Pasivaikščiojimai Bažnyčių gatvėje

Dalintis:

Šį pasivaikščiojimą norėjau skirti Skaudvilei. Norėjau išvaikščioti pagiriamąjį žodį miesteliui, kuris kovo 10-osios vakarą sustiprino mano tikėjimą Lietuva. Skaudvilės kultūros namai ir gimnazija surengė televizijos šou vertą atgautos laisvės 30-mečio forumą.

Per tris dešimtmečius teko dalyvauti daugybėje Kovo 11-osios minėjimų. Toks šiltas vakaras – pirmas. Daugiau kaip dvi valandas jauni žmonės – gimnazistai, dabartiniai ir jau studentai, jauni vadybininkai ir jauni ūkininkai, mokytojai – pasakojo savo sėkmės istorijas.

Nepriklausomai nuo amžiaus, tiek Vilniaus universiteto fizikos studentas, tiek septintokė ar ūkininkas, darė tai sklandžiai, nesipykdami su retorikos taisyklėmis, aistringai ir, kas ypač krito į akį, – su neblėstančiomis šypsenomis.

Būčiau daug atidavęs už tai, jei į šį vakarą būtų atėję tie, kurie kur buvę, kur nebuvę vis įkiša trigrašį, kad „ne už tokią Lietuvą kovojo“. Jauni skaudviliškiai – tikras Lietuvos atžalynas – neabejodami dėstė, kad jie – už tokią Lietuvą! Už laisvą Lietuvą kaip savo galimybę.

Skaudvilėje kaip niekada anksčiau pajutau, kad Lietuva yra viena. Tie, kurie aiškina, neva tai esančios dvi – lobstanti Vilniaus elito ir vargstanti provincijos Lietuvos – šitų gražių žmonių nenori nei matyti, nei girdėti.

Skaudviliškių pasakojimai  užbūrė taip, kad spėjau įsidėmėti tik fiziką studijuojančio Joruno Dobilo ir gimnazijos direktoriaus Nerijaus Jocio vardus. Bet žinau – visų kitų vardus tikrai dar išgirsiu, ir ne tik aš.

Vis dėlto rašydamas jaučiuosi taip, tarsi jau pasakočiau apie tolimą praeitį. Lengvą forumo dvasią užtemdė sunkūs pastarųjų įvykių ūkai. Koronaviruso šmėkla tarsi valktį būtų užtraukusi.

Ką gi, toks jau žmonių gyvenimas. Labai dažnai, o jei kalbėtume apie laisvą Lietuvą turbūt teisinga būtų pasakyti, kad per dažnai, ant galvų krenta vienas už kitą sunkesni išbandymai.

Kad žinotumėte, kaip man liūdna dėl uždarytų Tauragės kavinių ir restoranėlių, dėl visų smulkiųjų verslininkų entuziazmo, kuris dėl Lietuvą pasiekusios kiniškos zarasos pakibo ant plauko. Dar blogiau, kad ant plauko pakibo tūkstančių žmonių sveikata ir turbūt gyvybės.

Kas su mumis bus? Ar virusas palies tuos jaunus, protaujančius, su šypsena kalbančius žmones, jų tėvus ir senelius, mokytojus?

Kaip norėčiau, kad nė vieno nekliudytų. Nei tiesiogiai, nei šonu. Kad koronavirusas nepakirptų išaugusių Lietuvos sparnų, kurie tik tik išskleisti skrydžiui.

Linkiu, kad ta koronė vingiu aplenktų Tauragę, jos kaimus ir miestelius. Bet suprantu, kad tai nei mano, nei kito kurio mirtingojo valioje. Mes net nežinome, kiek tai užtruks. O užtruks tikrai ne dvi savaites, kaip, brėždama karantino ribas, šeštadienį paskelbė Vyriausybė.

Koronavirusas, žinoma, nėra maras, kuris itin žiauriai praretino Lietuvą 1710–1711 metais, kai mirė du trečdaliai Lietuvos gyventojų. Bet tokio sunkaus išbandymo neturėjome nuo Sausio 13-osios. Šita mokslo dar neištirta ir itin pikta senesniems žmonėms liga – beveik kaip karas.

O kaip būna su karu? „Kai kyla karas, žmonės sako: „Jis ilgai netruks, tai didžiausia kvailybė“. Žinoma, kad karas tikrai yra didžiausia kvailybė, bet trukti jis užtrunka“, regis, tai A.Camus žodžiai iš garsiojo jo romano „Maras“, kurį netikėtai sau esame priversti atrasti iš naujo.

Saugokite save ir savo artimą. Ir nepraraskite tikėjimo. Tiek Lietuva, tiek savimi. Tiek kartų klupom ir vis tiek pakilom. Tai negi neįveiksime kažkokios koronės, kai toks atžalynas auga?

Dalintis:

About Author

Lietuvos žurnalistas, publicistas, signataras. 1992–2012 m. dienraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, internetinio portalo lrytas.lt redaktorius. 2012–2015 m. laikraščio ir naujienų portalo „15 min“ vyriausiasis redaktorius. 2015–2016 m. žurnalo „Veidas“ vyriausiasis redaktorius ir direktorius. 2019 m. tapo „Tauragės kurjerio“ bendradarbiu.

Rekomenduojami video:

Komentarų skiltis išjungta.