Pasivaikščiojimai Bažnyčių gatvėje

Dalintis:

Ginčuose gimsta tiesa. Kala į klišių nesugadintas galvas mokytojai ir profesoriai, tėvai ir mūsų pačių pasirinkti autoritetai. Bet kuris iš jūsų, nepriklausomai nuo amžiaus, sugedimo laipsnio, išsilavinimo, pats šią klišę kartojo N kartų. O nors vienas yra matęs, kaip tiesa gimė diskusijoje?

Bent kartą? Matėte, kaip premjeras ir opozicijos lyderis TV diskusijos pabaigoje drauge sušunka: „Kaip čia mes anksčiau neišdiskutavom?“ Galite įsivaizduoti, kaip skiepų priešininkė, priveikta šeimos gydytojos argumentų, sako „mea culpa“ ir jau drožia su kūdikiu ant rankų į polikliniką – skiepyti nuo tymų?

Kaimynės, pabandžiusios išsiaiškinti, kurios vienturtis neteisingai gavo į liūlį, po diskusijos nesusipyksta ilgiems metams, sveikinasi ir arbatėlės kviečiasi?

Galite tęsti. Pasirankioję savo atmintyje rasite šimtus pavyzdžių. Kai užsiplieskėte jūs arba draugas, su kuriuo gražiai sau vakarojote prie taurės vyno. Kai dar ilgai gėda prisiminti. Kodėl taip baigiasi dauguma diskusijų? Nemokam diskutuoti?

Diskusijoje niekas negimsta. Ne tik todėl, kad lietuvių kalboje gimti gali tik kūdikiai ir niekas daugiau, o tiesa turėtų rastis, išsirutulioti, sušvisti. Diskusija buvo, yra ir bus tam, kad vienas individas nugalėtų kitą. Vienų džiaugsmui, kitų pykčiui. Tokia jau žmogaus prigimtis. Ji dvilypė.

Pradedame diskusiją nuoširdžiai tikėdamiesi, kad išaiškės tiesa, nusistatome sąvokas ir temą, stengiamės būti logiški. Tačiau paskui, kaip pasakytų turbūt geriausias lenkų rašytojas W.Gombrowiczius, „pasidaro tikras Babelio bokštas, sąvokų painiava, žodžių chaosas, ir tiesa paskęsta plepaluose“.

Gerai, jei kažkaip dar pavyksta išvengti užgauliojimų. Bet net jei ir pavyksta, vis tiek diskusija yra toks kultūros reiškinys, kuris jos dalyviams atneša pažeminimą. Nepriklausomai nuo to, ar tariesi nugalėjęs, ar patyrei fiasko.

Kodėl tu toks piktas, po kiekvieno teksto, net švelniausio, tik ironijos ingredientu paįvairinto, šnypščia šimtai internautų. Susitikę į akis drebia. Kitas gal ginčytųsi, bet ar toks ginčininkas, net jei jis būtų naivus jaunuolis, rastų tiesą?

Kur tau. Laukia tik dar vienas žeminantis panirimas į plepalų kūdrą. O kur tas žmogaus dvilypumas, jei jau užsiminiau?

Diskusija, ginčas mums yra tiek pat būtini, kaip oras, vanduo, pilnas gūžys ir seksas. Galima ir atvirkščiai: diskusija mums neretai būtinesnė už visas tas būtinybes kaip tik tam, kad turėtume laisvės oro, vandens, pilną gūžį ir lovos malonumų.

Kaip jūs galite rasti bendrą kalbą, jei vienas iš jūsų barzdotas, kitas su ūsais, o trečias skutasi, sako W.Gombrowiczius trims dėl politikos nesutariantiems vyrams: „Stebiuosi, kad apskritai kalbatės, jei kiekvienas iš jūsų vis kitaip sprendžia net tai, kaip turi atrodyti žmogaus veidas“.

Visai gali būti, kad, mūsų liūdesiui, tiesa tarnauja diskusijai, o ne atvirkščiai. Bet čia pat miglotai jaučiam – iš čia ir ta amžina klišė – kad ir diskusija tarnauja tiesai.

Ir duria, ir norisi. Neužčiuopiama. Paslaptis. O jei paklaustume taip – ar mums patinka žmonės, su kuriais amžinai ieškom tiesos? Ar labiau tokie, su kuriais gera tylėti?

Kai dar neturėjau nė 30-ties, keletą vakarų per spektaklį „Haroldas ir Modė“ praleidau garsiojo Jaunimo teatro grimerinėje. Aktoriai pavaidindavo ir grįždavo. Sėdėjom su Gediminu Girdvainiu, buvo vyno. Nebeprisimenu, ką kalbėjom. Gal tik tylėjom. Daugiau niekada taip ir nebesusitikom.

Sekmadienį Aktorių palaidojo. Klausimai apie diskusiją, iš kurios tiesa nekyla, – lyg tos tylos pratęsimas.

 

Dalintis:

About Author

Lietuvos žurnalistas, publicistas, signataras. 1992–2012 m. dienraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, internetinio portalo lrytas.lt redaktorius. 2012–2015 m. laikraščio ir naujienų portalo „15 min“ vyriausiasis redaktorius. 2015–2016 m. žurnalo „Veidas“ vyriausiasis redaktorius ir direktorius. 2019 m. tapo „Tauragės kurjerio“ bendradarbiu.

Rekomenduojami video:

Komentarų skiltis išjungta.