Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Tauragės „Versmės“ gimnazijos abituriento Nojaus Vaičiulio sėkmė šių metų abitūros egzaminų sesijoje nei vaikino tikslais, nei jo ryžtu siekti mokslo aukštumų abejoti neleidžia. Penki šimtukai – vienintelis toks rezultatas Tauragėje šiemet. Pokalbio su Nojumi prisėdome „Versmės“ gimnazijos abiturientų išleistuvių išvakarėse. Kaip reikia mokytis, ką daryti, kokių paslapčių žinoti, kad tavo žinios ne tik baigiamaisiais metais, bet ir visada būtų įvertintos vien dešimtukais? Aštuoniolikmečio Nojaus įžvalgos atskleidžia, kad jo požiūris į mokslą, o ir apskritai į gyvenimą, jau seniai kaip suaugusio žmogaus. „Gyvenimas nieko neduoda veltui“, – sako šimtukininkas.
Šviesus žvilgsnis, šilta šypsena ir nuoširdūs žodžiai. Jau pirmieji nustebina, kai vaikinas ištaria, kad svarbiausia jam yra būti sąžiningam – ir prieš save, ir prieš kitus. Ir dar – kad visada abejoja. Turbūt kuo daugiau žinai, tuo daugiau ir abejonių kyla. „Labai laukdavau jų pamokų“, – paprašytas įvardyti, kurie dalykai ir jų mokę mokytojai gimnazijoje jam buvo mieliausi, nė sekundės nesudvejoja Nojus. Vaikino tėvams tokio sūnaus, o mokytojams mokinio belieka baltai pavydėti.
Paskutiniuosius dvejus metus Nojus mokėsi pagal Tarptautinio bakalaureato programą. Šios programos egzaminai vertinami septynbalėje sistemoje. Septynetukas pagal švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymą Lietuvoje prilyginamas valstybinių brandos egzaminų šimtukui. Šimtukais įvertintos Nojaus matematikos, anglų kalbos, ekonomikos, biologijos ir chemijos žinios.
– Nojau, esi vienintelis abiturientas Tauragės rajone, kurio žinios šiemet įvertintos taip gerai. Labai nustebai, kai sužinojai egzaminų rezultatus, ar tokių tikėjaisi?
– Kad tiek daug šimtukų bus, tikrai nesitikėjau. Tikėjausi, kad gal iš kelių dalykų ir gausiu aukščiausią įvertinimą, ekonomikos ar matematikos, nes kai rašiau šių egzaminų darbus, viską beveik žinojau ir pasitikėjau savim. Bet kad iš chemijos ir biologijos gavau šimtukus, tai buvo labai maloni staigmena, nes šitie egzaminai buvo labai sunkūs, nors aš daug ruošiausi.
Nojus atestatų įteikimo šventėje su tėveliais ir sesėmis. Asmeninio albumo nuotrauka
– Ką studijuosi? Su tokiais rezultatais Tau durys atviros į visus universitetus ir daugumą specialybių.
– Aš jau įstojau į ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą, studijuosiu ekonomiką ir duomenų analitiką. Stojau per išankstinį priėmimą ir jau esu kaip ir ramus. Tik su tokiais egzaminų rezultatais tikiuosi gauti stipendiją, nes valstybės finansuojamų vietų šioje aukštojoje mokykloje nėra.
– Tavo tikslas – iš Tauragės išvažiuoti į Vilnių?
– Studijuoti taip, bet Tauragei durų neuždarau. Man patinka ramus ir paprastas gyvenimas. Visai matau save, grįžtantį į Tauragę.
– O kokiame darbe matai save ateityje? Versle turbūt? Kaip suprantu, skaičiai bus tavo gyvenimo palydovai?
– Taip, labiau prie širdies tikslieji mokslai. Tiesa, anksčiau patiko ir kūryba. Bet matematikai ir gamtos mokslams visada teikiau pirmenybę. Vienuoliktoje klasėje, kai reikėjo pasirinkti vieną iš humanitarinių dalykų, pasirinkau ekonomiką. Sužavėjo ekonomikos pamokos, mokytoja taip įdomiai jas vesdavo, kad net šią kryptį nusprendžiau studijuoti. Apie būsimą darbą dar negalvoju.
– Ar gali paminėti nors vieną ar kelis mokytojus, kurių pamokos įsiminė? Kuriuos, grįžęs į Tauragę, susitikęs norėsi apkabinti?
– Šiaip su visais mokytojais labai gerai sutariau. Į pamokas žiūrėdavau ne kaip į žinių šaltinį, bet eidavau į jas smagiai praleisti laiką. Mokytoja Jūratė Orlovienė, mano ekonomikos mokytoja, ji ir geografiją dėstė devintoje ir dešimtoje klasėje, labai gerą įspūdį paliko. Anglų kalbos mokytoja, Tarptautinio bakalaureato programos kuratorė gimnazijoje Ingrida Vaičienė labai gerą reklamą padarė – įkalbėjo, įtikino mokytis šitoje programoje, kad tikrai patikėjau. Tėvai manęs tikrai nestūmė į bakalaureatą. Kadangi tai tarptautinė programa, labai daug papildomos mokymosi medžiagos yra internete. Iki vienuoliktos klasės mokėmės iš vadovėlių. O dabar atsisėsdavau laisvu laiku, pasižiūrėdavau internete kažką, medžiagos begalė. Ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Ilona Samoškienė padarė didžiulį įspūdį, anksčiau lietuvių kalba man buvo toks dalykas, kad tiesiog reikia išmokti taisykles ir perskaityti kūrinius. Kai buvau mažesnis, lietuvių kaba buvo viena nemėgstamiausių pamokų – padarydavau, ką reikia, ir tiek. Bet vienuoliktoje klasėje pastebėjau, kad pradėjau laukti lietuvių kalbos pamokų, nes klasėje labai daug diskutuodavome, mokytoja skatino nebijoti išsakyti savo nuomonę. Per tas mūsų diskusijas pradėjau analizuoti ir suprasti literatūros kūrinis.
– O, Tavo nuomone, šiandienos jaunimui reikia nagrinėti senąją lietuvių ar pasaulio literatūros klasiką? Ar jaunas žmogus pajėgus perskaityti ir suvokti, pavyzdžiui, Donelaitį, Mažvydą ar Šekspyrą?
– Vis dėlto manau, kad reikia. Suprantu, kad nelengva. Bet bendram suvokimui, platesniam išprusimui to reikia. Prisimenu, skaitėme Šekspyro „Hamletą“. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir mažai sąsajų su šiandienos gyvenimu. Bet skaitai ir matai, kaip Hamletas svarsto, neapsisprendžia, ką daryti, ir atrandi, kad visa tai pažįstama. Literatūros kūriniai nėra parašyti patys savaime, tai istorijos pažinimo dalis. Skaitydamas sunkius kūrinius, žmogus save lavina, nesvarbu, kas jis – ekonomistas, literatas ar koks inžinierius.
– Kaip reagavo Tavo artimieji, tėveliai, sesės, kai sužinojo Tavo egzaminų rezultatą? Tai jau turėjo tave išbučiuoti, prižadėti visokių gėrybių.
– Na, taip, taip (juokiasi). Labai visi džiaugėsi. Kai pasakiau, kad gavau tiek aukščiausių įvertinimų, pasidžiaugė, bet kai „Versmė“ žinią apie visus šimtukininkus paskelbė feisbuke ir sulaukiau tiek sveikinimų, tai apėmė tokia net euforija. Atsimenu, kai laukiau rezultatų liepos 5-ąją. Žinojom, kad atsiųs po pietų. Kai pamačiau, net rankos drebėti pradėjo. Vaizdas užtemo. Ir taip staiga palengvėjo krūtinėj, širdy. Žmogus visada savimi abejoji.
– Tai dabar patark, juk turi turbūt jaunesnių draugų, ką reikia daryti, kaip mokytis, kad iš egzamino gautum aukščiausią įvertinimą? Na, gal ne penkis, bent vieną.
– Aš per pamokas kalbėdavau su mokytojais, diskutuodavau su draugais. Laukdavau į mokyklą eiti, man ten būdavo smagu. Visada norėjau ir su draugais susitikti, pabendrauti, ir naujų dalykų sužinoti. Man viskas, ką aš mokiausi, buvo įdomu. Prisimenu, per biologiją mokėmės apie širdį. Man taip buvo įdomu, kad aš ir grįžęs namie savarankiškai ieškodavau papildomos informacijos. Labai svarbu mokytis per kiekvieną pamoką. Prieš kontrolinius darbus tik praversdavau visą kursą akimis, nes aš jau žinodavau viską. Kiekvieną temą konspektuodavau sąsiuvinyje, jei matydavau, kad laiko truputį trūksta, tada kompiuteryje. Tada labai gerai viską įsimeni. Skaitydavau viską vadovėlyje, o į sąsiuvinį viską perfrazuodavau savo žodžiais. Ir aš ne tik žinodavau, kas vyksta, kas yra, bet ir kodėl taip yra, kokios to pasekmės. Mokytis, manau, yra toks sąžinės reikalas. Sąžinės prieš save. Labai svarbu savęs klausti – kas iš to ir kodėl? Ir tada paaiškėja, kad tai, ką mokeisi, pavyzdžiui, rugsėjį, tave pasiveja gegužę. Pamatai sąsajas. Ir dar labai svarbu nuoširdžiai dirbti. Nors prisipažinsiu, didelė paskata buvo ir savivaldybės premijos už gerus pažymius. Tokias esu gavęs du kartus, kai mokslo metus baigiau vien dešimtukais. Gal būčiau ir daugiau kartų gavęs, bet koją vis pakišdavo lietuvių kalba.
– Ir dabar gausi premiją. 500 eurų. Nusprendei, kur išleisi? Na, ne didžiausi pinigai, bet…
– Turbūt investuosiu. Taupysiu.
– Nesvarstei pasiduoti visuotiniam bumui ir studijuoti mediciną ar teisę? Su tokiais rezultatais įstotum.
– Svarsčiau apie mediciną ar farmaciją, todėl ir rinkausi mokytis biologijos ir chemijos. Bet vėliau perdegiau. Tuomet pradėjau svarstyti apie kitas galimybes. Svarsčiau ir apie užsienio universitetus. Bet nematau savęs ne Lietuvoje, bent kol kas. Kai baigsiu bakalauro studijas, gal toliau studijuoti bandysiu ir užsienyje. Pakeliauti, įgyti patirties norėčiau, bet prie širdies labiau limpa Lietuva.
– O hobį turi? Sportas, laisvalaikis?
– Žaidžiau tinklinį, lankiau šokius, bet nesužavėjo. Daug savanoriavau. Pusę metų dirbau muziejuje. Net ekskursijas vedžiau vaikams apie buvusius Tauragės banko rūmus. Dabar apie juos viską žinau. Labai įdomi šio pastato istorija. Dar mėgstu dviračiu važinėti.
– Jei paprašyčiau apibūdinti save keliais žodžiais, koks Tu žmogus?
– Turbūt pasakyčiau, kad turiu labai stiprų sąžinės ir atsakomybės jausmą. Manęs tėvai niekada nespaudė siekti gerų pažymių. Aš pats sau tokius tikslus išsikeldavau.
– Nebus liūdna palikti Tauragę?
– Šiek tiek. Čia buvo draugai, laisvalaikis. Tauragė gražėja, keičiasi, o ateityje, manau, bus dar gražesnė. Tik gal reikia daugiau erdvių kur praleisti laisvalaikį, kavinių daugiau reikėtų. Dabar vis renkamės tose pačiose keliose vietose. Kai nori ką veikti, susirandi. Man Tauragėje visada yra ką veikti. Renginių daug vyksta, muziejuje, bibliotekoje, Kultūros centre, ir gerų renginių – paskaitų, diskusijų.
– Maniau, pasakysi, kad gal naktinių kubų trūksta.
– Tai trūksta, bet kai nėra, tai susirandi kitokios veiklos.
– Ko, baigdamas mokyklą, palinkėsi tiems, kurie čia lieka?
– Mėgautis Tauragės paprastumu, kai nuo vieno miesto pakraščio iki kito pervažiuoti ar pereiti gali per keliolika minučių. Ir pastebėti, kaip greitai gimtasis miestas keičiasi.
***
„Tauragės kurjerio“ redakcija sveikina visus abiturientus baigus mokyklą ir linki aukšto bei šviesaus skrydžio!
