fbpx

Ruduo pilyje

Dalintis:

Iš pirmo žvilgsnio pilis atrodo ta pati, nepasikeitusi. Kaip ir prieš mėnesį, žaliuoja ąžuolai, geltonų lapų beveik nėra, bet nukritusiomis gilėmis nuklotos trinkelės įrodo, kad ruduo atėjo. Anksčiau nepastebimos, pasislėpusios tarp tankios lapijos gilės dabar krenta, atšoka nuo kietų trinkelių tarsi maži kamuoliukai.

Surinkti gilių derlių iš aplinkinių miškų ir parkų į pilį atskrenda kėkštai. Gražūs paukščiai, lengvai atpažįstami iš ryškių dangaus spalvos sparnų plunksnų, šmirinėja tarp ąžuolų šakų, kartais garsiai barasi dėl ypač skaniai atrodančios gilės. Gilės krenta, kėkštai nusileidžia žemyn, godžiai ryja nukritusias. Kartais nespėjus dar praryti vieną gilę, kėkštas snape jau laiko antrą. Gana atsargus paukštis, šios rudeninės puotos metu kėkštas mažai kreipia dėmesį į jį stebintį žmogų.

Prisirijęs gilių kėkštas vis nenurimsta, jis griebia gilę ir išskrenda, po kurio laiko vėl sugrįžta ir vėl išskrenda su savo grobiu. Instinktas verčia jį pasirūpinti maisto atsargomis artėjančiai žiemai. Kėkštas slepia giles po medžių šaknimis, įkiša jas į samanas, į žemės plyšius. Dalį savo atsargų jis vėliau gal ir susiras, dalį susiras kažkas kitas, pavyzdžiui, peliniai graužikai. Dalis paslėptų gilių taip ir peržiemos savo slėptuvėje, ir pavasarį staiga pačiose netikėčiausiose vietose išdygs ąžuoliukai. Žmonės stebėsis – iš kur jie galėjo atsirasti, juk šalia nėra ąžuolų! Triukšmingas kėkštas ne veltui laikomas vienu geriausiu ąžuolų augintoju.

Didžioji dalis migruojančių paukščių arba jau išskrido į žiemojimo vietas, arba būreliais klajoja už miesto ribų, ruošiasi skrydžiui. Tuo labiau tampa pastebimi sparnuotieji migrantai, kurie dar neskuba palikti miesto gatves ir aikštes. Prie tokių sparnuočių pirmiausiai reikia priskirti baltąsias kieles.

Aleksandro Naryškin nuotrauka

Atėjus į pilį, prisėdus ant suoliuko ir truputį palaukus, galima pamatyti baltųjų kielių būrelį. Smulkūs ilgauodegiai paukščiai rudeniniu apdaru dažnai atskrenda į pilies kiemelį, čirškėdami vikriai bėgioja granito kubeliais grįsta aikšte, tarp ąžuolų, traukia iš įvairių plyšelių ir lesa vangias rudenines muses. Kielių balsai skamba tarsi atsisveikinimas su greitai prabėgusia vasara.

Atėjus žiemai pilies kiemelis pasitiks kitokius svečius. Ieškoti maisto čia atskris didžiosios ir mėlynosios zylės, ąžuolų kamienais laipios bukučiai, kartais bus galima pamatyti ir didįjį margąjį  genį. Bet tai jau bus visai kita istorija.

Parengė Aleksandras Naryškin, Tauragės krašto muziejus „Santaka“

Dalintis:

About Author

Skaitomiausias Tauragės krašto naujienų portalas

Palikite komentarą