fbpx

Pulkininkas leitenantas Arūnas Vaškevičius: tiesioginės grėsmės Tauragei ir Lietuvai nėra

Dalintis:

– Tauragė, tauragiškiai ir visa Lietuva yra saugi ir saugoma, – įsitikinęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotojo pėstininkų bataliono vadas pulkininkas leitenantas Arūnas Vaškevičius. Jo atsakomybėje – vienas didžiausių batalionų Lietuvoje, kuriame ruošiami šauktiniai. Bataliono vadas išskirtiniame interviu ramina – dėl karo broliškoje Ukrainoje padėtis prie Lietuvos sienų – nepasikeitė.

Sakalinės miškuose išsidėsčiusiame Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotųjų pėstininkų batalione ketvirtadienio popietę šauktinių karių nebuvo. Batalione tarnauja tik kariai profesionalai. Nauji šauktiniai į batalioną atvyks dar šį mėnesį. Pagrindinė, bene didžiausio Lietuvoje, bataliono funkcija – ginti Lietuvos valstybės teritoriją, vykdyti tarptautines taikos palaikymo operacijas, padėti visuomenei ekstremaliose situacijose. Per 30 bataliono veiklos metų, čia paruošti kariai dalyvavo tarptautinėse taikos palaikymo misijose Bosnijoje ir Hercegovinoje, Kosove ir Afganistane. Šiuo metu 34 bataliono kariai tarnauja misijoje Irake. Vadovauti batalionui A.Vaškevičius paskirtas pernai liepą. Į Tauragę jis grįžo praėjus dviem dešimtmečiams.

– Ar galite papasakoti apie savo patirtį Lietuvos kariuomenėje ir ryšius su Taurage?

– Pats esu kilęs iš Kėdainių ir 1996 metais baigęs vidurinę mokyklą įstojau į Karo akademiją, kurią baigęs gavau pirmą karininko laipsnį – leitenanto. Toks įdomus faktas – pati pirmoji mano tarnybos vieta buvo būtent Tauragėje. Kaip mėgstu pajuokauti, galiu savo patirtimi įrodyti, kad žemė yra apvali. Pradėjau nuo Tauragės ir praėjus 22 metams vėl grįžau į Tauragę tik jau kitose pareigose.

Sakalinėje įkurtame batalione ugdomi kariai dalyvauja tarptautinėse taikos palaikymo misijose. Mortos Mikutytės nuotrauka

– Kaip pasikeitė Tauragė per tuos 22 metus? Ar daug pokyčių vyko batalione Sakalinėje, kuriame pradėjote tarnybą?

– Iki pirmojo paskyrimo Tauragėje niekada nesu buvęs. Tarnauti čia labai patiko, geras kolektyvas, gera bendra nuotaika. Tais laikais viskas buvo kitaip, bet grįžęs čia vėl, radau keletą puskarininkių, kurie tais laikais tarnavo ir tarnauja iki šiol. Miestas per tą laika ypač išgražėjo. Pamenu, kokia prieš 22 metus buvo Tauragės centrinė aikštė, ir tai, ką matau dabar, labai skiriasi. Batalione atsirado naujos infrastruktūros, turim 3 naujas kareivines, dar vienas pradėsime statyti artimiausiu metu, tvarkome dabar ir mūsų štabą. Batalionas išgražėjo, tapo modernesniu, pagerėjo gyvenimo sąlygos kariams, atsirado modernesnė ginkluotė. Turime naktinio matymo prietaisų, turime šiuolaikinių prieštankinių ginklų, matosi didelis kokybinis šuolis. Nepasikeitė tik ta pati gera aura, kurią prisimenu iš pirmosios tarnybos. Mūsų batalionas bendrauja su Tauragės, Jurbarko ir Pagėgių rajonais ir norisi pasidžiaugti puikiais santykiais su visų rajonų merais. Būtent tuo mūsų batalionas išskirtinis – bendravimas su visuomene mums yra labai svarbus.

– Beveik tris mėnesius besitęsiantis karas Ukrainoje nepalieka abejingų. Ar pasikeitė jūsų tarnyba karo metu? Ar sulaukiate civilių klausimų apie situaciją? Žmonės baiminasi: ar tikrai esame saugūs.

– Nei manęs, nei karių, su kuriais kalbėjausi, civiliai gyventojai nėra klausę apie pokyčius prasidėjus karui Ukrainoje. Natūralu, kad žmonės labiau susidomėjo kariuomene, jie stebi įvykius ir seka situaciją. Aš tik noriu pasakyti vieną – tiesioginės grėsmės Lietuva nejaučia, tačiau esame budrūs, atidžiai sekame saugumo situaciją kaimynystėje ir realistiškai vertiname saugumo iššūkius. Mes esame NATO nariai jau 18 metų. Esame pačios didžiausios ir efektyviausios pasaulio kariuomenės – NATO šeimos dalis. Situacija yra stebima, vertinama, bet mūsų, kariškių , gyvenimas prasidėjus karui Ukrainoje nepasikeitė. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar mes vykdome karinį rengimą, stengiamės pasiekti pačius aukščiausius rezultatus. Mūsų darbas kaip niekada tapo prasmingu. Iki karo Ukrainoje galvojome, kad užtenka karo siaubo, o čia viskas apsivertė ir karas yra visai netoli Lietuvos sienų. Mūsų pagrindinis uždavinys yra rengti aktyvų rezervą. Pratybas mes vykdome kaip vykdėme iki šiol, bendradarbiaujame su sąjungininkais, turime pratybų planą, treniruojamės.

Kęstučio batalione yra ir muziejus. Mortos Mikutytės nuotrauka

– Žmonės nerimauja, jei karas prasidėjo Ukrainoje, jis gali prasidėti ir pas mus. Ar šiais laikais karas gali kilti staiga, per dieną ar dvi?

– Ginklais prie Ukrainos sienų buvo žvanginama gerą pusmetį. Karas neįvyksta per dieną, bet pasiruošimo karui paslėpti tikrai neįmanoma. Situacija ten stebima ir mūsų pačių, ir kitų NATO šalių žvalgybiniais pajėgumais, kuriuos labai sudėtinga apgauti. Klausimas, ar iš vis įmanoma apgauti. Apie situaciją kasdien informuojami valstybės pareigūnai, tai yra rutina, kuri jau tęsiasi metų metus. Apie gyventojams reikšmingus situacijos pakitimus būtų informuojama nedelsiant.

– Kaip jūs asmeniškai vertinate situaciją Ukrainoje ir kokią karo baigtį prognozuojate?

– Neneigiu fakto, kad Ukrainoje vyksta karo nusikaltimai. Visas pasaulis šneka, Hagos tribunolui padeda surinkti įrodymus. Matome, kaip nesirenkant bombarduojami civiliniai objektai, žūsta civiliai žmonės. Nesiskaitymas su civiliais šokiravo visą pasaulį. Ciniškumo viršūnė buvo rusų pergalės paradas gegužės 9-ąją. Aš nuoširdžiai ir šventai tikiu, kad tyrimai pasibaigs, kalti žmonės bus surasti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

– Mūsų kaimynė ne vieną kartą pasauliui pagrasino branduoliniu ginklu. Ar yra pagrindo bijoti tokių grasinimų?

– Branduolinis ginklas buvo išrastas Antrojo Pasaulinio karo pabaigoje ir panaudotas vieną vienintelį kartą. Mūsų kaimynė turi branduolinį ginklą ir visada jį turėjo. Iki karo Ukrainoje pradžios branduolinis ginklas taip pat ten buvo, bet ar mes dėl to jaudinomės. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, buvo bandoma manipuliuoti ir buvo pranešta, kad, neva, buvo pakelta Rusijos kariuomenės strateginių branduolinių pajėgų kovinė parengtis. Kodėl taip padaryta? Ar tikrai todėl kad nori jį panaudoti? Pati Rusijos karinė doktrina sako, kad jie branduolinį ginklą naudotų tik jei iškiltų grėsmė šalies egzistencijai. Kitas faktas – ginklas savo panaudojimo vietoje turi būti atitinkamai pristatomas: ar tai bus šauta iš laivo, ar iš povandeninio laivo, ar tai bus raketinis smūgis. Tą mes pastebėtume, ir, svarbiausia, tos raketos yra numušamos ir pastebimos. Branduolinio ginklo platformas įmanoma susekti, vadinasi – įmanoma jas ir sunaikinti. Panaudojus branduolinį ginklą, žala būtų per didelė. Ginklas turi savo veikimo pabaigą. Sprogus branduolinei bombai pirmiausia iškyla grybo formos debesis, didžiąją žalos dalį padaro viską naikinanti smūginė banga, kuri anksčiau ar vėliau sustoja, kenkia ir blyksnis, kuris žaloja akis, o paskutinis poveikis – radiacija. Šis ginklas turi baigtinį poveikį, o padarytos žalos paversti karine nauda neįmanoma.

– Rusijos siena vos už keliasdešimt kilometrų nuo Tauragės. Pasienio gyventojai sako stebintys karinės technikos suaktyvėjimą Rusijos pusėje. Ar tikrai mes esame saugūs?

– Situaciją stebime ir mes, stebi ją ir NATO partneriai. Pasakymas, jog grėsmės nėra, tikrai ne iš piršto laužtas. Mes visada žinojome, kad mūsų kaimynystėje yra Kaliningradas. Labiau militarizuoto žemės kampelio mes pasaulyje, turbūt, nerastume. Tie kariniai vienetai, kurie yra Kaliningrade, yra savo vietose, treniruojasi. Jų kariuomenė pastatyta šauktinių pagrindu, turi pavasarinį ir rudeninį šaukimą. Ar jie nori savo jėgą parodyti kaip spaudimo priemonę? Galbūt ir taip. Kaliningradas toks yra nuo Antrojo Pasaulinio karo pabaigos. Reikia nepamiršti ir to fakto, kad sąjungininkai yra Lietuvoje ir visame regione. Ir jų vis atvyksta pratyboms, atgrasymui, o jei prireiks  gynybai.

– Prasidėjus karui ištuštėjo parduotuvių lentynos, gyventojai informuoti apie būtiniausių daiktų sąrašus. Ar reikia žmonėms iš anksto tuo rūpintis?

– Panika yra pats blogiausias dalykas. Panika pasitarnautų mūsų priešiškoms pajėgoms. Jei žmogus jaučiasi ramiau kai turi negendančių produktų bent trims dienoms, tegul jis juos perka. Jei bus ramiau, kai namuose bus kuro bakas pilnas, viskas gerai. Anksčiau ar vėliau tas pats žmogus viską ką sukaupė sunaudos. Jei klausiate ar aš turiu tokių produktų, atsakymas vienas – ne. Gyvenu gyvenimą taip kaip įpratęs, vykdau tarnybą. Mes galime prisidėti dirbdami savo šaliai. Jei įmanoma daryti geriau, darykime tai.

Dalintis:

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą