Šviesių minčių kontrabanda

Dalintis:

Šit ir sulaukė pasaulis „koronės“ viruso. Už ką Aukščiausiasis mus šitaip baudžia? Už vartotojišką viso ko perteklių, už seklų, tik malonumais nusagstytą gyvenimą, už tuštumą mūsų galvose ir sielose. Daug reikės laiko, kad į tuos klausimus atsakytume. Filosofams užteks darbo iki šimtmečio pabaigos. Tik kažin, ar mes juos išgirsime.

Kai pandemija nurims, ar pakeisime savo įpročius? Vėl alkūnėmis grumsimės dėl vietos po saule, kandžiosime gerkles dėl greito pinigo, taškysimės pavydo seilėmis ir apkalbomis. Nejaugi tik tokia žmonijos lemtis? Net ir dabar, kai karantino rimtis tiesiog verčia atlikti gyvenimo vertybių reviziją, mes mieliau žioplinėjame interneto platybėse, rinkdami mirties akivaizdoje paridentus žaidimo kauliukus. Koks didelis džiaugsmas, kad virusas dar ne mano ar tavo kieme, dar ne pas kaimyną, o tik Pagėgiuose, Tauragėje ar Viešvilėje. Prie Rambyno kalno pastatyti ženklai „Eismas draudžiamas“. Ar virusas tuos ženklus mato? Turbūt, kad ne, kaip ir žmonės, miniomis plūstantys į gamtos prieglobstį. Priešvelykiniai orai kaip niekada gražūs, tarsi auksakalio nukalti pelėkautai ar nuodų taurė. Anapus Nemuno orai irgi gražūs. Galbūt tokie pat, kaip per didįjį 1709–1711 m. marą. Anuomet buvo kiek kitaip. Dabartiniai mūsų kaimynai Karaliaučiaus krašte pavojaus varpais neskambina. Ar iskander raketos apsaugo nuo virusų, irgi žinių nėra.

Šiemet Alyvų darželyje Kristus klūpos vienas, nebus paskutinės vakarienės, Judas išdavystės skatikus dezinfekuos tam reikalui skirtu skysčiu. Kristaus mokiniai bus tylūs, dėvės privalomus respiratorius ir tik Marija Magdelietė raudos motinišką meilę prie kapo akmens, bet trumpai, tik tiek, kiek leidžia karantino sąlygos. Ir mes savo celėse leisime šventes prie televizoriaus ar kompiuterio, taip komunikuodami su bažnyčia. Pandemijos katarsyje keistai nuskambėjo per radiją išgirsta dvasininko mintis, kad bažnyčia patirs didelių materialinių nuostolių nesulaukusi velykinės rinkliavos. Gal vertėjo apie tai patylėti arba kitaip paguosti save ir tikinčiuosius. Apie  pasaulio nuostolius mes nutuokiame, tačiau žinome, kad Dievas ne viską gali – jo rankos prie kryžiaus prikaltos. Todėl ir susitaikome su tuo, kas yra. Tad liaukimės koneveikti tuos, kurie sudėtingomis sąlygomis daro tai, ką sugeba, ką dabar gali daryti. Klaidos nėra neapgalvotų veiksmų pasekmė. Turbūt ne pats geriausias laikas maro metu tikėtis, kad atsiras mesijas, kuris vandenį pavers vynu ar viena žuvimi papenės minią.

Savaime suprantama, kad karantinas ir su juo susiję mūsų laisvių apribojimai tiek fiziškai, kiek psichologiškai slegia. Visi norėtume plataus velykinio stalo, margučių ridenimo gležnai žalsvoje pievelėje, tėvų ir senelių išminties ant prieklėčio slenksčio, gal ir taurelės jaunystės prisiminimų atgaivinimui. Teks palaukti. Gyvenimas nestovi vietoje. Nei virusas, nei pandemija nėra cementas, užkonservuosiantis mus užmaršties bloke. Bus diena, kai atsitokėsime tarsi po blogo sapno. O dabar pro atvirą langą įsiklausykime į paukščių balsus, įsižiūrėkime į pirmuosius pavasario žiedus, įsiskaitykime į dangumi plaukiančius debesis, kad nors kiek suprastume Amžinybės knygą. Ir jei paklysime jos puslapiuose, jei ko nors nesuprasime, žinokime, kad viskas praeina. Ir kai vėl atsidursime pradžių pradžioje, kai sustosime ant į ateitį bėgančio kelio, prisiminkime tuos sunkius praeities ženklus, kuriuos likimas mums siuntė kaip išbandymą. Mes atsilaikėme, mes tapome stipresni, mes tapome vieningi. Ir padėkokime tam, kuris šiuo sunkmečiu į šalį atvežė šviesių minčių kontrabandą. Mes nežinome, kas jis yra, gal poetas gal muzikantas, gal kaimo išminčius ar kokio nors rajono meras. Pagaliau argi tai svarbu. Svarbu, kad pavasaris, kad Velykos ir kad yra nuo šviesių minčių  besišypsanti „koronės“ virusu serganti Lietuva. Tikėkime, kad ir Lietuva, ir mes Velykų rytą atsibusime tarsi po plaučių ventiliacijos ir mokysimės kvėpuoti iš naujo.

Dalintis:

About Author

Rekomenduojami video:

Komentarų skiltis išjungta.