Privatūs darželiai Tauragėje: juos renkasi ne tik dėl finansinių galimybių

Tauragės rajone veikia du privatūs vaikų darželiai, kuriuose mėnesio mokestis už vaikučių priežiūrą ir ugdymą didesnis nei savivaldybės darželiuose. Vis dėlto norinčių vaikus leisti būtent į privačius darželius yra, nors vietų savivaldybės darželiuose ir padaugėjo. Ko tėvai tikisi iš privačios įstaigos?

Skatina natūralią raidą

Šiuo metu Tauragės rajone veikia du privatūs vaikų darželiai – „Debesų vaikai“ Tauragės Dvaro kaime ir „Šeimos dirbtuvė“. Abu lanko beveik tiek pat vaikų – maždaug po 30. „Debesų vaikų“ vadovė Laimutė Gudavičienė pasakojo, kad pas juos ugdomi drąsūs vaikai.

– Mes dirbame jau aštuntus metus, esame išleidę kelias vaikų laidas. Pernai net pirmokus turėjome. Jau supratome, kad privačiai mokyklai poreikio nėra, o darželiui tikrai yra – turime dvi grupes, kasmet vaikų lanko apie 25–30, – kalbėjo L.Gudavičienė, iškeitusi darbą savivaldybės darželyje į privatų, kurį įsteigė, kai Tauragės darželiuose labai trūko vietų.

Savivaldybė ėmėsi permainų ir jai priklausančiuose darželiuose vietų atsirado. Vis dėlto kai kurie tėveliai tikslingai renkasi privatų darželį. L.Gudavičienės tvirtinimu, kai kam finansai yra lemiamas faktorius renkantis (mėnuo su maitinimu ir gavus savivaldybės finansavimą vaikui atsieina apie 330 eurų), tačiau dažnai darželio pasirinkimas – požiūrio klausimas.

Laimutė Gudavičienė aprodė, kokiose palapinėse ant patiestų čiužinukų vaikai miega pietų miego. Mortos Mikutytės nuotrauka

– Pas mus yra gamta, miškas. Su tuo yra ir minusų – uodų, erkių. Bet esame atokiau nuo gyvenvietės, švaresnis oras vaikams, daugiau laisvo žaidimo, mažiau akademinio lavinimo, – vardijo pašnekovė. Bet ar akademinio lavinimo trūkumas nėra minusas? – Jei atstovaučiau valstybiniam sektoriui, sakyčiau, kad daug laisvės yra blogai. Bet atstovauju kitam požiūrio taškui, todėl mus ir renkasi. Man labai įdomu stebėti, kaip vaiko raida vyksta natūraliu būdu, be didelio akademinio mokymo. Jie prie to dar suspės prieiti. Nors nuo penkerių vaikai jau mokosi – turime atskirą patalpą antrame aukšte.

Darželis „Debesų vaikai“ atrodo visiškai kitaip nei įprastas. Mėlynai dažytas namas miško apsuptyje, lauke laksto būrelis prižiūrimų vaikų, viduje – neseniai iš pietų miego atsibudę mažieji žaidžia. Direktorės stalas – toje pačioje patalpoje, kur vaikai žaidžia. Atskirai uždari – tik tualetas ir virtuvė. Vaikai čia nekelia rankos, kai nori į tualetą ar atsigerti. Kaip sako L.Gudavičienė, tai fiziologiniai poreikiai, dėl kurių nereikia atsiklausti. Išėjus laukan nedraudžiama vaikui lipti į medį – mažasis nuotykių ieškotojas bus paragintas tai daryti atsargiai, paaiškinant, kad svarbu tvirtai laikytis.

Anot pašnekovės, jų ugdomi vaikai išauga drąsesni ir laisvesni, jie gali drąsiai nueiti prie nepažįstamo žmogaus autobuse ir ko nors pasiteirauti. Darželio vadovė neslepia, kad kai kuriems toks vaikų laisvumas atrodo keistokas, gal ne visada priimtinas, tačiau L.Gudavičienės įsitikinimu taip mažieji ruošiami gyvenimui.

– Mes labiau ruošiame vaiką gyvenimui nei mokyklai. Gerai, kad mokykla dabar jau irgi šiek tiek labiau ruošia gyvenimui. Mums svarbiau ne akademiniai pasiekimai, o kaip vaikas jaučiasi, – apie darželio filosofiją kalbėjo L.Gudavičienė.

Įvairios lavinimo programos

Dar vienas privatus vaikų darželis įsikūręs Dacijonuose po mažosios bendrijos „Šeimos dirbtuvė“ vėliava. Vadovas Audrius Jakas dar puikiai prisimena laikotarpį, kai Dacijonų centre esanti darželio teritorija buvo apleista, stovėjo seni pastatai, buvo vandens telkinys. Tačiau gavus paramą teritorija sutvarkyta.

– Čia turbūt visi kaimo gyventojai dirbo, priviliojome ir tuos, kurie buvo emigravę. Net ir auklėtoja iš mūsų kaimo. Apie kaimą kalbant, tai čia nelabai būtų įmanoma rasti namą nupirkti, – pozityviai apie Dacijonus kalbėjo Audrius Jakas, kuris puikiai pažįsta „Pelėdžiukų“ darželio vaikus.

Iš kairės: Regina Stalnionienė, Diana Kazlauskienė ir Rasa Selvestravičė. Mortos Mikutytės nuotrauka

Audrius Jakas patikslino, kad darželį lanko vos keli vaikai yra iš Dacijonų, kiti – atvežami iš miesto. Šių eilučių autorę pasitikusi auklėtoja Rasa Selvestravičė iškart prisistatė esanti pelėda, o ne auklėtoja, informavo, kad darželyje šiandien – zuikių diena, vaikai piešia zuikius, stato zuikio namą.

– Viskas čia vyksta nuo skaičių iki raidžių, kai kurie išeina jau išmokę skaityti. Bet viskas vyksta per žaidimą. Va, čia mūsų ausys, – tarė Rasa, rodydama zuikių ausų funkciją atliekančias pėdkelnes. – Viską integruojame į žaidimą. Atkreipkite dėmesį į zuikių piešinius, ar nors vienas yra pilkai rudas? Nė vieno.

Pašnekovės tikinimu, vaikai darželį palieka emociškai stiprūs, išmylėti. Ji neslepia, kad teko girdėti atsiliepimų, jog tokį darželį palikęs ir į mokyklą iškeliavęs vaikas patiria kultūrinį šoką, nes mokykloje viskas kitaip.

– Mes savo programoje turime ugdymo sistemų miksą – ir Valdorfo, ir Montessori, ir valstybinio, nes vaiką visgi reikia paruošti mokyklai. Galima gryną Valdorfą taikyti, bet po to eiti į bendrojo lavinimo mokyklą yra pražūtis. Montessori sistemoje auklėti vaikai dar nepražūsta mokyklose. Programą turime, bet viskas per kūrybą, vaizduotę, kad vaikai kuo daugiau kurtų. Kai kurie vaikai atėję sako „padaryk, aš nesugalvoju“. Bet du mėnesiai ir pasidaro viską patys, – požiūrį į mažųjų ugdymą nupasakojo R.Selvestravičė.

Ir šiame darželyje vyrauja betarpiškas bendravimas – į auklėtojas kreipiamasi vardais, auklėtojos su mažaisiais laiką leidžia kartu žaisdamos, lyg pačios būtų vaikai.

– Tėveliai sako, kad jiems svarbu namų aplinka, betarpiškas bendravimas. Mes su jais sėdime kartu ratu, ropojame kartu, kartu ir gulinėjam, – prie pokalbio prisijungė kartu dirbanti „pelėda“ Diana Kazlauskienė. – Mes ir po balas išeinam pasivaikščioti. Mamos džiaugiasi, kad vaikystėje jos negalėjo, o jų vaikai gali.