Pasakojimas, išgirstas iš pirmų lūpų: kaip senasis Tauragės kraštas švęsdavo Užgavėnes

Šį pasakojimą išgirdau prieš 62-ejus metus viešėdamas pas gimines Dauglaukyje. Toje šeimoje gyveno globojama šeimininkės teta Anė Lenkaitytė-Endriušaitienė, gimusi 1870 m., kuri buvo Dievo žodžio sakytojo ir surinkimininko Jono Endriušaičio našlė. Ji išsamiai apibūdino jos jaunystės laikmečio Užgavėnių karnavalo ypatumus. Nors buvo ir garbingo amžiaus, tačiau išlaikiusi stebėtinai gerą atmintį.

Dar carinės Rusijos laikais

Tai pasakojimas apie Užgavėnes iš protėvių gyvenamojo laikotarpio, siekusio XIX amžių, iš senojo Daugiklaukio kaimo, kurio viename žemės sklype buvo daug įvairių pastatų ir keletas gyvenamųjų namų. Tad kaimas buvo panašus į mažytį miestelį, kurį nuo ten gyvenusios giminės kaimo gyventojai vadino Jurgutaityne. Žmonės buvę tvarkingi ir tarpusavyje gražiai sugyvenę.

Kartą Užgavėnių išvakarėse vyko kaimo jaunuomenės surengtos įspūdingos karnavalo eitynės, kurias organizuojant nemenkai talkino Daugiklaukio mokyklos, įkurtos 1826 metais, daraktorius, tuomet draudžiamos, Lietuvai buvus carinės Rusijos priklausomybėje, lietuviškos spaudos platintojas ir surinkimininkas Jonas Jurkutaitis (1859–1927) bei jo pusbrolis iš Balandiškių kaimo knygnešys Mikelis Juozupaitis.

Tai ir važiuoti važiavę stovėdami ar sėdėdami rogėse, kuriose jau buvę primesta vogtų kaimo buities rakandų, ir pėsčiomis šokdami bei dainuodami visaip mangėsi krėsdami kokius tik nori pokštus ir šūkaliojo, kad jau žiema pabodusi, o sutiktus keleivius iš visų pusių apspitę miklūs kaip vijurkai visaip gąsdino stengdamiesi privilioti į šėliojančią eitynių procesiją.

Vienose rogėse, kinkytose vientraukiu kuinu, sėdėję įmantriausiai apsitaisę jaunavedžiai. Drebėžnas vyras, vilkintis išverstais juodos vilnos į viršų kailiniais ir avikailio kepurėje įtaisytais avino ragais ties kakta bei medžio anglimi paryškintais veido bruožais su ilga pakulų barzda, mūvėdamas išverstas balto avikailio kelnes, laikė apglėbęs smulkią merginą su katės kauke, padaryta iš triušio kailio, ant kurio užtrauktas baltas veliūnas su gausiomis kverbetkomis. Pro kailinių apačią maskatavo išlindusi, galvokit kaip tinkami, tikrų tikriausia lapės uodega. Kaukės ir įvairios aprangos detalės gaminti naudojant įvairių spalvų sausus medžių lapus, karnas, šunų, kačių, lapių kailį, stambesnių galvijų odą su plaukais, kaukoles, kiaulės šerius, avinų, ožių ir karvienų ragus.

Pirma iš kairės: knygnešio Mikelio Juozupaičio sesuo Anė Juozupaitytė, Madlena Lenkaitytė-Jurgutaitienė (1868–1908), surinkimininkas ir draudžiamų lietuviškų knygų platintojas religinių surinkimų metu Jonas Jurgutaitis (1859–1927), caro žandarų suimtas ir ištremtas už lietuviškų knygų platinimą. Fotografuota Tauragėje apie 1890 m. Romo Delkaus istorinio archyvo nuotrauka

Atšlamansavo Marė

Kai visa Užgavėnių vilkstinė, susibūrusi viename to miestelio kieme, ėmė kelti imituojamas vestuves, piršlys ir svočia vaidindami pasitaikančias komiškas veselių situacijas baladojo į stubų duris norėdami paprašyti vaišių bei dovanų jauniesiems. Užgavėnių Katryna užsivertusi ant nugaros nešiojo nemenką Morės iškamšą, Lašininis su Kanapiniu vis šlaistėsi tai šen, tai ten ir stumdydami vienas kitą ne kartą ėjo ristynių stengdamiesi iš paskutiniųjų katras katrą paristi į sniegą.

Jurgutaitynės gyventojai palikę savo stubas jungėsi prie persirengėlių. Tad visi šurmuliavo ir šmadaravo kiemuose krėsdami įvairiausias išdaigas ir šokdami kartu su personažais – ožys su davatka, gervė su meška, kupčius žydas su čigone bei gaidys su lape besilinksmindami ir dainuodami nesitvėrė savo kailyje. Aplink visaip išsidarkę, kniepščiodami merginas, zujo raguoti velniai, klykavo rypavo laumės ir apžergusios šluotas po ilgais jupikais neva jodinėdamos sukiojosi raganos ir raganaitės. O giltinė su mediniu dalgiu švaistėsi ratų ratais aplink ir ne juokais gąsdino įsisiautėjusius šmaikštautojus.

Kur buvusi, kur nebuvusi atšlamansavo į kiemą Marė, kuri keliaudavo pasirinkdama, tačiau išvydusi vestuves tuoj mintyse sumetė, kad galėtų ką nors nugvelbti, ir pareiškusi, jog esanti styrininkė, kad galėtų dalyvauti linksmybių sukūryje, tuoj prisijungė prie vaidintos vestuvių ceremonijos ir išraiškingais veiksmais nušalinusi svočią nuo jai skirtų pareigų ėmė vadovauti vestuvių apeigoms. Iš kiekvienos stubos, ant durų užkabindama bromo vainiką, nepasibodėjo antrą kartą paprašyti jaunavedžiams vaišių, o labiausiai blynų ir šiupinio.

Kai vieno namo durų niekas nepravėrė, vieną vaikinuką paprašiusi, kad jai padurkus prilaikytų, jog neužkliūtų, kai lips kopėtėlėmis belsti į langą, tad pacaniukas atšovęs, kad nesusigundys, ir pasiūlęs kreiptis į kokį senolį, tad juodu pradėję tarpusavyje keventis. Galop Marė atrėžusi, kad esanti atžagaraus būdo ir galinti, jei kas, užsiplieksti taip, kaip užverda su karščiu ir paru negesintos kalkės užpylus vandens.

„Žiema, žiema, bėk iš kiema!“

Tada vienas dalyvis jos paklausęs, iš kur šioji tokia mandri čion atsiradusi, o ji nutaisiusi ploną balselį neva juokaudama atkirtusi, kad esanti Jomaišienė iš Smaikstlyžių. Kitas dalyvis pasirėdęs, kad būtų panašus į kipšą, tame šurmulyje išvedė Marę pašankyti, o bešokant jai pasakojo senoviškus anekdotus ir atsargiai, kad nekiltų koks įtarimas, slėpdamas išpaišintus bei suodžiais išteptus rankų delnus, vis girdamas jos veido bruožus, meilikaujamai glostė jai skruostus ir kaklą, tačiau šioji nesupratusi, kodėl kvatoja šokdami Užgavėnių dalyviai, juokėsi su jais drauge.

Mokytojai pagailo Marės ir priėjusi apsakė juokų priežastį, tad nukentėjusioji žvilgtelėjusi į veidrodį, o pasibaisėjusi dėl savo išvaizdos ūmai įtūžo, ir ėmusi isteriškai pro ašaras kriokti pradėjo visus vainoti, bet vyrai ją sugriebė ir įkėlę į roges paliepė išvežti į kaimo pakraštį prie kelio, kad eitų sau iš kur atsibeldusi.

Vienai moteriškei dingtelėjusi mintis, kurią išsakė, kad su Mare pasielgta gal per daug griežtai, nes ji pasakojusi ir įdomių dalykų, o kai kurie šmaikštūs išsireiškimai labai derėję prie bendros nuotaikos ir nuotykiai su ja kai kurie buvę neprasti, tad vyrai pritarę, kad tikrai neprasti, ir garsiai šaukdami, būk tai atsiprašydami, sutartinai skandavo: „Bravo Marė! Bravisimo Marė!“

Ir galų gale baigiamasis Užgavėnių karnavalo akordas buvęs, kai Morės iškamšą stipriai pririšę prie ilgos medžio šakos padegė naudodami titnagą su skiltuvu ir iškėlę aukštai virš aplink ratu susibūrusių pramogautojų galvų visi tartum vienu balsu kartojo ir kartojo, pakol sudegė Morė, išvaromos žiemos ritualą: „Žiema, žiema, bėk iš kiema, žiema, žiema, bėk iš kiema!..“

Parengė Romas Delkus

Redagavo Ramunė Ramanauskienė