Pasivaikščiojimai Bažnyčių gatvėje

Vasara. Galėtum džiaugtis. Orų prognozės, jei tik nesi ūkininkas, kursto optimizmą – žada giedrą ir šilumą. Bet neišeina. Karantinas, kad ir su atleistomis vadžiomis, didžiąsias vasaros svajones nukišo į apatinį komodos stalčių.

Abiturientų išleistuvių nebus. Pernai užsakyta atostogų kelionė nuplaukus nenuplaukus. Vestuvės nukeliamos jau antrą kartą. Vieną dieną taip ir jaunikis gali pabėgti. Arba likti be darbo, prasigerti. Galų gale nusibosti. Maža kas.

Daug kam didžiausia svajonė dabar – iki rudens pakliūti pas daktarą. Nervus ėda mintis, o kas, jei prarasiu darbą? Kelintą kartą per pastaruosius 30 metų kartojam: taip blogai dar nebuvo?

Tą patį konstatavom ir 1991, ir 1999, ir 2009-aisiais. Kiekvienas dar kovo pradžioje būtų pakartojęs, kad blogiau nei 2009-aisiais tai jau niekada. Kas dabar žino, ką sakysim vasaros pabaigoj?

Na, gerai, tiek 1991-aisiais, tiek 1999-aisiais dar kažkaip buvo galima suprasti. Nors Sąjūdis, kurio įkūrimo 32-ąsias metines turėtume prisiminti rytoj, gero gyvenimo vilties kartelę buvo užkėlęs taip aukštai, kad dar ir dabar ne vieną tai prisiminus nervas ima.

Bet po 2004-ųjų, kai jau įstojome į Europos Sąjungą, tai juk nebeturėjo būti tokių sūpuoklių, kad šiandien beveik ponas, o rytoj – jau su ubago lazda. Kiaulystės dėsnis du kartus per dešimtmetį perlieti lediniu vandeniu ir taip jau sunkiai viltį gaudantį lietuvį.

Jei būtume egocentriški, o tokie, bent jau tie, kurie „rizikos grupėje“ dėl savo istorijos ir esame, galėtume sakyti, kad senosios Europos tautos toje gyvenimo šventėje jau seniai, jiems bepigu, jie ir lašinių sukaupę daugiau. O štai mums koronaviruso pandemija – kaip ant čyderstvos.

Nusipelnėme gyventi geriau. Kaip prieš 23 metus žadėjo visų jau pamirštas A.Paulauskas. Be juokų, pandemija ir karantinas – tikra kiaulystė Lietuvai, pirmiausia tokiems miestams, kaip Tauragė, kurie pastaruoju metu regimai kopė į kalną – grįžtantys emigrantai ir gastarbaiteriai ukrainiečiai tą aiškiai signalizavo.

Ir še tau, boba, devintinės, vėl po gerovės valstybės. Aukštyn stumtas mūsų akmuo vėl, kaip ir mite apie Sizifą, švilpia į pakalnę.

Kiauliškesnio mito turbūt nėra. Juolab, kad mes, skirtingai nei Korinto įkūrėjas Sizifas, jokių dievų tris kartus neapgavom. Tik kiaules savo patarlėse vis minim bloguoju. Ant aruodo ir kiaulė gaspadinė. Akis už pilvą didesnė, už kiaulę ėdresnė. Išvertęs pilvą guli prieš saulę kaip kiaulė nuo grikinių mekynų.

Būdamas dar žalias žurnalistas rengiau reportažą iš vieno kiaulių komplekso, bet ir dabar dar prisimenu direktoriaus J.Jokimo žodžius: „Dar negirdėjau, kad kur nors mokykloje berniukai ir mergaitės savo rašiniuose rašytų apie tai, kad svajoja auginti kiaules. Turbūt čia nieko blogo, bet man, kaip direktoriui, dėl to kyla papildomų problemų“.

Kaip ir mums su jumis šioje vis labiau trūkčiojančioje pasaulio šventėje. Amžina viltis, kad bent jau mūsų vaikai ir vaikaičiai gyvens geriau, tampa drumsta, dirgli ir net įtartina.

Pasaulis ima nusidėvėti. Klimato kaita, stichijos ir miestų deginimas, kaip Mineapolyje, ta pati pandemija įgyja simbolinę prasmę. Tokiu metu neprošal auginti daugiau karvių ir kiaulių. Na, bent tiek, kiek Smetonos laikais, nuo kurių jau atsiliekam daugiau nei triskart.

Kad ir kiek kiaulysčių patirtume, kiaulė lauke dvokia, ant stalo kvepia. Ypač ryškiai tai pasimatė per pandemiją. Tik kas jas augins? O ir koks kaimas dabar įsileistų kiaulių? Dar viena kiaulystė. Kiaulėms? Ar vis dėlto ir ta ant mūsų galvų?