pastate gyvenantys asmenys įtraukti į socialinio būsto laukiančiųjų sąrašą. Tai patvirtino ir savivaldybės atstovė Soneta Blankaitė – pastatas privatus, investuoti į jo remontą savivaldybė negali. Pasak savivaldybės atstovės, pastate gyvenantys žmonės informuoti, kokios savivaldybės paramos gali kreiptis. Prašymus dėl socialinės pašalpos, S.Blankaitės teigimu, gyventojai pateikė. Paramą iš „Maisto banko“ gauna.
Oplankio dvaras. Mortos Mikutytės nuotrauka
Niekad nebuvo paveldas
Į klausimus dėl galimai visiškai sunaikinto istorinio Mažosios Lietuvos nekilnojamojo turto atsakė Kultūros paveldo departamento Telšių-Tauragės teritorinio skyriaus patarėjas Vidas Narbutas.
„Informuojame, kad Tauragės r. sav., Lauksargių sen., esantis Oplankio dvaro pastatas nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą, nepatenka į Kultūros vertybės teritoriją ar apsaugos zonas. Jam netaikomi paveldosauginiai reikalavimai ir teisinė apsauga. Taip pat nėra įrašytas į Inventorių. Atkreipiame dėmesį, kad objekto įrašymas į Inventorių pagal galiojančius teisės aktus nesuteikia objektui teisinės apsaugos. Inventorizavimo tikslas yra nuosekliai ir sistemingai kaupti duomenis apie kultūros paveldą, vėliau išskiriant objektus, kuriems reikalinga dokumentacija, siekiant juridiškai įteisinti objekto apsaugą. Rinkti informaciją apie galimai vertingų savybių turinčius objektus gali visi – savivaldybės, seniūnijos, muziejai, vietos bendruomenės, fiziniai asmenys ir taip aktyviai prisidėti prie nekilnojamojo kultūros paveldo inventorizavimo. <…> Statinių priežiūrą Statybos įstatymo nustatyta tvarka atlieka savivaldybių institucijos. Savivaldybių administracijos taiko ir nekilnojamojo turto mokestį neprižiūrimų pastatų valdytojams“.
Summa Summarum
Sakoma, baksnoti pirštais negražu, bet pabanksnoti kartais ir norisi, ir reikia. Daugybė galimybių išsaugoti tai, kas turėtų būti saugotina, prarasta per šalyje taikomus ar kaip tik – netaikomus paveldo įstatymus, Lietuvos, kaip valstybės, ir savivaldybių požiūrio į krašto istoriją ankstyvuoju nepriklausomybės laikotarpiu, į švietimą tiek ugdymo įstaigose, tiek šeimoje, kur ir susidėliojamos vertybės. Ne paskutinėje vietoje yra ir bendruomenės bei individo atsakomybės. Negali išgelbėti? Bent nenaikink. Dabar turime tai, ką turime. Tai yra, neturime nieko. Tik gal du rūmų išorėje vis dar atkakliai nesutinkančius laikui pasiduoti ir nenutrupėjusius puošybos elementus. O ryškiausio Tauragės krašte dvaro ansamblio, istorizmo laikotarpio dvaro rūmų, galima sakyti, netekome.
