fbpx

Skylė danguje

Dalintis:

Mes, Edmundai, abu nežinojome, kur nakvoja rudeninė tyla. Tik jautėme, kad rasotos jos akys kiekvieną rytmetį stebi mus, nužvelgia ant lapų kupsto vakar numestą grėblį, pažiūri į rinkiminį plakatą su bičiulio atvaizdu. Taip ir manėme, kad kelionė į Seimą – irgi mirtis, tik gal trumpalaikė.

Anuomet, kai dar galėdavau pas tave užeiti arbatos arba paveldo, kažkaip vienodai vertindavome kultūrinius ir politinius Tauragės miestelio įvykius. Ir kiekvienas ruduo mums pirmiausia primindavo kokį nors Petro Kalpoko paveikslą, už kurį neturėjome pinigų susimokėti. Teko dvasią guosti ne pirmo ryškumo reprodukcijomis. Jeigu būdavo gera nuotaika, ruduo tapdavo gundantis ir gražus kaip Amedėjo Modiljanio paveikslų moterys. Mintimis nuklysdavome į Paryžių, kad pasivaikščiotume po Monmartrą, nes guodėme vienas kitą, jog šį bei tą nutuokiame apie meną ir menininkus, kaip tu sakydavai – „iš bendro išprusimo“. Po to grįždavome į pilkus kasdienybės kratus lyg burtažodį kartodami prancūzišką posakį „C’est la vie“. Toks gyvenimas su pašmaikštavimais apie provincijos miestelio elitą, šį bei tą. Visuomet mums atrodė, kad mirties laukimas yra nuodėmė. Tačiau tu ją pasirinkai pirmas. Ir kaip aš dabar susipažinsiu su tavo siela, kad nutapyčiau tavo akis?

Kaip laikaisi apsigyvenęs Viešpaties seklyčioje? Telefonas išjungtas, matyt, turi daug darbo  kurdamas ekslibrisus dangaus vynuogynų valdytojams. Ar vis dar linoleumo skiauteles raižai? Gal Viešpaties kultūros ministerija dosnesnė, geriau materialiai aprūpina? O kaip, Edmundai, su dangaus paveldu? Ar danguje taip pat kaip ir žemėje nuo pažeidėjų ginatės lentelėmis „Saugomas  Dievo karalystės“? Matyt, visiems jums ten gerai. Jeigu būtų kitaip, girdėtųsi danguje koks nors murmėjimas, nukristų kokia nors nepasitenkinimo žiežirba. Dabar regiu tik baltą debesį, pakibusį virš savo trobesio. Gal tai tu? Gal mano motina, mano sesuo, gal mano tėvas, mano brolis? Žvaigždynų išminčius Gunaras Kakaras yra pasiūlęs jausti pagarbą ir toleranciją Nežinomybei. Tą ir darau sustojęs rasotoje rudens tyloje. Žinau, kad visos mitologijos ir religijos kalba apie nelengvą pomirtinę kelionę. Joje daug kliūčių ir išbandymų. Daug slenksčių prireikia įveikti šiame gyvenime, nesibaigia jie ir Aname. Turime laiko apie tai pagalvoti prie degančios Vėlinių žvakės, prie atmintyje atgimstančių artimųjų paveikslų.

To liūdesio ir taip per akis. Gal sakau, Edmundai, iškirskime skylę danguje, kad galėtume nors retkarčiais pasimatyti. Galėtum į kompaniją pakviesti Aleksą Dabulskį. Šaipokas surimuotų kokį ketureilį. Pasiųstume Vladą Liekį į krautuvę „Trejų devynerių“. Pririštume prie akmenuko siūlą ir mėtytume į tą dangaus skylę. Kad ir ne iš karto, bet vis tiek kuris nors jūsų pagautumėt. Jeigu kas, Vladas palypėtų ant kokio nors Florijono. Ir kol angelai sargai snūduriuoja, judu su Dabulskiu patrauktumėt „ant sušilimo“. Pas jus viešoje vietoje gal irgi negalima? Tačiau uždrausto gurkšnio paslaptis yra ta, kad jis kitaip veikia. Šioje vietoje Dabulskis pasakytų: „Tu toks savas, Tu visai ne Goldvoteris, nors iškeikė tave daktarai, o labiausiai tarybinės moterys“. Kavos puodelio į dangaus skylę nenumesi – nesandariai uždarytas, o ir su pririšimu ne kas. Be to, danguje nemiga baisiau už velnią. Po šlakelio aptartume nenuveiktus darbus, pasikeistume anekdotais, pakeiksnotume kaukes, pandemiją ir karantiną, pagalvotume, ką darys „Santakos“ muziejus be politiko Romualdo Vaitkaus. Ir kol dangaus skylė neužsivėrė, atsilabintume iki kito karto, kitų Vėlinių, kitų Ilgių, kitų Visų šventųjų. Tas baltas debesis virš mano trobesio man sako, kad visi mes su visais šventais jau esame, tačiau rasota rudens tyla ir Nežinomybė mus dar skiria.

Dalintis:

About Author

Palikite komentarą