fbpx

Sveiki! Kas blogesnio?

Dalintis:

Gal ir jūs pažįstate vieną kitą taip besisveikinantį pilietį? O jei paklausite jo, kodėl tokius žodžius bendravimo pradžiai pasirinko, jis iškart suvaidins nustebusį: girdi, tokie laikai –  dabar jau nieko šviesaus po saule nebeišgirsi…

Bet šiuo teiginiu demagogija dažniausiai dar nesibaigia, nes iškart pasipila kaltinimai spaudai, nepaliaujančiai rašyti apie avarijas ir nelaimes. Ir radijui, vis dejuojančiam, kad nei mieste, nei kaime ligi šiol nėra kur nuo atomo pasislėpti. O jau tos televizijos! Jos arba nepaliaujamai rodo gąsdinančius karo vaizdus, arba valandomis pasakoja apie tai, kaip tas girtuoklis terorizuoja ne tik savo šeimą, bet ir visą kaimą.

Visomis čia išdėstytomis tiesomis patikėjusiems siūlau eksperimentą.

Ar žinote, kad Lietuvos televizijose net dienos transliacijų metu (!) smurtas užima apie ketvirtadalį eterio? Sociologai tą smurtą sudėliojo net pagal rūšis: 21 procentas – muštynės, 16 procentų – seksualinė prievarta, 11 procentų – katastrofos, dar 13 procentų – karai ir teroro aktai (likusius procentus dalijasi įžeidinėjimai ir visokiausi asmenybės pažeminimai).

Skaičiai tikri. Tikra ir tai, kad buvo suskaičiuotos ir dienos metu rodomų meninių filmų scenos. (Žinias ir „Farus“ tuo metu rodyti – per didelė televizinė prabanga. Tiesa, gali pasitaikyti kartojamos laidos). Bet mes ne apie tai, o apie patiklumą. Šie sociologiniai tyrimai buvo atlikti… prieš 12 metų: 2010-aisiais.

Ir ką dabar jūs pasakysite? Kad situacija tik pablogėjo? O gal priešingai – pagerėjo?

Dešimtys autorių – įskaitant ir rimtus mokslo žmones, ir nelabai rimtus Seimo narius (konkreti pavardė išnirs kiek vėliau), šituos skaičius nagrinėjo. Ir net rašinio autorius šiąja tema „Tauragės kurjeryje“ taip pat jau yra pasisakęs. O išvados 98 procentais atvejų vienodos: kalta spauda. Kalta žiniasklaida. Kalti žurnalistai, kuriems rūpi kuo greičiau negeroves į viešumą išvilkti. O didžiausia bėda ta, kad jie, pasinėrę į tą nuolatinį blogiečių ieškojimą, nemato šviesių mūsų gyvenimo pusių. Įdomu būtų sužinoti, kurią gi dabar pusę jūs palaikote. Sužinosiu, nes šiuo rašiniu bandysiu žiniasklaidą apginti. Tai ką, kaltų nebeliks? – klausiate jūs. Manau, kad liks: nes meilė žiūrovams ir skaitytojams nesikerta su nuostata, jog į kaltąjį turi būti pirštu parodyta. O gal jau nujaučiate, kas gi jis?

Šiandien bet kuriame kontekste sunku išvengti karo temos. Ir, žinoma, niekas neabejoja, kad toji tematika – negatyvi. Tačiau pamirškite politiką ir atsisukite veidu į ekonomiką. Ką apie ją iš žiniasklaidos girdime? Tik apie pabrangimus ir infliaciją. Ir jei karo tema šnekantys vis vien tarp žodžių įpina kažkiek vilties ir šviesos, tai ekonominių diskusijų dalyviai jokių prošvaisčių net ir tolimesnėje ateityje neįžiūri.

Kažkada esu rašęs apie tai, kodėl vakarais su šeima aptupiame televizorių. Aidas – iš gūdžios praeities: taip pat mūsų protėviai kadaise aptūpdavo laužą ir prie jo dalydavosi ne tik vakariene, bet ir dienos naujienomis. Radau dalelę analogijos ir su ta negatyviąja informacija.

Tais pačiais laikais – kai dar miškuose bastėmės – mus persekiojo daugybė pavojų. Ir jau tuomet stengėmės šlietis prie stipresniųjų. Pavojų dabar gal net daugiau nei tada. O stipresnieji dabar – tie, kurie daugiau žino – spauda. Bandome dar daugiau sužinoti ir šliejamės prie jos. Antra vertus, nuo senų laikų mus užburia stichija (tokia jau prigimtis!). Todėl pavojaus akimirka mobilizuoja, daro mus stipresnius. Tornado ar taifūno akimirkoje mes užmirštame, kad skaudėjo mažąjį kojos pirštą ir bėgame, jo nejausdami. O gal užuojauta Ukrainai ir pasąmonėje gimęs „lėkčiau tenai, jei būčiau sveikas ir nebūčiau senas“ mums taip pat padeda užmiršti tai, ko šiandien dar trūksta? Psichologai dvasiškai išsekusiems ir nusialinusiems net pataria: pažiūrėkite gerą katastrofų filmą, ir jūsų problemos sumenks. Dažnai taip ir atsitinka.

Kurlink veda Didžiosios Negatyvios naujienos? Jos visuomet susijusios su Gyvenimu ir Mirtimi. Tad gal nėra taip stipriai kritikuotinos tos TV3 pseudošeiminės dramos arba tie patys „Farai“? Nes ir jie kartais parodo, kaip iš duobės pakyla net patys negražausieji – savo vidaus, savo turinio, savo gyvenimo prasme. Netikėta mintis: pergyvenimai dėl mūsų televizijų – dėl tų, kuriose, mūsų manymu, per daug negatyvo, yra tik vienas kovos su stresu būdų. Nesąmoningas būdas. Bet gal  veiksmingas?

Pamenate? Parlamentarė D.Šakalienė Seimui kadaise buvo pateikusi įstatymo projektą, pagal kurį bent 50 procentų kiekvieno leidinio publikacijų privalėtų būti pozityvūs. Nežinia, kas tuomet p. Dovilei atsitiko. Bet apsijuokė. Ir, atrodo, ilgam.

O mes, tų blogų naujienų vengdami, ar neapsijuokiame? Apsijuoksime, jei stengsimės ne tiek, kiek reikia, o Labai Giliai – grimzti į krizes, kurios mūsų dar laukia. Ir paanalizuokite paskutinį sakinį: visai gali būti, kad nuolatinis mūsų polinkis į negatyvą rodo ne blogus dalykus, o tik norą minusus pakeisti į pliusus.

Dalintis:

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą