fbpx

Tautvydas Urba: „Iki finišo vėliavos turi brautis bet kokia kaina“

Dalintis:

Tauragiškiams Tautvydas Urba pažįstamas gana gerai, ypač tiems, kurie bent kiek domisi autokrosu. Bagiu važiuojantis sportininkas ir šiemet nudžiugino savo sirgalius pergalingu variklio gausmu Sungailiškių trasoje, prizine trečiąja vieta Čekijoje. Lenktynininkas skaičiuoja, kad šis pomėgis jo gyvenime svečiuojasi jau aštuonerius metus ir nepanašu, kad kada nors pasitrauks.

Kaip prasidėjo lenktynininko karjera? Kaip išvis tauragiškio gyvenime atsirado netipinė transporto priemonė – bagis? Tautvydas Urba pasikalbėti pasiūlė ne kur kitur, o tame pačiame garaže, kur dienas jis leidžia kartu su mechaniku Valdu Midvikiu. Atokiame pakraštyje stovi ir baltas bagis, laukiantis naujos lenktynių dienos.

– Nuo ko prasidėjo jūsų, kaip lenktynininko, karjera? Kaip gyvenime atsirado bagis?

– Pradžia turbūt buvo nuo dviračio, juk visi vaikai nuo to pradeda. Tik vieni važinėja ramiai, o aš mėgau nuo mažų dienų važinėti greitai. Tiksliai nepamenu, bet turbūt nuo 9 metų jau mopedu važinėjau – ir važinėjimai juo nebuvo ramūs. Nežinau, kaip tėvai leido mopedu važinėti… Pirmą kartą išvažiavau nė nežinodamas, kuria gatvės puse reikia važiuoti, bet buvo kitokie laikai. Žinoma, gaudavau ir nemažai pylos dėl rizikavimo. Vėliau jau ir motociklas atsirado. Tai turbūt 16–23-ieji gyvenimo metai buvo pavojingiausias periodas. Nelabai gerai, bet toks etapas mano gyvenime buvo. Pasisekė, kad nepatekau į jokią avariją ir tas laikotarpis baigėsi labai laimingai. Incidentų nutikdavo visokių, tik vėliau pradėjau kitaip į visa tai žiūrėti ir galiausiai aštuntus metus važiuoju trasoje. Beje, visai nevartoju alkoholio. Trasa ir alkoholis – nesuderinami dalykai.

Tautvydo Urbos asmeninio albumo nuotrauka

– Kada apsisprendėte, kad reikia išbandyti jėgas trasoje? Kas tokį sprendimą paskatino?

– Nuo mažų dienų turėjau būti pirmas ir viskas man turėjo vykti greitai. Lėtai man buvo neįdomu. Tai pirmos varžybos, jei gerai pamenu, buvo su keturračiu bekele. O kada pirmą kartą nuvykau į autokroso varžybas, jau nebepamenu. Tiesiog sutikau pažįstamą, kuris dirbo mechaniku pas Vytautą Kurą. Pabuvau toje virtuvėje ir kilo minčių pačiam važiuoti, juolab, kad turėjau šiokių tokių finansinių galimybių. Pirmą kartą pabandžiau važiuoti būtent su Vytauto Kuro bagiu – jis leido Akmenės trasoje po varžybų jį išmėginti. Po to labai greitai savo keturratį pardaviau, pridėjau dar ir įsigijau savo bagį. Jis buvo jau važinėjęs Lietuvos trasose ir tuo metu man jo pakako, Baltijos šalių varžybų lygiu jis buvo labai geras.

– Žiūrovai, stebintys varžybas, mato tik lenktynininką, sėdintį prie vairo, galbūt vėliau – lipantį ant prizininkų pakylos. Tačiau vienam tokį pomėgį vystyti turbūt sunku. Kas padeda?

– Dar 2017 metais, kai važiavau Europos autokroso čempionate, buvo labai stabili keturių žmonių komanda. Bet galiausiai likome trise. Kažkada su mechaniku Valdu Midvikiu kalbėjome, kad būtų smagu, jei dar bent vienas entuziastas prisijungtų į kompaniją, tikrai priimtume. Tačiau bagiai yra tik entuziazmas, pomėgis. Į šį sportą investuojame patys. Būdavo gal kažkada piniginių prizinių fondų, dabar varžybose tokių nėra, o rankų tai reikia – remontuoti, pasikrauti reikalingas priemones, išsikrauti. Važiuojam iš savų, kartais tėvai mane paremia.

Mortos Mikutytės nuotrauka

– Kad jau užsiminėte apie Europos čempionatą, kuris šiemet atšauktas, norisi paklausti – kuri iš senajame žemyne esančių trasų pasirodė įdomiausia?

– Kol važiavome Baltijos šalyse, įsidėmėjau ir patiko Bauskos trasa Latvijoje, likusi nuo tarybinių laikų. Lietuvoje nebloga trasa, į kurią daug darbo įdėta, yra Vilkyčiuose – ji vienintelė atitinka reikalavimus ir joje paprastai vyksta vienas Europos autokroso čempionatų. Tačiau kai išvažiavome dalyvauti Europos čempionate, supratome, kas yra įspūdingos trasos. Net sunku papasakoti, kokioje trasoje teko važiuoti lenktyniaujant Čekijoje. Lietuva – lygumų kraštas, o Čekija kalnuota. Įsivaizduokite išraizgytą kilometro ilgio trasą, kurioje aukščio skirtumas tarp žemiausios ir aukščiausios vietos – kaip 11 aukštų pastato. Važiuoji dideliu greičiu, leidiesi žemyn, tada kyli į kalną, posūkis – skersas leidiesi žemyn, kai šone skardis. Ten važiavau du kartus ir mechanikas sako iki šiol nesuprantantis, kaip toje trasoje reikia važiuoti. Žinoma, ir pavojus visai kitas, būna, kai kurie nusiridena nuo kalno.

– Jokia paslaptis, kad varžymasis bagiais nepigus malonumas – kelionės į varžybas, atsarginės detalės. Ar laimėjimai tai atperka? Apskritai kur jums šiame sporte didžiausias malonumas?

– Man, kaip vairuotojui, smagiausias pats važiavimas. Šiemet paskutinėse varžybose du kartus iš eilės nuleido padangą ir teko finišuoti. Jauti, kad kažkas negerai, bet vis tiek turi laikyti tempą. Bandai save apgaudinėti, kad nieko baisaus nenutiko, ir važiuoji – finale daugiau nieko nepadarysi, nes iki finišo vėliavos turi brautis bet kokia kaina.

Mane varžybos taip išsekina, kad tik per tris dienas atsigaunu. Jei nebūtų svarbu, tai tikriausiai nebūtų taip sunku po varžybų. Tačiau nebūtų ir tokio rezultato. Siekiu būti pranašesnis, kvalifikaciniuose važiavimuose stengiuosi, kad turėčiau geresnę startinę poziciją finale. Po to žiūriu, koks gruntas, kur man bus geriau startuoti. Yra daugybė niuansų, kaip pasirinkti tikrai gerą poziciją startui ir tokios žinios ateina su patirtimi.

***

O patirties šis tauragiškis per aštuonerius metus tikrai sukaupė. Verta prisiminti 2017 metais iškovotą Europos autokroso čempionato 7-ąją poziciją. Šio rezultato iki šiol „Buggy 1600“ klasėje lietuviai dar nepagerino. Visgi Tautvydas atviras – Europos čempionu tapti nesitiki, nes konkurentai stiprūs ir dažnu atveju su akivaizdžiai svaresnėmis finansinėmis galimybėmis bei kur kas brangesniais naujutėlaičiais bagiais. Rėmėjai? Jų rasti, pašnekovo teigimu, beveik neįmanoma. Šiek tiek gelbsti Vladas Norkus, kuris valdo VšĮ „Norlin“ ir padeda apmokant startinius mokesčius bei gausybe patarimų.

Tautvydo Urbos asmeninio albumo nuotrauka

Pokalbio pabaigoje buvo smalsu paklausti lenktynininko, ar jis ir savo automobilį renkasi taip pat atidžiai ir entuziastingai, kaip kalba apie bagius. T.Urbos atsakymas lakoniškas – jam visiškai nesvarbu, kokiu automobiliu važiuoja.

– Šiuo metu net neturiu savo automobilio. Važiuoju, su kuo pakliuvo ir tikrai nesvarbu, ar porą tūkstančių mašina kainuoja, ar daugiau. Mano bagis Baltijos šalių regione yra jau top lygyje. Tačiau Europoje jis paprastutis, – kalbėjo „Buggy 1600“ klasėje rungtyniaujantis tauragiškis T.Urba.

Dalintis:

About Author

Morta Mikutytė

Naujienų portalo kurjeris.lt redaktorė

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą