Buvo tik dienų klausimas, kada klastingas kiniškas virusas bus užfiksuotas ir Tauragėje. Ta juodąja diena tapo kovo 26-oji. Bet šį pasivaikščiojimą pradėsiu nuo sekmadienį daug kur mieste ir rajone dingusios elektros.
Man tas elektros dingimas, tiksliau, dingimo priežastis, pasirodė simboliškas. Ant aukštos įtampos laidų užvirto medis ir, kaip elektrikai sako, liko tik viena fazė. Kažkas feisbuke taikliai pastebėjo, kad Bažnyčių gatvėje skaitikliai mirę, bet butuose elektra lyg ir mirkčioja.
Panašiai šiandien mirkčioja visa Lietuva. Namai stovi kaip stovėję. Dauguma žmonių – gyvi ir sveiki. O visa kita tik mirkčioja: gatvės, mokyklos, universitetai, oro uostai, geležinkelio ir autobusų stotys, bažnyčios net mišių ir pamaldų metu, restoranai, viešbučiai ir kirpyklos – be žmonių, lyg po neutroninės bombos sprogimo.
Veikia tik viena gyvenimo fazė. Ekonomika antra savaitė – tik mirkčioja. Tų mirksnių galima rasti net ir labai gražių. Grupė moterų feisbuke sukūrė grupę „Daugkartinės kaukės Tauragės medikams“. Siuva apsaugines kaukes miesto medikams, joms padeda verslininkai. LIONS klubas renka pinigus dirbtiniam plaučių ventiliavimo aparatui (kaina – 25 tūkst. eurų).
Bet staiga likę be jokių pajamų mažesni darbdaviai liepia žmonėms išeiti iš darbo savo noru, reikalauja imti nemokamų atostogų. Žmonės pyksta, grūmoja darbdaviams. Tačiau juk ne jie paleido virusą. Jie patys buvo viruso išjungti.
Kad pandemiją lydės ūkio nuosmukis, supranta visi. Šalies ekonomika gali smukti penktadaliu. ES jau skelbia, kiek šimtų milijardų mes ekonomikai gaivinti. Lietuvai tektų 1,5 milijardo.
Vyriausybė su Prezidentu irgi pirmą savaitę narsiai kalbėjo apie lašinius ir puikų pasirengimą krizei. Paskui pritilo. Suprantama, kodėl. Jokiai, juolab tokiai, krizei neįmanoma pasiruošti taip, kad užtektų ir pavalgyti, ir kreditus grąžinti, ir vaikus į mokslus išleisti.
Vos ne bibliniai ES paramos skaičiai irgi neturėtų užliūliuoti. Turbūt ir vaikui aišku, kad daugybei verslų viską teks pradėti iš naujo, tik su skolų kupra ir kritusia paklausa.
Ši krizė bus kitokia nei 2008–2012-ųjų. Tada griuvo didieji pasaulio bankai, traukėsi rinkos, niekur nebuvo įmanoma pasiskolinti pinigų. Ir tik po to pasipylė bankrotai.
Dabar visiškai sveikas verslas, kuris turėjo augančią paklausą, nebuvo prasiskolinęs, neišlaidavo, užsidarė per akimirką dėl karantino, kuris tapo vienintele priemone įveikti pandemiją.
Karantiną įvedė valstybė (ir teisingai padarė), bet jo pasekmės bus dvejopos. Iš vienos pusės saugoma žmonių sveikata ir gyvybės. Iš kitos maitinimo, viešbučių, grožio, sporto ir kultūros paslaugų verslai per naktį tiesiog išnyko. To kaina – 268 tūkst. bedarbių.
Kodėl toks karantino išjungtas verslas negalėtų gauti iš valstybės paramos? Sumos, kuri jam atlygintų nuostolius ir išsaugotų verslą?
Bet Vyriausybė jau grasina verslams, kad šie, gavę paramėlę, privalo išsaugoti darbo vietas. Grasinimai rodo, kad Vyriausybė nesupranta padėties tragizmo. Valdžia mano, kad uždarytiems verslams ji gali suteikti kažkokią malonę, kelti papildomas sąlygas ir tikėtis, kad krizė išnyks kaip dūmas.
Tokia filosofija primena senės iš pasakos apie auksinę žuvelę norus. Neliks nei verslo, nei darbo vietų, o mes, kaip ir po 2008–2012-ųjų, iš naujo eisim keliais aplink bažnyčią.
Linkėdamas visiems išvengti koronaviruso ar bent jau persirgti lengvai, kukliai priminsiu, kad pandemijos ateina ir praeina, o be antros fazės nėr gyvenimo nei sveikam, nei sergančiam.