Pinigai už žaliaskarę

„Brangsta viskas, ane?“. Jei iš Jūsų interviu imtų Tauragės TV vedėja, tai beveik neabejoju: tokį jos klausimą būtinai išgirstumėte. Ir visai nesvarbu: ar patvirtintumėte, ar paneigtumėte  jos nuomonę, atsakymas vis vien būtų toks pat: „Puiku!“.

Bet, jei jau apie kainas ėmėm šnekėti, tai, pirmiausia, ne apie „vedėją“, o apie pinigus. Patikslinkime: apie didelius pinigus. Tuos, kuriuos jau išleidote Didžiausiajai Metų Šventei. Sakote, kad dar neišleidote, dar tik taupote ir iškilmėms ruošiatės? Tai nėra tiesa: tuos Jūsų pinigus jau išleido kiti. Net Jūsų nuomonės nepaklausę.

Čia mes apie miestuose ir miesteliuose jau papuoštas Kalėdines eglutes. Kartais televizija jas parodo. Dažnai šventės rengėjus pagiria: ir už originalią mintį, ir už išradingumą. Kiek rečiau – už taupumą. Nes – kaip ten bebūtų – ir patys šventėn eidami, norime gražiai atrodyti, o ponios (net tos, kurios visus metus nesipuošė) visiškai negaili pinigėlių kosmetikai ir papuošaliukams. Dažna ir žaisliuką ant savęs – kaip ant eglutės – pasikabina. Ir, žinoma, nieko smerktino tame nėra.

Problemos kyla tuomet, kai tos ponios ar ponai pernelyg pasipuošia. Tuomet visi „liūtų vakarėlių“ kritikai sukyla: to, girdi, kostiumas susiglamžęs (nesupranta, kad dabar tokia mada), o tos sijonas gerokai aukščiau kelių, nei jos amžius leidžia. Parėkauja tie kritikai ir nutyla. Nes karavanas vis vien tolyn eina.

Tauragės kalėdinė eglutė. Arnoldo Vydmanto nuotrauka

Bet dėl eglučių triukšmas didesnis. Ir kasmetiniame balsavime „Kauno ar Vilniaus eglė gražesnė“ vienas miestas visuomet pralaimi. Jūs žinote, kuris. Bet šįkart – kitaip.

Vilnius šiemet eglutei išleido 89 tūkstančius eurų. Ir triuškinamai Kaunui pralošė. Nes kauniečiai – tarsi iš anksto gaisrą nujausdami – už savąją gražuolę suplojo bemaž dvigubai daugiau – 160 tūkstančių! Tolesnė seka: Mažeikiai – 65 300, Marijampolė – 50 000, Panevėžys – 46 800, Utena – 39 700 eurų ir  t.t.

Ar labai nelaiminga į didįjį šešetuką „neįtilpusi“ Klaipėda? Ar prastesne dėl to tapo šiemet ypatingai švytinti Tauragės eglė? Ir – štai kur milijono vertės klausimas – gal didesnį dėmesį reikėjo skirti jubiliejų mininčiai Skaudvilės puošmenai?

Eglutės įžiebimas Skaudvilėje. Reginos Genienės nuotrauka

Pastarasis klausimas turėjo Jus nustebinti. Nes nieko apie tą jubiliejų negirdėjote. Bet jis yra. Ir pradėkim nuo tolo. Šventajame rašte apie papuoštą eglę – nė žodžio. Ten minimas tik nemirtingumo simbolis – Libano kedras. Kadangi jis Europoje neauga, tai mūsų platumose XVI amžiuje imtos puošti žaliaskarės. Vokietijoje. Ir Britanijoje. Pirma Kalėdinė eglė Lietuvoje, sako, buvo papuošta 1853-aisiais Vainute. O antroji – 1897-aisiais Skaudvilėjė. Taigi – laukia 125-osios Skaudvilės eglutės metinės.

Bet nuo istorijos teks vėl prie pinigų grįžti. Nes Lietuvos pensininkai gal nė įsivaizduoti negali, kiek kainuoja ne visa šventė, o tik pats eglės įžiebimas. Šioje vietoje vėl nepralenkiami šią žiemą yra kauniečiai: trumpas vakarėlis (įskaitant ir taip vadinamą „koncertą“) jiems kainavo 120 000 eurų. Be komentarų pateiksiu dar kelis analogiškus skaičius: Vilniuje trumputės „iškilmės“ kainavo 58 250 eurų, Mažeikiuose – 10 000 eurų, o Panevėžyje nė euro: nes šventės nebuvo. Taupyta.

Siūlau dabar Jums patiems darsyk tuos pačius skaičius iš įvairių pusių „pavartyti“: gal pagalvoti, kur kitur (arba kiek–kitiek) tam tikra savivaldybė galėjo sutaupyti. Ir nereikia sakyti, kad šventėms pinigų leisti nereikia: reikia leisti ir reikia švęsti. Bet! Manau, kad reikėtų pinigus pažinti ir dešimties tūkstančių „banknotą“ sugebėti nuo šimto tūkstančių „banknoto“ atskirti: nes nedovanojate vienam anūkui automobilio, o kitam – tik modeliuko. Jei tie pinigai būtų iš nuosavos, o ne iš valdiškos kišenės, tai negalėtų jie taip stipriai skirtis. Bet skiriasi.

Patirtis rodo: lengviausia pinigai iššvaistomi Tos Dienos Renginiams. Nes – kažkas padainavo, kažkas pašoko, kažkas – per TV parodė.

Nežinau, kiek Tauragės savivaldybė sumokėjo už feisbukinę „Eglutės uždegimo“ transliaciją. Informacija – neskelbiama. Nes, girdi, tai – komercija. Ir būdas visam rajonui (o vėliau net visai Lietuvai) tą šventę savo akimis regėti. Bet – ne už dyką. O kai ne už dyką, tai – norisi kokybės.

Bet kokybės nebuvo. Laidos vedėja (transliacijoje pavardė užslaptinta) prieš Kalėdų Senelio, rajono mero ir koncertavusių svečių nosis visąlaik mojavo kažkieno parašytu tekstu. Pašnekovų nesiklausė. (Kai K.Krysko ir J.Milius papasakojo, kad jau nepirmąsyk koncertuoja Tauragėje, iškart sekė dar vienas originalus klausimas: „O ar jūs pirmąkart Tauragėje?“). Išradingieji klausimai merui: „O kaip jūs nusiteikę šventėms?“. Arba „O kas jums yra Kalėdos?“. O Kalėdų Seneliui net antakiai pakilo, kai išgirdo: „Stebuklas, kad jūs atvykot iš tolimosios Laplandijos! Ane?“

Ir šitokių „ane?“, kaip ir artistiškų aikčiojimų „Puiku! Nuostabu!“, buvo daug daugiau, nei leidžia normali lietuviška kalba. Bet – honoraras gautas, o kritikai – ai, tegu loja…“