Žmogų gali palikti be darbo ir be pinigo, gali visaip prigąsdinti, net uždrausti lankyti motiną, bet jis vis tiek ką nors sugalvos. Svarstau skaitydamas, kaip Dacijonų kultūros renginių organizatorė Rasa Didorienė įtikino kaimynes kiekvieną sekmadienį nuo Atvelykio iki Sekminių gaminti pietus ir drauge virtualiai pietauti.
Lakštingala negali nečiulbėti. Renginių organizatorė negali neorganizuoti?
Kitam gal tik juokas iš to. Gal kartais ir pro ašaras. Metas toks, kai ne juokai galvoj, bet negaliu neįvertinti – šilta ir labai žmogiška.
Ar tai padeda išgyventi, kitas klausimas. Apskritai neturėtume šitaip merkantiliškai klausti. Taip klausdami savo gyvenimą uždarytume piniginių-prekinių santykių stiklainyje. Jis svarbus, būtinas, tačiau sutikite – tikrai ne visas mūsų gyvenimas.
Niekas taip nesugniuždo žmogaus, kaip iš anksto nuleistos rankos. Kol žmogaus išmonė veikia, galima neabejoti – judės ir jo rankos, ir kojos.
Galų gale tikrasis padėties blogumas išryškėja per palyginimą. Antai 1836 m. gegužę beveik visa Tauragė sudegė – 59 kiemai, paštas, evangelikų liuteronų bažnyčia ir sinagoga. Po gaisro miestas net perkeltas į kitą vietą. O ar prieš 30 metų Maskvai paskelbus Lietuvos blokadą buvo lengviau?
Bet žmonės ir tuomet atrado būdų, kaip gauti ir degalų, ir net šio bei to daugiau, nei leisgyvė imperija galėjo duoti. Ir štai penktadienį jau sukako net 16 metų, kai Lietuva yra NATO ir Europos Sąjungos narė.
Tik neraukite nosies. Taip, apie ES per tą laiką prišnekėta kalnai gipsinių nesąmonių. Kai kurie iš mūsų taip įsijautėme į Europos kritikų rolę, jog kartais atrodo, kad lietuviai į ES atėjo ne iš pilkos posovietinės šalies, o juos pagrobė iš prabangoje skendinčių sultono rūmų ir įkišo į galerą.
Tačiau ar bent įstojimo metinių proga kada pagalvojame, kiek ši narystė davė? Kaip būtų, jei būtų priešingai, pavyzdžiui, dabar, per pandemiją?
Kai kas suskubo kaltinti Europą, kad visos valstybės per pandemiją užsidarė tarp savo sienų. Net Prezidentas ėmė aiškinti, kad po pandemijos šalys narės turėtų atsiimti daugiau įgaliojimų.
Bet juk ne Briuselis uždarė sienas. Priešingai, jei ne Briuselis, vilkikų eilės pasienyje su Lenkija būtų nutįsusios ne kelis kilometrus, o gal net iki Kauno, ar išvis ši siena būtų dabar užkalta.
O ar įsivaizduojame, kad Lietuvos valstybės biudžetas kasmet būtų pustrečio milijardo eurų mažesnis? Kas ketvirtas mūsų biudžeto euras – iš Europos iždo. Nemaža dalis paramos verslui išsaugoti taip pat ateis iš Europos.
Taip, Europoje per daug biurokratijos. Taip, Europa tapo abejinga savo krikščioniškoms šaknims ir, negana to, Europa dar ir dažnai prorusiška. Daug ką būtų galima prikišti Europai. Tačiau prikaišiodami neturėtume pamiršti, kad sakydami, kokia bloga Europa, automatiškai varome ant pačių savęs, nes Lietuva yra pati tikriausia Europos Sąjunga.
Gal Europa ir ne fontanas, bet tai turbūt geriausia, ką galėjome gauti. Jei ne narystė ES, nebūtų tiek sutvarkytų kelių ir pakelių, kurios bemaž nebesiskiria nuo Vokietijos. O ar turėtų ūkininkai modernių traktorių ir kombainų, jei ne ES, padengianti pusę jų kainos?
Bet net piniginė parama, nors mums tai be galo svarbu, nėra esminis dalykas. Ką laikyti esminiu europiniu ženklu?
Ponios Rasos iš Dacijonų rengiami virtualūs pietūs yra europinis ženklas. Savanoriai, talkinantys senjorams. Bibliotekininkės, siuvančios medikams kaukes. Tai, kad mums šitie ženklai jau ne išimtis, kaip būtų buvę dar prieš gerą dešimtmetį, o norma.