Saulėgrąžų lauko karalienė užaugintu gėriu dalijasi su tauragiškiais

Saulei galvas keliančios saulėgrąžos, sirpstantys arbūzai ir melionai, saldžiųjų kukurūzų burbuolės ir dailiai vešintys dar jauni sausmedžių krūmai – tai tik dalis visur spėjančios ir save kaimo darbuose atradusios Linos Marozienės ūkio gėrybių, kuriomis moteris noriai dalijasi ir su lomiškiais, ir su visais daržovių mėgėjais. Moters kvietimas socialiniame tinkle visiškai už dyką atvažiuoti į jos nuostabiai gražų saulėgrąžų lauką, jame pailsėti, pasifotografuoti sukėlė tikrą furorą.

Pakvietė į saulėgrąžų lauką

Praėjusią savaitę Lomiuose gimusi ir augusi Lina Marozienė socialiniame tinkle paskelbė kviečianti tauragiškius aplankyti jos išpuoselėtą žydinčių saulėgrąžų lauką. Kad žmonėms būtų patogiau, moteris šalia lauko įkurdino suoliuką poilsiui ar gražiam kadrui įamžinti.

– Man smagu, kad ir kitiems smagu. Ryte vartelius, juosiančius lauką, tėtis atkelia, o vakare – aš užveriu. Negaila, tegul atvažiuoja, tegul grožisi, – juokiasi ir ūkininkė, ir buhalterė, ir dviejų mergaičių mama bei Labradoro retriverių veislyno „Šokoladinis šlaitas“ savininkė.

Turiu pripažinti, kad Liną įkalbėti pokalbiui buvo sunku. Ji vis atsisakinėjo: nemėgstanti girtis, nesijaučianti esanti ta, apie kurią turėtų rašyti žiniasklaida. Beje, Liną pakalbinti rekomendavo lomiškiai – sako, kad be jos entuziazmo, darbo ir idėjų neapsieina nė viena bendruomenės šventė. Visur spėjanti ir visada plačiai besišypsanti moteris kuklinasi ir girdėdama pagyrimus dėl idėjos dovanoti tauragiškiams pramogą ir net saulės gėles namams papuošti.

– Va, kodėl saulėgrąžos, – rodydama tatuiruotę ant kojos, juokiasi Lina. – Liaudiškai pasakysiu, siemka man yra pats stipriausias augalas. Niekas jo nenuvers: stiprus kotas, didelė galva, visada žiūri į saulę. Kur saulė sukasi, ten ir jos galva sukasi. Tai mano augalas. Reikėtų ir žmogui iš jos pavyzdį paimti. Tik gaila, kad saulėgrąžos labai ilgai nežydi.

Su Lina susitikome jau vakarėjant: jai baigus darbus ir nužingsniavus keturis kilometrus Lomių apylinkėmis su keturiais „šokoladiniais“ augintiniais. Prie Linos saulėgrąžų lauko stovėjo net keli automobiliai. Ištryptoje aikštelėje tarp žydinčių augalų vyko šeimos fotosesija. Čia atvykusieji net nežinojo, kad pati lauko šeimininkė yra šalia, ir stebėjosi, kodėl leidžiama taip laisvai vaikščioti po asmenines valdas. Į saulėgrąžų plantaciją pakvietusi tauragiškius Lina nebijo, kad jie ištryps ar išlaužys augalus. Moteris tiki, kad geru dalinantis blogiu jai neatsidėkos.

Nori plėsti ūkį

Linos laukuose žydi ne dekoratyvinės, kurias moteris yra pratusi gauti gimtadienio proga, o valgomuosius branduolius sunokinančios saulėgrąžos.

– Šiek tiek tankiai jas susėjau. Žinojau, kad čia nevažiuos joks kombainas, o kai prasidės žydėjimas, į lauką pakviesiu žmones. Tėvelis, kuris jau senjoras, pagelbėjo. Ant vagoriuko sumontavo sėdynę ir du vamzdukus. Aš sėdžiu ir beriu per vamzdelius saulėgrąžų sėklas, – prisiminusi karštas sėjos dienas gegužę, pasakoja L.Silickaitė.

Nors neseniai su šeima Lina buvo išvykusi atostogų, juokiasi, kad net graikai pavydėjo jos įdegio. Kiekvieną dieną laukuose dirbančios moters oda įgavusi šokolado atspalvį.

– Vieni daro verslą, o aš norėjau kažkokiais gražiais augalais užsėti žemės plotą. Labai noriu gauti paramą ūkiui plėsti, bet vis į kokius nors rėmus neįtaikau: tai metų man per daug, tai ūkis per ilgai registruotas. Juokiuosi, kad arba persistengiu, arba nepasistengiu. Norėčiau, kad iš ūkio uždirbti galėčiau ir išeitų jį plėsti. Gyvenu viena, su dukrom, tai jei 3,5 hektaro plote sodinčiau tik daržoves, rankų viskam sutvarkyti pritrūktų. Kai mergaitėms sakau, kad čia viskas dėl jų ateities, jos atkerta, kad jau tiek daug, kiek mama, dirbti tikrai nenori. O saulėgrąžos ir gražu, ir naudinga. Tikiuosi, kad šiemet pavyks pabandyti jas nukulti, nes tokių derliaus nuėmimui pritaikytų kombainų Tauragėje nėra. Kaimynas pažadėjo kažką sumeistrauti, – kalba pašnekovė.

Ir parduoda, ir dovanoja

Linos draugai, sužinoję apie jos užmojį į saulėgrąžų lauką kviesti lankytojus, patarė jai pastatyti taupyklę – gal vieną kitą eurą susipras palikti čia fotosesijas organizuojantys ar tiesiog saulėgrąžų dar žaliuojančias galvas sukantys atvykėliai. Tik tą taupyklę moteris taip įkomponavo, kad reikia būti labai atidžiam, jog ją pamatytum – avinėlio figūros taupyklė atrodo kaip lauko dekoracija.

– Lomių gyventojai žino, kad gali bet kada ateiti pas mane į lauką ir nusipirkti reikiamų daržovių. Štai čia yra stalelis, dukros priskynė šilauogių. Žmonės ką pasiima, į stiklainiuką pinigą įmeta, – sąžine paremtą parduotuvę vidury laukų pristatė Lina.

Kai lankėmės, stiklainėlyje-piniginėje barškėjo vos trys eurai. Ant improvizuoto, kaliausės priežiūroje įrengto prekystalio gražiai išdėliotos daržovės ir vaisiai: kvepiantys obuoliai, sultingos kriaušės, morkos, kopūstai, svogūnai, didelės ir mažytės bulvės, kelios galvos cukinijų.

– Viskas iš mano daržo. Dar auginu keletą hektarų moliūgų. Pernai net iš Vilniaus buvo žmonės atvažiavę, moliūgus dekoracijoms rinkosi. Mama padeda daržoves suruošti klientams. Dar turiu pasodinusi aronijų, serbentų. Labai skani aronijų užpiltinė. Recepto niekam nesakau, gal kada tai į verslą išaugs, – vardija Lina.

Daugiau nei dešimt arų Lina pasodino ir savo daigintų arbūzų. Pirmasis bandymas auginti arbūzus pernai pavyko. Jais apdovanodavo pirkėjus, atvykusius tai bulvių, tai kitų daržovių. Tauragiškiams Linos auginti arbūzai taip patiko, kad jau ne dovanų, o nusipirkti jų norėjo.

Nustojo bėgti nuo savęs

Paklausta, kaip nusprendė gyvenimą paskirti ūkiui, Lina juokiasi – tėtis padeda laukus aparti su technika, dukros padeda ravėti, o jai ūkis – sielos šauksmas.

– Ar aš eičiau kas vakarą į sporto salę, ar žemę dirbu. Per dieną keliasdešimt tūkstančių žingsnių nueinu. Kadangi dar turiu labradorų veislyną, tai mano darbotvarkė labai vienoda: darbas Tauragėje vienoje transporto įmonėje, turiu labai supratingą vadovą, kuris kai tik atlieku darbus, leidžia važiuoti namo, o parvažiavusi pirmiausia einu su šunimis pasivaikščioti, tada užkandu, kartais net kavos spėju atsigerti ir bėgu į laukus. Kai grįžti, namai, darbai juose ir miegas. Taip nuo kovo iki rudens. Rudenį vėl kita rutina – reikia rūpintis šuniukais. Prisimenu, kai buvau maža, tėtis sakydavo, kad sulaukęs pensijos augins daržoves ir važiuos į turgų. Tai va, svajonės pildosi, – juokiasi Lina.

Moteris sako, kad apie daržus ir daržoves pradeda svajoti dar šaltą vasarį. Tuomet vis dažniau praveria sėklų parduotuvių duris, planuoja, ką ir kuriame žemės rėžyje augins.

– Bandžiau bėgti nuo savęs ir kurį laiką gyvenau mieste, bute. Laukdavau pavasario, kada galėsiu lėkti į kaimą ir išgenėti tėvų sodą. Man įdomu. Kai nustojau bėgti nuo savęs ir pripažinau, kad esu kaimietė ir man reikia gyventi kaime, viskas stojo į vėžes, man palengvėjo. Labai norėjau didelį aktinidijų ūkį užveisti, bet kol kas dar ne laikas. Aktinidija – labai prabangus ir lepus augalas. O tokį ūkį įrengti su laistymo sistemomis, atitvarais nuo stirnų, kainuoja keliasdešimt tūkstančių eurų. Dar ne dabar, – atsidūsta svajoti nebijanti ir tikslo atkakliai siekianti moteris.

Lina tikino, jog dabar suprato, kad žino, ko nori iš gyvenimo.

Velniukai angelų veidais

Be nuolatinių darbų ūkyje, Linos namuose laukia ir keturi Labradoro retriveriai. Jie Linos gyvenime atsirado daug anksčiau nei daržininkystė.

– Prieš 20 metų mano sesė gyveno Airijoje. Nuvykau jos aplankyti. Vaikštome prie skardžių ir prie manęs pribėga šuo. Didelis kaip dramblys. Sesė nuramino, kad jų bijoti nereikia, airiai labai myli ir daug kas augina labradorus. Man šunys patiko ir grįžusi pradėjau domėtis šia veisle. O kai viską išsiaiškinau, pradėjau ieškoti „šokoladinio“ šuniuko. Labradorai dar nebuvo populiarūs Lietuvoje, bet daugykloje, mūsų kaime, radau vieną išstypusią „šokoladinę“ kalytę. Išgelbėjau iš purvo, blusomis apėjusią mano meilę Lorą. Sumokėjau visą savo algą, nes negalėjau žiūrėti į tokį apleistą šunį. Gražus gyvenimas jos buvo, išmokė vaikščioti mano mergaites, bet senatvėje susirgo baisiomis ligomis. Supratau, kad tai labai geri šunys. Nusprendėme kraustytis į kaimą ir čia steigti veislyną, – kaip atsirado „Šokoladinis šlaitas“, prisiminė pašnekovė.

Pirmąjį veislyno šuniuką Lina pirko Lenkijoje, bet tuo metu dar net neturėjo tvorų aplink sodybą ir mažylę partrenkė automobilis. Ilgai nelaukusi moteris vėl vyko į Lenkiją ir iš to paties veislyno nusipirko kitą kalytę. Meila pas Liną gyvena iki šiol, tik jau „išėjusi į pensiją“ gainioja jaunesnius veislyno šunis. Trys kalės ir šuo Vincukas gyvena name kartu su šeimininkais.

– Šunys – mano silpnybė. Turiu Meilą, iš jos pirmos vados pasilikau Kaštonę, o prieš trejus metus nusprendžiau pasilikti Kaštonės dukrą Spurgą, prieš pat karą iš Ukrainos parsivežiau Vincuką. Visi jie – mano šeimos nariai, bet manantiems, kad labradorai – tylūs ir ramūs šunys, teks nusivilti, jie – tikri velniukai angelų veidukais, – juokdamasi pasakoja Lina.