Šitą pasivaikščiojimą tikrai geriau už mane būtų parašiusi redaktorė Ramunė. Tai jos postas feisbuke suteikė progą pamąstyti apie pareigą ir – net nežinau, kaip tai geriau nusakyti, – gerumą, pasiaukojimą, empatiją šalia tų pareigų? Kai žmogus padaro daugiau nei priklauso pagal pareigas ir atlygį.
Tokiais atvejais prieš akis mums iškyla mokytoja, negailėjusi laisvalaikio tam, kad prasikaltų jauno talento daigai. Savo gyvybe dėl kito gyvybės rizikavę ugniagesiai-gelbėtojai. Kareiviai išminuotojai. Gydytojai, ištraukę mus ar mūsų artimą iš ano pasaulio. Slaugytojos, be kurių triūso net ir po palyginti nesudėtingos operacijos gal neišgyventume.
Apie slaugytojas – vėliau, o dabar apie valdininkę, kuria – būna ir taip, pasirodo, – galima žavėtis taip pat, kaip ir herojiškų profesijų atstovais.
Redaktorė prieš savaitę feisbuke gražiai aprašė būtent tokią heroję – Tauragės rajono socialinės paramos skyriaus vedėją Ligitą Rimkuvienę. Tikiuosi, redaktorė nesupyks, kad čia ją pacituosiu: „Labai noriu pasidžiaugti, kad Tauragėje yra žmonių, be priekaištų dirbančių savo darbą net ir po oficialių darbo valandų“.
Manau, kad visi tauragiškiai šią istoriją jau žino, o tie, kuriems ji prasprūdo, – priminsiu.
Į redakciją paskambino verkianti moteris, kurios neįgaliam vyrui prireikė skubiai atlikti magnetinio rezonanso tyrimą. Šeimos gydytoja kažkokiu būdu (žinom visi, kaip tai nelengva, ypač per karantiną) surado gydymo įstaigą, kuri gali žmogų priimti, tik reikia jau ryt ryte anksti būti Klaipėdoje.
Darbo laikas pasibaigęs. Žmogus juda tik vežimėliu, automobilio šeima neturi. Lyg to būtų maža, pagalbos prašanti moteris vos prieš keletą dienų buvo atleista iš darbo bankrutavusioje įmonėje.
Redakcija susisiekė su ponia Ligita. Ji viską suprato iš pusės žodžio. Valdininkė (kažkaip net nepatogu ją taip vadinti) surado Neįgaliųjų draugijos pirmininką Kęstutį Petkų. Žmogus pasiekė Klaipėdą. Pagalbos prašiusi moteris verkė, tik jau iš laimės.
Nepažįstu ponios Ligitos. Nežinau, koks ji žmogus. Net jei ji ne angelas, jos empatija nupirko. Ligita galėjo nekelti telefono. Galėjo pakelti ir pasakyti, kad jos darbo valandos seniai baigėsi, ir ji būtų visiškai teisi, juolab, kad ir pati, kaip ir kiekvienas žmogus, turi savų rūpesčių, reikalų.
Socialinės paramos skyriaus vedėja padarė daugiau nei jai priklausė pagal pareigas. Pasielgė kaip laisvos Lietuvos tautos tarnautoja, kokių esam visi išsiilgę. O galima sakyti – kaip tikra gailestingoji sesuo.
Todėl kad ir kaip būtų keista, šiandien norėčiau pasveikinti ponią Ligitą su Tarptautine slaugytojų diena, kuri švenčiama gegužės 12-ąją, Florence Nightingale (1820–1910), pirmosios anglų gailestingosios sesers, gimimo dieną.
Folerence irgi nebuvo tikra slaugytoja, bet Krymo karo metu, trūkstant medikamentų, o dar labiau atjautos, organizavo sužeistųjų slaugą. Tūkstančius ištraukė iš infekcijų nagų, o tai reiškė, kad ir iš mirties glėbio. Karo metu Florence rodė atjautą sužeistiesiems, o po karo organizavo pirmuosius kursus gailestingosioms seserims.
Ponia Ligita šiandien nusipelnė tokio netikėto pasveikinimo. Ne mažiau mūsų sveikinimų, ir ne tik šiandien, nusipelno tikrosios slaugytojos, kurių darbo negerbia nei šalies valdžia, nei neretai ir ligoniai. Gal todėl medicinos slaugytojų Lietuvoje jau katastrofiškai trūksta.
Su švente, mielosios! Mūsų, piliečių, priedermė – padaryti daugiau, nei priklauso pagal mūsų tiesiogines pareigas, kad būtų gerbiamas ir jūsų darbas.