Kaip su tais tavo pasivaikščiojimais dabar bus? – klausia redaktorė Ramunė. Išties maklinėti gatve be aiškaus tikslo, užsukant ko nors nusipirkti ar tik pasikalbėti į kokią krautuvėlę – taip, kaip pamėgau per beveik 9 mėnesius Tauragėje, ne tik nepatartina.
Blogesnis pavyzdys būtų tik to atsilupėlio, kuris, grįžęs iš Norvegijos, kelias dienas blaškėsi po Jurbarką, Marijampolę, o gal ir Tauragę, sėdamas mirtiną virusą į kairę ir dešinę. Kažkas dėl šito budulio egoizmo mirs, nors būtų galėję dar gyvent ir gyvent. Kažkam teks dienas, o gal ir savaites blaškytis tarp gyvenimo ir mirties.
Taip ir sutarėm – į Tauragę dirbti per karantiną nevažiuosiu. Juolab, kad ir redakcijos moterys persikraustė dirbti iš namų. Taip praėjo pirma savaitė, jei neskaičiuosiu šv. Kalėdų meto, kai neperėjau gatve, kurios pavadinimas mane taip užbūrė.
Tiesą sakant, neaišku, kada apskritai tai pavyks padaryti. Niekas negali net apytiksliai pasakyti, ką teks išgyventi Tauragei, visai Lietuvai. Aišku tik, kad greitai šitas zarazos antkrytis nesibaigs. Įprastas normalių žmonių gyvenimas išjungtas bent iki vasaros vidurio, ir tai dar kažin, ar užteks.
Kaip tik norėjau aplankyti merą Dovydą. Smagiai bendravome liepą, tarėmės kada susitikti, planavau pakviesti į savo laidą infoTV, bet vis nepavykdavo per tuos darbus. Dabar gyvenimas sustojo, bet jau dėl kitų priežasčių ilgam susibėgimą teks atidėti.
Meras, kaip ir pridera lyderiui, parodė pavyzdį. Grįžęs iš Londono izoliavosi. Mero saviizoliacija – pavyzdys, kaip turėtume elgtis visi.
Nepateksiu ir į Tauragės miesto šventę birželį, nors labai planavau. Administracijos direktorius M.Petraitis iš anksto sąžiningai pranešė miestui ir rajonui, kad šventės šįmet nebus. Gal ir Velykų nebus. Tokių kaip esam įpratę.
Ką gi. Buvo laikas šventei – šventėm. Laikas laikyti frontą – laikysim.
Laikyti frontą reikės ne tik valdžiai. Pirmiausia gydytojams. Senjorams, kuriuos virusas puola žiauriausiai. Mokytojams, kurie kažkaip per atstumą turės mokyti vaikus. Be darbo likusios kirpėjos, gėlių pardavėjos.
Nereikia turėti iliuzijų – ne visi šį frontą laikys. Netrūks tų, kurie žais viruso pusėje. Laukia ne tik pandemijos protrūkis. Protrūkių bus įvairiausių. Tiek jaunų žmonių per vieną dieną apskritą parą liko be pamokų, be darbo, be užsiėmimo, be hobio. Kas juos nulaikys?
Ištrauka iš laiško redakcijai: „Mūsų laiptinės viename butų šiąnakt prasidėjo galingas (sprendžiant iš bildesio, keiksmų, riksmų) jaunimo (sprendžiant iš keiksmažodžių, vadinamųjų marozų) festivalis. Vykdavo tai ir anksčiau, kai grįždavo iš užsienio. Paskambinau 112, o po 10 min. man perskambino ir informavo, kad karantino metu policija nevažiuoja, pasiūlė rašyti elektroninį laišką, ėmė tardyti, iš kur žinom, kad jie grįžę iš užsienio“.
Nežinau, kaip ten buvo iš tikrųjų. Bet žmogus turbūt ne iš gero gyvenimo rašo redaktorei.
Mokytojai dirba iš namų. Net meras dėl karantino buvo priverstas dirbti iš namų. Bet jei iš namų ims dirbti visi gydytojai ir policija, bandymas užkardyti mirtiną virusą taps parodija.
Visų nervai su kiekviena užsitęsusio karantino diena bus vis labiau įtempti. Galėčiau palinkėti neprarasti humoro. Bet iš savo ilgo gyvenimo patirties žinau, kad ekonomikos įšaldymas, kuris dėl automobilių prekybos ypatumų gali ypač išderinti Tauragę, išeikvos ir tas nedideles atsargas humoro, kuriuo mes, lietuviai, užėjus negandoms, ne itin pasižymime. Tai kuo daugiau galėtume pasikliauti, jei ne uniformomis su Vyčiu?