Tikras prancūzas iš Tauroggeno

Dalintis:

Nežinau, ar galėčiau šį faktą pavadinti atradimu, o gal ir nedidele sensacija, bet tikrai žinau, kad pasaulinio garso asmenybė, apie kurią rengiuosi papasakoti, Tauragėje visai nežinoma, nors įrašyta daugelyje pasaulio enciklopedijų, nors turi tiesioginį ryšį su Taurage. Tiesa, pirmąjį atradimo džiaugsmą temdo informacijos trūkumas, apie šio žmogaus gyvenimo mieste prie Jūros upės laikotarpį kaip reta labai mažai žinių. Ir vis dėlto vieno nepaneigs niekas – 1883 metų rugpjūčio 13 dieną (kitur rašoma liepos 23-iąją, o Vokietijos nacionalinės bibliotekos kataloguose nurodomi apskritai kiti, 1895, metai) Tauroggeno žydų Epšteinų šeimoje gimė sūnus Ilja Mišelef, būsimasis prancūzų rašytojas, muzikos kritikas ir baleto tyrinėtojas.

Iš Tauroggeno į Šveicariją

Daugiau jokios informacijos apie šį periodą, deja, niekur nepateikiama. Žinoma tik, kad apie 1900-uosius Epšteinų šeima iš Tauroggeno persikėlė gyventi į Šveicariją. Po ilgesnių paieškų pavyko išsiaiškinti vieną įdomią detalę. Iljos motina buvo artima garsiojo rusų avangardininko ir literatūros kritiko, scenaristo, advokato, vieno svarbiausių rusų formalistų mokyklos atstovų, taip pat save laikiusiu futuristu, Osipo Briko giminaitė. Vyresniosios kartos skaitytojams, nors kiek susipažinusiems su  poeto Vladimiro Majakovskio biografija, pavardė labiau negu girdėta. Taip, Osipo žmona Lilė Brik buvo viena fatališkiausių pasaulio moterų, pakeitusi nemažai vyrų, viename bute gyvenusi meilės trikampiu su teisėtu vyru ir V.Majakovskiu, tapusi savotiška poeto mūza. To meto bohema trijulę vadino „švediška šeima“ ir smerkė už laisvus santykius.

Negaliu teigti, kad Iljos Epšteino motina buvo pažįstama su porevoliuciniu poetu – tribūnu, bet kad buvo artima Brikų šeimos narė – neginčijama. Natūralu, kad Brikų giminaičiu galėjo būti ir mūsų herojus. Tačiau kaip dažname tyrime, taip ir šį kartą kelią pastoja nenumatytos kliūtys. Veltui ieškotume internete tokio asmens, nes istorijoje jis žinomas visai kita – Pjero Tugalio (pr. Pierre Tugal) pavarde. Kaip ši pavardė atsirado, kaip žydas tapo prancūzu – tegul tai bus tolesnių tyrinėjimų pradžia. O kol kas – trumpa pažintis su tuo, kas šiandien žinoma.

Ilja baigė Laisvąjį Briuselio universitetą, įgijo humanitarinių mokslų diplomą ir tapo teisės mokslų daktaru. 1913 metais persikėlė į Prancūziją. Po ketverių metų atsisakė savo gimtosios Epšteino pavardės, kuri, jo nuomone, vykstant Pirmajam pasauliniam karui, turėjo vokišką atspalvį, ir politinius bei naujienų straipsnius pradėjo pasirašinėti Michailovo pavarde. 1918–1920 metais dirbo Prancūzijos žemės ūkio ministerijos Rusijos ir Lenkijos žemės bei miškų ūkio ekonominių klausimų analizės komiteto vertėju.

Priešingai sėkmingai prasidėjusiai karjerai, gyvenimo aplinkybės klostėsi ne taip paprastai, kaip norėjosi. Pirmąjį prašymą natūralizacijai (pilietybės suteikimas užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės) Prancūzijos institucijos atmetė dar 1929 metais. Teko ilgai laukti, kol 1949-aisiais pagaliau pilietybė buvo suteikta.

1924-aisiais Pjeras Tugalis vedė garsaus lenkų kompozitoriaus Aleksandro Tansmano seserį pianistę Terezą Tansman.

Aleksandras Tansmanas buvo kilęs iš turtingos Pinsko žydų šeimos. Tėvas Moiše Tansmanas mirė, kai berniukui buvo 10 metų, ir jį su vyresniąja seserimi Tereza (gimusia 1895 metais) auklėjo motina Hana Tansman.

1920–1940 metais būsimasis muzikos klasikas gyveno Paryžiuje, o miestą okupavus hitlerinei Vokietijai pasitraukė į Nicą, kur metus slapstydamasis laukė JAV vizos. Ten įsikūręs artimai bendravo su kompozitoriais Morisu Raveliu, Sergejumi Prokofjevu, Igoriu Stravinskiu.

Nuo 1947 metų kompozitorius ir pianistas – vėl Prancūzijoje, kaip pianistas virtuozas ir dirigentas daug koncertavo įvairiose pasaulio šalyse. Parašė keturias operas, septynis baletus, devynias simfonijas.

Dokumentai išblaškyti

Suprantu, kad tolesnė informacija neturės nieko bendra su Taurage, sutinku, jog ją turėtų spausdinti gal net vadinamoji respublikinė spauda. Tačiau puikiai žinau, kad to nebus, nes čia nėra jokio kriminalo ar skandalo. O garbinga išeivio iš Tauragės Pjero Tugalio veikla neturi būti užmiršta bent jau gimtajame mieste prie Jūros.

1923-aisiais Ilja (Pjeras) susidomėjo baleto tyrinėjimais. 1931 metais Comedie-Française teatro gastrolių Švedijoje metu susipažino su švedu meno kolekcionieriumi ir Paryžiaus Suédois baleto vadovu Rolfu de Mare ir kartu su juo Paryžiuje įsteigė „Tarptautinį šokio archyvą“  bei vadovavo jam iki uždarymo 1952 metais. P.Tugalis tapo vienu solidaus tyrimo „Švedijos baletai šiuolaikiniame mene“ bendraautorių. Jis visus tuos metus aktyviai rūpinosi archyvo biblioteka ir kolekcijomis, organizavo daugybę įvairių konferencijų bei renginių. Taip pat nuo 1932 iki 1936 metų Pjeras buvo vyriausiasis žurnalo „Revue des A.I.D.“ redaktorius, išspausdinęs jame daugybę puikių straipsnių.

1935 metais P.Tugalis kartu su Pjeru Mišo ir Fernanu Divuaru įkūrė Tarptautinę šokio kritikų  asociaciją L’Association de la Presse Chorégraphique. 1940-aisiais, likus keletui dienų iki Paryžiaus okupacijos, jis pasitraukė iš Prancūzijos sostinės, pasislėpė šalies pietuose, kur 1942 metais prisijungė prie žydų karinės pasipriešinimo organizacijos.

Vokiečių okupacijos metais sustabdęs veiklą, minėtasis „Tarptautinis šokio archyvas“, nepakeičiamam jo vadovui P.Tugaliui grįžus Paryžiun, vėl atgijo 1946-aisiais. Pjeras Prancūzijos ir užsienio žurnaluose aktyviai ėmėsi naujų temų, planavo parašyti keletą naujų darbų apie kritikos metodą, šokio enciklopediją, apie stebuklinius ir mirties šokius… Deja, pavyko įgyvendinti vien keletą bendro pobūdžio projektų. Likusieji, susiję su konkrečia tematika, taip ir liko neužbaigti.  Prieškarinės energijos ir entuziazmo atkurti nepavyko.

Šokio archyvui 1952 metais nustojus veikti, P.Tugalis, svajodamas apie galimybę tęsti savo tiriamąją veiklą, po trejų metų įkūrė Tarptautinį šokio dokumenavimo centrą. Dar iki tol, 1948-aisiais, kartu su Edmonu Linvaliu, Dina Megi ir Ferdinandu Reira dalyvavo projekte „La danse“ (Šokis). Jis taip pat 1955 metais ėmėsi Žaklin Robinson vadovaujamos asociacijos „Atelier de la Danse“ (Šokio ateljė) prezidento pareigų ir pasiūlė unikalią programą „Reflets de danse“ (Šokio atspindžiai), kurioje, be kitų, dalyvavo šokėjai Olga Stens, Karin Vener ir Klodas Stefan.

Išlikusioje archyvo kolekcijoje susijungia, galima sakyti, du dokumentų rinkiniai. Viename solidžiame segtuve, pavadintame „Sur la Critique. Vallée-aux-Loups“ (Apie kritiką. Vallée-aux-Loups) sukaupti šokio kritikos darbams numatyti juodraščiai, kuriuose daugiausia kalbama apie šokio estetiką ir profesionalią šio meno kritiką. Kitoje gi dalyje sukaupti įvairūs straipsnių bei konferencijų tekstų apmatai ir netgi pastabos įvairioms šokių rūšims.

Nemažai „Tarptautinio šokio archyvo“ fondo, tuo pačiu ir P.Turalio, medžiagos galima rasti ir Paryžiaus operos bibliotekoje-muziejuje.

Apie 1950-uosius P.Tugalis įsidarbino Charenton Saint-Maurice psichiatrinėje ligoninėje, kur ypač daug dėmesio skyrė šokio taikymui reabilituojant neįgalius ir turinčius psichikos sutrikimų žmones.

Jis buvo UNESCO delegatas, paskyręs gyvenimą literatūros ir meno tyrinėjimams, o labiausiai specializavęsis teatro bei choreografijos srityse.

Savo tyrinėjimų temomis parašė keletą ir šiandien labai aktualių knygų, tarp kurių „Initiation à la Danse“ (Įžanga į šokį), „La danse a travers les âges et les arts“ (Šokis per amžius ir menus), „La danse theâtrale espagnole“ (Ispanijos teatro šokis), „Petite histoire de l’art et des artistes“ (Trumpa menininkų ir meno istorija), su Liusjenu Legranu „La Danse Classique sans Maître“ (Klasikinis šokis be Meistro), „Der grosse Reformator des Ballets“ (Didysis baleto reformatorius), „La danse sans maître“ (Šokis be Meistro), keletas ryškių darbų apie XVIII amžiaus prancūzų baleto šokėją, choreografą ir teoretiką Žaną Žoržą Novero (Jean-Georges Noverre).

Patyręs rimtų finansinių sunkumų, išgyvenęs sunkią žmonos ligą, P.Tugalis nesugebėjo įgyvendinti keleto savo, rašytojo, projektų, apie kuriuos užsiminė susirašinėjime su 1838 metais Onoré de Balzac, Victor Hugo, Alexandre Dumas ir George Sand įkurta rašytojų asociacija „Société des gens de Letres de France“ (Prancūzijos rašytojų draugija), kurios nariu tapo 1957 metais. Šiame susirašinėjime įdomus vienas 1960 metų vasario 19 dienos laiškas, kuriame užsimenama apie būsimus kūrinius labai įdomiais pavadinimais: „Senoviniai  ir charakteriniai šokiai“, „Istoriniai 15-16-17-18 amžių šokiai“, „Socialinis šokio pasaulio erdvėje vaidmuo: sociologinė – etnografinė apybraiža“.

Pjero Tugalio archyvinę kolekciją sudarantys dokumentai iki perdavimo į Nacionalinio šokio centro biblioteką buvo saugomi labai blogomis sąlygomis. 26 segtuvai ar atskiri lapų rinkiniai laikyti bet kaip sumesti bibliotekos rūsyje. Tik prieš dovanojant atlikta pirmoji revizija, todėl šiandien negalima atkurti pirminės daugelio dokumentų būklės. Neįmanoma nustatyti ir P.Tugalio nustatytos dokumentų logikos bei struktūros.

Kaip pripažino Aleksandro Tansmano dukros, o tuo pačiu P.Tugalio žmonos Terezos dukterėčios, Mirej ir Mariana Tansman, šie dokumentai – viskas, kas liko iš asmeninių Tauroggeno emigranto daiktų. Po jo mirties butas greičiausiai buvo palaisvintas dar iki tol, kai Italijoje gyvenančios Pjero dukterėčios pamėgino visą jame buvusį turtą išsaugoti. Mokslininko biblioteka ir daugybė įvairių dokumentų skubiai parduoti.

Išlikę archyvai vis dar išblaškyti, nepakankamai gerai saugomi, netinkamai aprašyti ir lydimi abejonių, ar apskritai turi kokią nors reprezentacinę reikšmę. Privalantys tokius archyvus kaupti asmenys netgi viešai kelia abejones dėl dokumentų, straipsnių rankraščių autorystės. Todėl Pjero Tugalio fondo dokumentai dar negreit bus tinkamai pristatyti plačiajai visuomenei.

Ką jau kalbėti apie archyvus, jeigu man taip ir nepavyko rasti netgi garsiojo šio straipsnio herojaus nuotraukos…

***

Pjeras Tugalis, žmogus, įėjęs į pasaulio baleto istoriją, po ilgos ligos mirė 1964 metų birželio 6 dieną Paryžiuje, už 1500 kilometrų nuo gimtosios Tauragės. Ta proga Paryžiuje beveik 80 metų be pertraukos leidžiamas prancūzų nacionalinis dienraštis, vienas svarbiausių ir plačiai gerbiamų laikraščių pasaulyje, „Le Monde“ išspausdino solidų nekrologą, neužmiršdamas paminėti Pjero gimtinės ir išsamiai įvertindamas jo nuopelnus Prancūzijos bei visos Europos menui. Lieka tikėtis, kad šiandien, sugrįžęs į gimtinę, čia tauragiškių atmintyje Pjeras Tugalis išliks ilgiems metams.

Dalintis:

About Author

Ilgametis "Tauragės kurjerio" bendradarbis baigė Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą, 1977 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę. 1977–1983 m. Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros Periodinės spaudos mokslinio tyrimo laboratorijos mokslinis bendradarbis, vadovavo studentų estradinių miniatiūrų teatrui. 1983–1992 m. – Lietuvos televizijos Propagandos vyr. redakcijos redaktorius, 1992–1993 m. – šios redakcijos vyriausias redaktorius. Nuo 1993 m. – Lietuvos televizijos Visuomeninių programų direkcijos visuomeninių–politinių laidų kūrybinio susivienijimo vyriausias redaktorius. Lietuvos televizijoje rengė laidas „Žmogus. Visuomenė. Įstatymas“, „Juridinis kanalas“. Nuo 1996 m. – teisinių ir politinių laidų vedėjas. [1] Nuo 1998 m. – Lietuvos Aukščiausio Teismo pirmininko padėjėjas ryšiams su visuomene, vyr. specialistas.

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą