Tauragėje lankęsis Arvydas Anušauskas išklojo KGB tyrimų metodus

Dalintis:

Penktadienį Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ organizuojamo „Kultūros muitinės“ trečiasis renginys vyko Tremties ir rezistencijos muziejuje. Jame Krašto apsaugos ministras, istorikas ir daugybės knygų autorius Arvydas Anušauskas dalinosi savo sukauptomis žiniomis apie KGB sekimo metodus.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mitai apie KGB darbo metodus ir sekimo mastą vis dar išlieka. Daugelis iki galo nežino, kiek žmonių būdavo sekama, kokiomis priemonėmis tai daryta. Istorikas Arvydas Anušauskas, išleidęs daugybę knygų, tarp kurių – ir apie sovietinį saugumą – pilnutėlei salei klausytojų pasakojo, kokius duomenis jam pavyko atkapstyti.

– KGB stengėsi naudoti tokius metodus, apie kuriuos žmonės neturėjo supratimo. Naudojo naujausias tų laikų technologijas – tais laikais žmonės nežinojo, kad fotoaparatu galima fotografuoti naktį, kad yra technika net blogu oru padaranti geras nuotraukas. Nežinojo ir kad KGB turi žymeklius, kuriais pažymėjus batus galėdavai 5 km su specialia technika matyti, kur žmogus nuėjo, – vardijo A.Anušauskas.

Istorikas atskleidė, kad ypatingomis priemonėmis naudotasi ir ieškant disidentų slepiamų dienoraščių. KGB į šių žmonių namus ateidavo niekam apie tai nenutuokiant ir specialiu, plika akimi nematomu purškikliu pažymėdavo stalą. Vėliau ateidavo dar kartą pasižiūrėti, kur nuo rašomojo stalo žmogus nusinešė savo rašinius.

– Savo sekimo būdus KGB darbuotojai labai slėpė. <…> Neįsivaizduokite, kad ta sekimo organizacija galėjo absoliučiai viską. Technologijų jie turėjo, bet kontroliuoti visos visuomenės jie negalėjo. Sekamais žmonėmis vidutiniškai tapdavo 500 žmonių per metus. Visi įsivaizdavo, kad KGB mato ir žino viską, bet taip nebuvo, – patikino istorikas.

A.Anušauskas priminė, kad buvo labai nedaug įleidžiama norinčių aplankyti Lietuvą ir tiems išrinktiesiems buvo suteikta galimybė pamatyti tik Vilniaus miestą. Taip buvo palengvinama atvykėlių sekimo užduotis KGB darbuotojams. O atvykėliai privatumo negalėjo tikėtis net viešbučiuose – iš pradžių turistus buvo galima apgyvendinti tik viename viešbutyje, vėliau dviejuose. Kai kuriuose numeriuose buvo įrengta speciali įranga. A.Anušausko tvirtinimu, labiausiai instaliuotas viešbutis buvęs „Neringa“, kuriame visi 40 numerių buvo pilni sekimo priemonių, o aptarnaujantis personalas dirbo būtent KGB.

– Užsienio lietuvių visų nesekdavo. Išsirinkdavo aktyvius politiškai ir jiems organizuodavo specialius planus sutikimui. Žmonės net nežinodavo, kad kiekvienas jų sutiktas žmogus yra KGB darbuotojas. Net restorane – nuo padavėjo, iki atsitiktinio žmogaus prie staliuko buvo KGB darbuotojai, – pasakojo istorinių knygų autorius.

Fotografuojantys lagaminai, sportiniai krepšiai, ypatingų funkcijų turintys parkeriai – anot A.Anušausko, buvo realios KGB naudotos priemonės, kainavusios milžiniškus pinigus.

Nors KGB darbuotojai negalėjo sekti visur ir visų, tačiau iš užsienio Lietuvą pasiekiančios siuntos ir laiškai buvo ypač atidžiai tikrinami. Istorikas pasakojo ir tai, kad laiškuose rasti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusių giminaičių doleriai savo adresatų nepasiekdavo – jais buvo remiamas KGB aparatas.

– Vidutiniškai per metus apie 30 tūkst. dolerių finansuodavo. Tuos pinigus paimdavo, įformindavo ir turėdavo savo operatyvinėms reikmėms. Kadangi Lietuvoje tų dolerių nelabai panaudosi, tai juos naudodavo, kai KGB darbuotojams reikėdavo vykti į užsienį, – atskleidė Arvydas Anušauskas.

Dalintis:

About Author

Naujienų portalo kurjeris.lt redaktorė

Rekomenduojami video:

Komentarų: 1

  1. Tai gal dar ir isklos ir esancius seime kurie susije su KGB?

Palikite komentarą