Pandemijos iškreiptas gyvenimas kaime: žmonės užsidarė savo burbuluose

Pandemija ir jos suvaržymai gyvenimą kaimiškose gyvenvietėse pakeitė iš esmės. Prasidėjus karantinui žmonės užsidarė namuose, užsisklendė nuo kaimynų ir bendravimo vengia iki šiol. Ne išimtis ir Gaurė, kaimo parduotuvėje perdien apsilanko vienas kitas ir tai tik būtiniausių prekių.

Apsiperka ir už 2 eurus

Centrinėje Gaurės gatvėje įkurtos parduotuvės savininkė Stefa Juciuvienė su baime žiūri į brangstančias prekes ir paslaugas. Į aukštumas šokus elektros kainoms, pabrangus kurui, padidėjus minimaliai algai, moteris kaip įmanydama stengiasi rasti nuolaidų ir Gaurės gyventojus aprūpinti būtiniausiomis prekėmis. Populiariausios čia – mėsa, duonos gaminiai, kava, saldėsiai ir alkoholis.

– Nors ir labai norėtume, kad kainos liktų stabilios, ne nuo mūsų tai priklauso. Kaip ir visur, taip ir pas mus prekių kainos kilo bent 10 procentų. Ne visų, dar turime prekių, kurias gavome prieš pabrangimą, kainų specialiai nekeliame, anksčiau gautas prekes parduodame už tiek, kiek pirkome. Stengiamės, kad apsipirkti galėtų kiekvienas. Būna, ateina gyventojai su 20 eurų į parduotuvę, būna ir už 2 eurus nusiperka ko reikia, – sakė verslininkė.

Gaurės parduotuvėje yra prekių, kurios net pigesnės nei didžiuosiuose prekybos centruose. Pavyzdžiui, gerai žinomos ir pirkėjų pamėgtos kavos pakuotę čia galima nusipirkti nuo 1,6 euro už 100 gramų, o pusė kilogramo pakuotė kainuos mažiau nei 5 eurus. Žirniai kainuoja 65 centus, miltai nuo 97 centų, batonas nuo 60 centų, duonos kaina apie eurą.

Penktadienio popietę Gaurėje buvo tuščia: gatvėse nei mašinų, nei žmonių. Violetos Karaliūnaitės nuotrauka

Nėra kur išsigryninti

Dažniausiai gauriškiai parduotuvėje apsilanko ryte ir pavakarę. Užsuka ir tie, kas grįžę po darbų mieste pamiršo nusipirkti produktų vakarienei. Parduotuvės šeimininkė ir pardavėja pažįsta gyventojų pomėgius ir prekes stengiasi pritaikyti kiekvienam: nuo maisto iki buities reikmenų, žaislų.

– Dabar sunku visur ir visiems. Nėra skirtumo, žmogus mieste gyvena ar kaime. Miesto žmonės gauna didesnius atlyginimus, o kaime daugiausia gaunamos pašalpos, pensijos, jaunesni važiuoja į miestą dirbti, ten ir apsiperka. Nuo Gaurės iki Tauragės 16 kilometrų, atstumas nemažas, – sakė S.Juciuvienė.

Pasak prekybininkės, gauriškiai renkasi ir alkoholį. Kaip ir daugumoje mažesnių gyvenviečių, čia populiariausias alus.

– Kiekvieno kliento prekių krepšelis kitoks. Už 10 eurų tikrai galima apsipirkti. Daugiausia pirkėjų ateina su 5 eurais, pasiima duonos, batono, pienuko, kefyro, dešros gabaliuką. Sūrių mažiau perka. Kai kas laiko gyvulių, turi savo mėsos. Rudenį, kai prasideda grybai, nusiperka kokį lašinuką pasikepti. Daržovių gauriškiai užsiaugina, retas kuris jas parduotuvėje perka, – kasdienybės aktualijas pasakojo pardavėja.

Gaurė. Violetos Karaliūnaitės nuotrauka

Tačiau ne pakilusios maisto kainos, o kita problema skaudžiausiai kerta senyvo amžiaus ar retai į miestą iš kaimo važiuojantiems žmonėms. Gaurėje, kaip ir Kunigiškiuose, nėra bankomatų. Anot Gaurės seniūnijos seniūno Vidmanto Skiriaus, žmonėms buvo žadėta, kad jie galės išsigryninti pinigų visuose miesteliuose, bet pažadas taip ir liko kabėti ore.

– Mes parduotuvėje irgi neturime galimybės išgryninti pinigų. Tai čia bent kortele galima atsiskaityti, o ką daryti, jei baigiasi dujos? Važiuoja dujų balionai pro šalį ir kortele už juos nesusimokėsi. Tikrai labai nepatogu žmonėms ir apsunkina gyvenimą, – sakė parduotuvės vadovė.

Gyventojų sumažėjo trečdaliu

Praėjusią savaitę Gaurės seniūnas savo valdose dirbo tik su viena kolege. Seniūnijos kolektyvas arba serga, arba yra izoliacijoje. Pasak V.Skiriaus, gyvenimas Gaurėje apmiręs. Gyventojai tik praneša apie potvynio tvindomus rūsius, į seniūniją veik neužsuka, daugiausia bendrauja telefonu. Daugiau nei dešimtmetį seniūnijai vadovaujantis V.Skirius sako tokių tuščių gatvių nepamenantis.

Vidmantas Skirius prisimena laikus, kai iš Tauragės į Gaurę vykdavo pilnutėliai autobusai. Violetos Karaliūnaitės nuotrauka

– Taip po karantino pasidarė. Ir ne tik Gaurėje, kaimai tušti, kiekvienas savo kieme. Žmonės saugosi, vengia bendravimo, dar oras toks, kad iš namų niekur nesinori, – kalbėjo seniūnas, nuo jaunystės gyvenantis Gaurėje.

Pavasarį seniūnijos laukia darbai lauke – kaip niekad ankstyvas potvynis pridarys žalos, teks galvoti ir apie keliuose atsivėrusių duobių lopymą, kaimiškųjų kelių lyginimą. Seniūnas tikisi, kad pavyks išlaikyti ir vienintelę seniūnijos teritorijoje likusią aštuonmetę mokyklą. Jos uždarymas, pasak V.Skiriaus, būtų pražūtingas bendruomenei.

– Savo dukras leidau į Tauragę ir kasdien jas reikėdavo anksti rytą nuvežti į mokyklą. Patikėkite, nėra taip lengva, kaip gali atrodyti. Ir vaikai kenčia, ir tėvams blogai. Aš esu prieš kaimiškųjų mokyklų uždarymą. Švietimo ministerija juk Lietuvos, tai ir dirbti turi Lietuvos žmogui, neskirstydami iš kaimo jis ar iš miesto, – mano seniūnas.

Pasidžiaugti jaunėjančia seniūnija V.Skirius kol kas negali. Nors iki Tauragės ne taip ir toli, žmonės gyvenimui renkasi artimesnius kaimus ar Tauragės priemiesčius.

– Miestelis gražiai tvarkomas, bet tai neturi įtakos, kai žmonės renkasi, kur gyventi. Jauni žmonės dirba Tauragėje ir tas atstumas juos vargina. Norisi gyventi arčiau darbų. Yra jaunų šeimų, yra vaikų, kurie lanko mūsų mokyklą. Kaip ten bebūtų, seniūnija didelė ir Gaurė yra seniūnijos centras. Nieko nepaslėpsi ir nepameluosi, seniūnija per keliolika metų sumažėjo trečdaliu. Darbo vietų nėra, nėra ir žmonių, – sako seniūnas. – Aš grįžęs iš armijos 18 metų dirbau Tauragėje ir kas dieną važiuodavau į darbą. Patikėkite, autobusai buvo pilnutėliai, o ypač penktadieniais, kai reikėdavo grįžti namo, dar, žiūrėk, ir vietos autobuse nelieka. Važiuodavo tokią lazai. Sustodavo prie buvusios kepyklos, ne visada eidavo įsėsti. Žmonės daugiau naudojosi viešuoju transportu. Kiekvieną dieną važiuoti į darbą asmenine mašina būdavo prabanga. Dabar matau kasdien pro langą, kai autobusas sustoja, jis beveik tuščias. Kas savo mašina važiuoja, kas visai niekur iš Gaurės nepajuda, – kasdienybę pasakojo seniūnas.

Pasak V.Skiriaus, Gaurėje nemažai negyvenamų namų, o naujakurių miestelyje irgi vos vienas kitas.