Tauroggeno rabinai

Dalintis:

Kad ir koks norėčiau būti originalus, šiandien to padaryti negalėsiu. Kalbėsiu vėl apie žmones, prieš daugelį metų sudariusius daugumą Tauroggeno, Tavrigo, gyventojų, kėlusiais krašto ekonomiką ir kultūrą. Kalbėsiu apie žydus Tauragėje. Ir jau iš karto girdžiu ne vieno tauragiškio klausimą – kiek dar galima?.. Juk tiek apie tai rašoma, aiškinama, kalbama. Tačiau šį kartą mūsų akiratyje – mieste prie Jūros gyvenę ir veikę rabinai.

Veikė dvi sinagogos

Įvairiausi enciklopediniai žodynai aiškina, kad rabinas yra judaizmo religijos mokytojas, privalantis gerai išmanyti Torą, rašytinėje Toroje minimus ir racionaliai pagrįstus žodinėje tradicijoje 613 įsakymų. Jie buvo skiriami tik judėjams ir perduoti kaip protėvių paveldas. Rabinas taip pat privalėjo puikiai suprasti Halachą (judėjų teisės įstatymus). Rabinui ir jo šeimai visada kelti aukšti moraliniai reikalavimai. Rabino žmona privalėjo būti skaisti prieš vedybas, o rabino dukterys ir sūnūs skaistūs iki pat vedybų.

Brokhauso ir Efrono žydų enciklopedijos duomenimis, 1833 metais Tauragėje gyveno tik 630 gyventojų. Žydų bendruomenę 1847 metais čia sudarė 410 asmenų. Po 50 metų, 1897-aisiais, vykęs surašymas parodė, kad iš 6655 gyventojų 3364 buvo žydų tautybės.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Tauragės mieste gyveno jau apie 15 tūkstančių  žmonių, iš kurių apie 4000 – žydai. Nemažai jų į miestą prie Jūros atvyko, kai hitlerininkai užėmė Klaipėdos kraštą. Tarp Kęstučio ir Vytauto gatvių, kaip žinia, plytėjo didelė turgaus aikštė, prie kurios buvo išsidėsčiusios daugiausia žydams priklausiusios parduotuvės, manufaktūros. Jau 1919 metais žydai turėjo savo muitinę prekybai su Prūsija, Vokietija, Lenkija. XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Tauragėje veikė 72 įmonės, kurių 49 priklausė vėlgi žydams.

Didžioji Tauragės sinagoga (fotografavimo metai neaiškūs). welovelithuania.com nuotrauka

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, žydai 1915 metų gegužę iš Tauragės buvo evakuoti į Rusijos gilumą, bendruomenė sunyko, nors greitai, 1923-aisiais, čia jau gyveno 1772 žydai, sudarę per 32 procentus visų gyventojų.

Dar 1910 metais Tauragės žydų bendruomenė turėjo talmudą – Torą ir pradinę dvimetę žydų liaudies mokyklą, dvi sinagogas – mažąją ir didžiąją. Mažoji statyta 1839-aisiais, didesnioji – Šatomo mūrinė – 1857 metais. Į sinagogas eidavo vyrai, o moterys – tik atskiromis progomis. Be to, moterys galėdavo būti vien balkone.

Bendruomenės rabiną skirdavo valdybos bendruomenė. Savo pareigas jis eidavo iki kitų rinkimų. Iš sąlygų, į kurias rinkimų metu būdavo kreipiamas dėmesys, paminėtinos šios: rabino moksliškumas, gebėjimas gauti paramos rabinatui, pamokslavimo ir retoriniai gabumai, šeimos savybės. Lietuvoje buvo įprasta, kad daugumos rabinų sūnūs irgi tapdavo rabinais. Pagal aukščiausiąją Halachos galią savo bendruomenėje rabinas užimdavo ir papildomas pareigas: vietinių ritualinių skerdikų priežiūrą, vadovavimą religiniams ritualams, viešą pamokslo sakymą religinėse šventėse. Taip pat įvairiose bendruomenėse rabinas eidavo ir mokinių prižiūrėtojo pareigas, o sprendžiant konfliktus tarp žydų ir ne žydų tapdavo teisėju, vietinės ješivos (judėjų mokslo įstaigos) galva bei vietinio teismo vadovu. Rabino pajamas sudarydavo nustatytas atlyginimas, kurį jam mokėdavo bendruomenė, ir mokesčiai, kuriuos mokėdavo bendruomenės nariai už vadovavimą religinėms apeigoms, už registracijas ir ginčų sprendimą tarp atskirų asmenų. Į rabiną, kaip geriausią Halachos žinovą, su įvairiausiais klausimais kreipdavosi bendruomenės nariai ir sulaukdavo jo sprendimų. Dar viena rabino užduotis – kova už įvairių profesijų atstovų interesus, pavyzdžiui, ritualinių skerdikų ar pirklių.

Garsėjo ne tik Tauragėje, bet ir pasaulyje

Per ilgus metus Tauragės žydams vadovavo daugybė įvairaus amžiaus ir ne mažiau įvairių biografijų rabinų. Apie kai kuriuos (Chaimą Fišelį Epšteiną, kuris buvo vedęs Tauroggeno rabino Barucho Nesanelio dukrą ir kurio du sūnūs iš penkių pasirinko tėvo kelią, o po jo mirties tarnavo JAV Sent Luise, ilgametį Sankt Peterburgo choralinės sinagogos rabiną Davidą Kacelenbogeną, legendinį Mordechajų Pogramanskį, sugebėjusį pabėgti iš Kauno geto) esu „Tauragės kurjeryje“ rašęs. Šiandien gi noriu pristatyti dar keletą nepaprastai įdomių asmenybių, aktyviai susijusių su Taurage.

Tauragės rabinas „Tiferet Tsvi“ jašivos Jeruzalėje steigėjas ir ilgametis vadovas Michel Dovid Shlapobersky. kehilalinks.jewishgen.org nuotrauka

Visą dešimtmetį, apie 1820–1830 metus, Tavrige tarnavo Arje Leiba ben Šaulis. Norėdamas artimiau bendrauti su valstybės tarnautojais, dvarininkais, deramai atstovauti bendruomenės interesams, jis savarankiškai išmoko prancūzų kalbą. Deja, dėl ypatingo pareigingumo Arje Leibą paliko žmona… Dažnai lankydamasis Peterburge, rabinas įgijo didelį autoritetą bendruomenėje. 1839 metų pavasarį, gyvendamas jau kitame mieste, vyko vėlgi į Peterburgą susitikti su caru Nikolajumi I ir spręsti konfliktinės situacijos. Grįždamas namo peršalo ir Vilniuje mirė, bet buvo palaidotas Tavrige.

Ytschakas Zejev Olšvangeris gimė 1825 metais Plungėje. Tavrige rabinu tarnavo 1846–1878 metais, aktyviai dalyvavo „Hovevei Zion“ judėjime, iš Tavrigo persikėlė į Peterburgą, kur buvo šio miesto rabinu. Ten 1896 metais ir mirė.

Nuo 1854 metų Tavrige buvo apsistojęs plačiai žinomas rabinas Moše Ytschakas hak ha Levi Segalis.

1835 metais čia gimė būsimasis po keliolikos metų plačiai išgarsėjęs rabinas Jakovas Altšuleris, miręs tame pat Tavrige 1904-aisiais.

1880–1902 metais mieste prie Jūros gyveno Geršonas Mendelis Zivas.

Nemažai garsenybių, kurių pavardės dar ir šiandien skamba visame pasaulyje, davė Skaudvilės žydų bendruomenė. Tai pirmiausia „Tiferet Tsvi“ jašivos Jeruzalėje steigėjas ir ilgametis vadovas Michel Dovid Shlapobersky (nuotrauka).

Rabinas Chaim Stein. thelakewoodscoop.com nuotrauka

Tai ir rabinas Chaim Stein (nuotrauka), vadovavęs garsiajai Telšių ješivai Lietuvoje, o vėliau Klivlende ir Wickliffe (Ohajo valstija). Po Antrojo pasaulinio karo Steino pastangomis Telšių ješiva perkelta į JAV, į Klivlendą. Rabinas buvo Talmudo ir etikos profesorius. Mirė sulaukęs 98-erių metų, palydėti jį į paskutiniąją kelionę susirinko tūkstančiai žmonių.

1846 metais Tavrige (Tauroggene) gimė Birmingemo (1886), Johanesburgo (1891), Ročesterio (1896) rabinas Menahemas – Dov Dagutskis.

1880 metais čia pasaulį išvydo būsimasis Čikagos (nuo 1926 m.) rabinas Baruchas Rabinovičius, 1874 metais – vienas „Mizrachi“ partijos Lietuvoje įkūrėjų ir lyderių Izchakas Izikas Fridmanas, kuris 1935 metais persikėlė į Izraelį ir devynerius metus buvo Tel Avivo „Nachalat Icchak“ rajono rabinu. Parašė daug knygų religijos temomis. Mirė 1944 metais.

Ir dar vienas šios srities atstovas, galima sakyti, užbaigiantis sąrašą. 54-erių Levi-Cevi Špicas buvo paskutinis Tauragės rabinas, nužudytas vos prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui 1941-ųjų liepos mėnesį.

Iš Tauroggeno į pasaulį išėjo ir nemažai vadinamųjų tiesos mokytojų, apie kuriuos sakoma, kad jie „protingi kaip niekas kitas, žino, kas yra tikrasis gyvas Dievas, ir moko to kitus“. Tarp jų Šlioma Fridbergas (1868), Baruchas Natanelis Naividelis (1847), Josifas Gorfinkelis, Duberis Toiberas, Dovydas Epšteinas ir kiti.

Tavrigo vunderkindas

Abraomas Buršteinas gimė 1867 metais kilmingoje Jehošua Hakohen Bliumentalio ir Chajos Saros Blumental (Burštein) šeimoje. Tėvas buvo Lazdijų ir Marijampolės rabinu, vėliau – Belystoko ješivos ir teismo vadovu, o gyvenimo pabaigoje – Kamianec-Litovsko (miestas pietvakarių Baltarusijoje, Bresto srityje) rabinas. Mirė, kai sūnui nebuvo nė 13 metų. Deja, taip ir nepavyko išsiaiškinti, kur tiksliai yra garsiojo sūnaus gimimo vieta. Daug kur minimas Kamenecas. Tačiau ne vienas istorijos šaltinis jį vadina ir „rabinu iš Tavrigo“, „Tavrigo vunderkindu“.

Dešimt metų visoje Europoje skambėjo jo vardas, jis tarnavo įvairiose to meto Lietuvos, Rusijos, Izraelio žydų bendruomenėse. Būdamas 18 metų, tapo Kauno Slabados (Vilijampolės) ješivos vadovu. Nesutarimai su ješivos administracija privertė 24-erių metų jaunuolį persikelti į Kelmę, o vėliau – į Tavrigą.

Tauragės rabinas Mendelis Zivas (XX a. pr.). Atvirukas publikuotas www.miestai.net

XX amžiaus pradžioje A.Buršteinas įkūrė Tavrige ješivą (aukštesnės pakopos religinę mokyklą jaunuoliams ir vyrams), išsilaikiusią iki Pirmojo pasaulinio karo.

Abraomo Buršteino brolis Aronas irgi buvo rabinas, taip pat laikytas Tavrigo vunderkindu. O 1906 metais A.Buršteino šeimoje Tauragėje gimė sūnus Reuvenas, vėliau pasikeitęs pavardę į Barkatą. Jis anksti pradėjo domėtis politika, Lietuvoje ir vėliau Šventojoje žemėje aktyviai dalyvavo visuomeninėje bei politinėje veikloje, studijavo Strasbūro universitete. 1961 metais buvo paskirtas Izraelio ambasadoriumi Norvegijoje, po metų tapo kairiosios (Mapai) partijos generaliniu sekretoriumi. 1965 metais išrinktas į  Izraelio parlamentą Knesetą. Po ketverių metų perrinktas į parlamentą ir tapo ketvirtuoju Izraelio valstybės Kneseto pirmininku. Mirė 1972 metais, eidamas šias aukštas pareigas.  

Mieste prie Jūros Abraomas dirbo apie 23-ejus metus.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Rusijos pasienyje gyvenę žydai buvo išsiųsti į Rusijos gilumą. A.Buršteiną karas užklupo viename Vokietijos kurortų. Su dideliais nuotykiais jam su šeima pavyko grįžti į Šiaulius. Bet karo aidas pasiekė ir čia. Buršteinų šeima persikėlė į Tavrigą (Tauragę). Kartą į miestą įsiveržę rusų kazokai išvijo vokiečių kariuomenę ir, žygiuodami  vakare per miestą, pastebėjo viename lange šviesą. Įėję į butą, rado A.Buršteiną, vaikštantį po kambarį ir garsiai skaitantį Gemarą (žydų šventų tekstų ir jų analizės knygą). Nieko nelaukdami, rabiną apkaltino šnipinėjimu vokiečių naudai, areštavo ir atvedė pas generolą. Pastarasis liepė rabiną pakarti, o kol kas laikinai uždaryti į rūsį. Paklaustas, ar nenorėtų ko užvalgyti, A.Buršteinas atsakė: „Atneškite man Rambamą (šventas tekstas, kur aptariamos bausmės už nusikaltimus prieš asmenį, – red.) ir jeigu aš numirsiu, tai numirsiu už Rambamą“.  

Deja, nė vienas miestietis nė piršto nepajudino, kad išgelbėtų „Tavrigo stebuklą“. Visiems rūpėjo savo reikalai. Ir tik viena drąsi mergina išdrįso kreiptis į generolą, keikdama jį už didelę klaidą. Keista, bet maldos padėjo, generolas liepė paleisti garsųjį rabiną su viena sąlyga, kad šis nedelsdamas išvyktų iš miesto.

Vos tik atsiradus galimybei, A.Buršteinas vėl grįžo į Tavrigą, ir čia, deja, susirgo astma. Gydytojai patarė jam vykti į Šventąją žemę, kur daug geresnis klimatas. Rаbinas emigravo į Izraelį ir įsikūrė Tel Avive. Deja, ir Negyvoji jūra, viena labiausiai išreklamuotų pasaulio sveikatinimosi vietų, nepadėjo, sveikata ne tik negerėjo, bet dargi vis labiau silpo. Negana to, nuo 1924-ųjų jis buvo paskirtas vadovauti Jeruzalės Merkaz Charav ješivai. Studentai iš visos Jeruzalės važiavo į jo unikalias paskaitas. Iki dabar šioje valstybėje prisimenamas šis tikras genijus, jo meistriškumas ir mokėjimas bendrauti su žmonėmis.

Deja, po pusantrų metų, nesulaukęs 59-erių, A.Buršteinas mirė šalyje, kurioje tikėjosi ilgai ir laimingai gyventi. Kaip vėliau prisiminė vienas jo brolių, dar būdamas paauglys jis kartą prasitarė, kad labiau norėtų tapti rabinu kokio nors mažo Izraelio kaimelio negu didelio miesto už Izraelio ribų…

Dalintis:

About Author

Ilgametis "Tauragės kurjerio" bendradarbis baigė Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą, 1977 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę. 1977–1983 m. Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros Periodinės spaudos mokslinio tyrimo laboratorijos mokslinis bendradarbis, vadovavo studentų estradinių miniatiūrų teatrui. 1983–1992 m. – Lietuvos televizijos Propagandos vyr. redakcijos redaktorius, 1992–1993 m. – šios redakcijos vyriausias redaktorius. Nuo 1993 m. – Lietuvos televizijos Visuomeninių programų direkcijos visuomeninių–politinių laidų kūrybinio susivienijimo vyriausias redaktorius. Lietuvos televizijoje rengė laidas „Žmogus. Visuomenė. Įstatymas“, „Juridinis kanalas“. Nuo 1996 m. – teisinių ir politinių laidų vedėjas. [1] Nuo 1998 m. – Lietuvos Aukščiausio Teismo pirmininko padėjėjas ryšiams su visuomene, vyr. specialistas.

Rekomenduojami video:

Komentarų skiltis išjungta.