Socialinės darbuotojos rankose gimsta nuostabūs papuošalai

Socialinė darbuotoja Lina Maraulienė ne tik padeda žmonėms, patiriantiems įvairiausių sunkumų, bet ištaikiusi laisvą valandėlę kuria įspūdingas sages iš karoliukų, turi ji ir daugiau pomėgių – siuva, dainuoja, kaupia viendienių kolekciją, rengia edukacijas ir vis dažniau pamąsto apie personalinę papuošalų parodą. Tik pastarosios dar reikės palūkėti, kadangi vienetinius savo dirbinius Lina dažniausiai padovanoja, kaip ir kalėdines puokštes, žavinčias unikalumu.

Įsikūrė senelio sodyboje

Lina Maraulienė 25-erius metus dirba socialinį darbą, o karjeros pradžia buvo Adakavo globos namuose (dabar socialinių paslaugų namai). Pirmoji jos specialybė – siuvėja, tačiau šį darbą dirbo tik vienerius metus. Išmoktas amatas Linai pravertė vėliau, kai gimus trečiam vaikeliui penkerius metus turėjo siūti drabužėlius tik iš natūralių medžiagų.

– Iš tėvuko pusės visos moterys giminėje moka siūti, ir penkios tetos, ir visos pusseserės. Mano krikšto mama buvo siuvėja, tuo vertėsi kažkiek, man siuvimo mašina buvo kažkoks stebuklas. Visos tetos turėjo siuvimo mašinas, tai tas dalykas man buvo artimas. Kai tėveliai nupirko pirmą kojinę, ne elektrinę, siuvimo mašiną, buvau penkiolikos metų. Nusižiūrėjusi, kaip pusseserė man siuvo sijoną, paskui pati pasisiuvau. Įgijusi siuvėjos specialybę metus dirbau siuvykloje, tačiau  gamyboje monotonija, o tai man ne prie širdies. Atsiradus širdies draugui – vyrui Remigijui, grįžau į Būtenių kaimą, į savo gimtinę, bus 30 metų, kai gyvenam, – atviravo Lina.

Ji pasakojo gyvenanti istorinėje vietoje, savo senelio Jono Bardausko sodyboje, kurią restauravo. Ten jai ir žemė, ir kiemas labai brangūs ir artimi, kadangi seneliai čia gyveno, jie tuose namuose ir pašarvoti buvo, kai Lina buvo paauglė. Kadangi sodyboje stovėjęs senas kryžius nuvirto, jo vietoje pavasarį bus pastatytas naujas – Linos tėvelis Juozapas Macaitis meistriškai išdrožė iš medžio. Pašnekovė labai gyrė savo tėvelį, kuris sumeistrauja langus, duris, parodoms lentynas, padirbdino ir fotosienelę, dabar šiltnamį konstruoja. Jam patinka medžio darbai, todėl prašo tik matmenų ir nuotraukos, ir tuoj stveria įrankius.

Labiausiai Lina Maraulienė mėgsta kurti vabalus. Asmeninio albumo nuotrauka

Lina Maraulienė pasidžiaugė, kad dukra ir sūnus sukūrė savo šeimas, anūkų dar neturi, o mažasis Ignas eina į penktą klasę. Jos vyras 20 metų puoselėtą ekologinį grūdininkystės ūkį perleido sūnui Erikui, kuris su žmona Paulina ūkininkauja, turi savo pienininkystės ūkį. O dukra Akvilina, baigusi Vilniaus universitete anglų ir švedų kalbų studijas, su vyru leidžia šaknis Kaune.

Lina Maraulienė dirbo ir kultūrinį darbą, trejus metus organizavo renginius, trejus metus vadovavo Adakavo bendruomenei, o vyras keletą kadencijų vykdė Adakavo seniūnaičio funkcijas. Sutuoktiniai – saviveiklininkai, dainuoja Skaudvilės kultūros centro Adakavo padalinio ansamblyje, gieda Adakavo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios chore, trejus metus pakviesti dalyvauja Nemakščių adventinėje programoje, dažnai dalyvauja įvairiuose kituose renginiuose.

Daug pomėgių ir veiklų

Lina Maraulienė prisipažino puoselėjanti savo namų žaliąsias erdves, mėgsta gėles, turi sukaupusi 30 rūšių viendienių kolekciją, ne mažiau jai patinka ir smilginiai augalai.

– Mėgstu floristiką, kurdama puokštes naudoju ne tik gyvas gėles, bet ir dirbtinius ar džiovintus elementus. Visi artimieji Kalėdų proga gauna po puokštelę. Iki aštuntos klasės labai daug skaičiau, paskui atsirado rankdarbiai, mezgimas, nėrimas. O daugiausiai laiko skiriu sagių siuvinėjimui. Dvejus metus dirbdama užimtumo specialiste, prieš socialinį darbą, kūriau rankdarbius ir važiuodavau į muges Vilniuje ir kitur. Dabar daugiausiai naudoju karoliukus, valo siūlu siuvinėju. Derinu kas prie ko tinka ir pagal spalvas. Man labiausiai patinka vabalai. Niekada nekopijuoju, kartais net nežinau, kas man gausis, – atskleidė savo pomėgius Lina.

Karoliukais Lina yra išsiuvinėjusi raidyną, paukštelius, bites, drugelius, įvairiausius vabalus, driežus. Vienai sagei išsiuvinėti užtenka trijų valandų. Kai Adakavo bendruomenės namuose buvo surengusi edukaciją, visos moterys pasigamino po trispalvę širdelę.

– Jei vabalas su keturiais sparnais, reikia daugiau laiko, kol kiekvieną sparniuką atskirai padarau. Dabar jau matau skirtumą nuo pirmųjų darbų, dabar jau tobuliau, ir karoliukai gula gražiau. Žiemos vakarais sagėms laiko daugiau turiu, o vasarą jau nėra kada. Noriu to ir to, tačiau neina visko suspėti. Svajoju kažkada parodą surengti, bet niekaip sagių nesukaupiu, nes dažniausiai jas išdovanoju, – šypsosi moteris.

Labiausiai Lina Maraulienė mėgsta kurti vabalus. Asmeninio albumo nuotrauka

Grįžtamasis ryšys ir tradicijos

Lina Maraulienė 11 metų dirbo Adakavo globos namuose socialine darbuotoja, paskui septynerius metus jos darbo vieta buvo Skaudvilės seniūnijoje (prieš ketverius metus buvo priskirta Šeimos gerovės centro Paramos šeimoms skyriui). Šią savaitę ji pradėjo dirbti kitame Šeimos gerovės centro skyriuje (Pagalbos pagyvenusiems ir neįgaliesiems asmenims). Trejus metus skaitė paskaitas pozityvios tėvystės grupėse. Profesinės patirties turi sukaupusi nemažai, todėl rugsėjo pabaigoje iškilmingai minint Socialinių darbuotojų dieną jai buvo įteikta Seimo narės Aušrinės Norkienės padėka.

– Man smagu padėti žmonėms, ir kai matau, kad pagalbą jie priima. Septynerius metus dirbau su šeimomis, kad neperdegčiau, dabar išeinu į kitą skyrių. Reikia padirbti šitame darbe, kad suprastum specifiką. Darbas be pabaigos, būna atkryčių, būna, nusivili, nusvyra rankos, aišku, džiaugiesi mažais pasiekimais, – atviravo pašnekovė.

Lina Maraulienė papasakojo gražią sėkmės istoriją, kai atėjusi moteris pati paprašė socialinės priežiūros ir palaikymo paslaugos. Su ja dirbo ilgiau nei dvejus metus, konsultavo, kėlė uždavinius, todėl susigrąžinusi vaiką ir įsidarbinusi moteris dėkojo Linai asmeniškai atskubėjusi su gėlėmis. Pasak Linos, tokiu atveju svarbus grįžtamasis ryšys – tokių istorijų norėtųsi kuo daugiau.

Prasidėjo šventinis laikotarpis, todėl Lina papasakojo, kokių tradicijų laikomasi jos šeimoje. Visuomet eglutę stengdavosi puošti Kūčių dieną, tik pastaruosius kelerius metus ji anksčiau namuose įžiebiama, kadangi mažiausias sūnus Ignas taip pageidauja. Su juo ir grįžusia dukra kepa imbierinius sausainius, stengiasi, kad ant Kūčių stalo būtų dvylika patiekalų.

– Kūčias iki pernai valgydavom pas uošvius, kadangi uošvio netekom, tai dabar visi susirenka pas mus. Silkė būtina, perku su galvomis, šviežią išdarinėju būtent Kūčių vakarienei, žuvį kepam, kopūstai tradiciniai. Pavalgom Kūčių vakarienę ir einam prie eglutės – ten kiekvienas randa po simbolinę dovanėlę. O Kalėdų dieną valgom kugelį. Džiaugiuosi savo šeima, kad vaikai užaugo gerais ir darbščiais žmonėmis, mažąjį irgi vedam tuo pačiu keliu, jam darbštumo netrūksta. Svarbiausia, kad visi šeimos nariai būtų sveiki, – pokalbio pabaigoje svarbiausią norą atskleidė L.Maraulienė.