fbpx

Ukrainos vaikų pasakojimuose – karo baisybės

Dalintis:

Aštuonmečio berniuko akys man sako, kad esu įtartinas, o gal net kažkuo susijęs su jų kaimą nusiaubusiais okupantais, ir žaislinis vaiko pistoletas pirmas kelias mūsų pažinties minutes ne kartą nutaikomas į mane. Tačiau netrukus Maksimas ir jo draugai patikėjo, kad esu žurnalistas, atvykęs aprašyti Mala Rohan kaime vykusias kovas. Šie vaikai tapo geriausiais mano gidais – jie žinojo ne tik kur guli rusų tankų liekanos ir prie kokių apkasų virė aršiausios kovos, bet ir parodė laukus ir pievas, į kurias negalima nė kojos kelti, nes jos dar neišminuotos.

Visi pavydi liemenės

Kai, siekdamas susibičiuliauti, vaikams pasakiau, kad esu lankęs futbolo treniruotes ir galėtume truputį pažaisti, Maksimas atrėžė, kad futbolas jam neįdomu. Dabar vaikai ištisas dienas leidžia savo įsirengtame patikrinimo poste.

Nuo pagrindinės gatvės atsišakojusiame siaurame keliuke vaikai iš tikrųjų įsirengė užkardą – prie tvoros pririšę ilgą pagalį ir kuoliuką. Pamatę ateinančius draugus ar suaugusius kaimynus, berniukai keliuką užtveria ir prašo parodyti „dokumentus“, klausia, ko ir kur einama. Už leidimą praeiti žmonės jiems negaili saldainių.

– Visi draugai man pavydi karinės liemenės ir pistoleto, visi prašo tėvų panašias nupirkti, bet kol kas tik aš tokią turiu, todėl esu blokposto vadas, – pareiškė Maksimas.

Maksimui draugai pavydi pistoleto ir kariškos liemenės. Eldorado Butrimo nuotrauka

Šešerių metų Andrejus ir septynmetis Miša džiugiai pranešė, kad taupo pinigus tokioms liemenėms, kaip Maksimo, pirkti, o devynmetis Olegas didžiuodamasis išrėžė, kad tėtis jam pažadėjo parūpinti tikrą kareivišką liemenę.

Paklausti, ar tikrai jų kaime dar galima pamatyti prieš pusmetį sudegusių rusiškų tankų, vaikai vienbalsiai patvirtino – žinoma ir pasisiūlė parodyti, kur jie yra.

– Reikėjo atvažiuoti vasarą, tada būtumėte pamatęs ne tik tankus, bet kitokias dideles mašinas, ir patrankas, ir net apdegusį malūnsparnį, – vardijo Maksimas.

Vienas po kito – žiaurūs išgyvenimai

Vienas per kitą vaikai ėmė pasakoti, kad kaime yra dvi kalvos, Rusijos kariai buvo įsikūrę ant abiejų, o ukrainiečiai puldami jų techniką sunaikino. Ant vienos kalvos stovėjusi sena kolūkio ferma, tai ši sudegė kartu su joje paslėptais tankais ir mašinomis, o jų liekanas išsivežė kranu atvykę metalo supirkėjai. Pastarieji išsigabeno ir ant kitos kalvos susprogdintus tankus, nors kelių liekanos visgi dar tebestovi.

– Matote tas saulutes ant asfalto? Šituos įbrėžimus paliko bombos, tos, kurios mažos, o jei didelės atlėkė, tai gilias duobes išmušė. Mama man sakė, kad ir mažos bombos labai pavojingos, nes skeveldros gali nutraukti koją ar net užmušti, – pasakojo Olegas.

Berniukas mostelėjo į žalią lauką kitoje kelio pusėje ir pasakė, kad ten eiti tėvai griežtai draudžia, nes išminuotojai dar to lauko nepatikrino ir neišrinko minų.

– Mūsų kaime niekas nuo minų nežuvo, bet kitame čia netoli du vyrai žuvo, kai nepaklausė draudimo ir išėjo į mišką grybauti. Vienas žuvo iš karto, o kitas mirė ligoninėje, va taip, čia dar daug minų, bet mes tai žinome ir niekur toli neiname, – nevaikiškai kalbėjo Maksimas.

– Čia yra likę daug apkasų, mes juose mėgstame karą žaisti, bet įdomiausia mums po tankus laipioti, tik gaila, kad daugumą jau išvežė. Kartą įlindome pažaisti į apgriautą cerkvę, bet visi po to labai gavom barti ir daugiau ten nebelendam, – prisiminė Olegas.

– Mano mama matė ant vieno tanko gulintį sudegusį tankistą. Jis turbūt bandė iššokti pro liuką, bet nebespėjo, taip ir liko pakibęs ant tanko, – ramus septynmečio Mišos pasakojimas trikdo.

– O mano senelis vieną kareivį matė perplėštą pusiau, ant medžio šakos buvo pakibusi nutraukta koja. Aš vėliau mačiau tik didelę kraujo dėmę ant žemės, nes mama ilgai neleido iš kiemo išeiti, o per šaudymus slėpėmės rūsyje, – pasakojo Olegas.

Vaikai Ukrainoje. Eldorado Butrimo nuotrauka

Į šiuos Mišos ir Olego žodžius jų draugai nekreipė dėmesio, pagalvojau, kad tuos žiaurius pasakojimus vaikai girdėjo ne kartą. Andrejus ir Maksimas sakė, kad į kaimą jų šeimos grįžo tik jį išvadavus, bet Charkove, kur jie buvo pabėgę, irgi buvo baisu, nes bombos sproginėdavo netoli jų namų.

– Mano tėtės pusbrolis gyveno Saltovkoje, na, tame Charkovo rajone, kurį visą laiką bombardavo. Tai į jų namą pataikė dvi raketos, žuvo gal dešimt žmonių keliuose butuose, dėdei Viktorui ir tetai Marinai pasisekė, jiems nieko neatsitiko. Po to sprogimo jie du mėnesius slėpėsi metro, kartu ir šuniuką Mirką ten turėjo, o vėliau išvažiavo į kitą miestą, nes jų bute Charkove gyventi nebeįmanoma, – papasakojo Maksimas.

– O mano brolio Vitalijaus draugo tėtis žuvo, jis buvo karys. Bomba sprogo netoli jo, ir jo neliko, kartu žuvo dar du kariai, girdėjau, kaip mama taip telefonu kalbėjo, – pareiškė šešiametis Andrejus.

Trylikametė mergaitė pražilo

Neklausinėjau vaikų ir neprašiau jų man pasakoti apie karo išgyvenimus, bet jie kažkodėl patys ėmė berti kraupius pasakojimus. Tapo aišku, kad jie patyrė ir girdėjo daugybę visai nevaikiškų dalykų.

Vaikai Ukrainoje. Eldorado Butrimo nuotrauka

Kad karo sukrėtimai neigiamai paveikė sūnaus psichiką, patvirtino pokalbis su devynmečio Jurijaus mama Olga Stepanova. Su šia moterimi ir jos sūnumi susipažinau Balaklėjoje, mieste, kuris ilgiau kaip pusmetį buvo okupuotas priešų ir čia vyko dideli mūšiai.

Naftininkų kaimelio mikrorajone sutiktos O.Stepanovos paklausiau, kaip nueiti iki mokyklos, ir moteris sutiko parodyti kelią, nes kaip tik ėjo į tą pusę. 36-erių metų Olga papasakojo, jog gatvėje sprogusi bomba taip išgąsdino jos sūnų, kad berniukas naktimis ėmė šlapintis lovoje, nors anksčiau niekada to nebuvo. Per bombardavimus visa Olgos šeima slėpdavosi rūsyje, tačiau ta diena buvo rami, ir ji dviem savo vaikams leido pažaisti jų uždarame kieme. Netikėtai atlėkusi bomba sugriovė už šimto metrų stovėjusį kaimynų namą ir užmušė vieną vyrą, o skeveldros išdaužė aplinkinių namų langus.

Abu sūnūs į namus parbėgo persigandę ir šaukdami. Vienuolikmetis Dima netrukus aprimo, o Jurijus dar ilgai bijojo eiti į lauką, visą laiką norėjo tūnoti rūsyje. Olga vylėsi, kad prasidėjus mokslo metams, susitikęs su klasės draugais, Jurijus pamirš sukrėtimą, tačiau pamokos mokykloje nevyksta, nes miestas neturi lėšų suremontuoti sprogimų apgadintos mokyklos. Pamokos Balaklėjoje vyksta nuotoliniu būdu, tačiau tai, mamos įsitikinimu, vaikų psichologines problemas tik pagilina. Pasak Olgos, Balaklėjoje dirbęs vaikų psichologas su šeima pabėgo į vakarų Ukrainą, o kito specialisto kol kas nėra.

– Aš medicinos seserimi vaikų skyriuje dirbu jau 30 metų, esu daug ką regėjusi, vaikai ir taikos metu susižaloja, patenka į avarijas, tačiau niekada anksčiau neteko matyti tokio visuotinio vaikų prislėgtumo ir nervingumo, – pasakojo vienoje Charkovo ligoninių dirbanti 49-erių metų Jelena Lazutina.

Vietoj žaidimų aikštelių Ukrainos vaikai žaidžia su apdaužytomis savo tėvų mašinomis. Eldorado Butrimo nuotrauka

Moteris pastebėjo, kad beveik visi vaikai, patekę į ligoninę, patiria miego sutrikimo problemų – regi košmariškus sapnus, prabudę šaukiasi pagalbos arba išvis negali užmigti. Vaikai jaudinasi dėl namuose likusių artimųjų, nori žinoti, ar jie nenukentėjo nuo sprogimų, ar tėčiui, kitam giminaičiui nieko neatsitiko fronte.

Blogiausia, kad Charkove per parą po kelis kartus gaudžia pavojaus sirenos, o tai vaikus visada gąsdina. Seselė negali pamiršti vienos trylikametės mergaitės, kuri neteko abiejų tėvų į namą pataikius bombai. Gulėdama ligoninėje po kojos amputacijos trylikametė pražilo. Ašarų Jelena nesulaikė ir prisiminusi keturmetį Denisą, kuris per po sprogimo kilusį gaisrą labai apdegė, neteko regėjimo, o gyventi liko be žuvusios mamos.

– Nuo vaikų, kuriems buvo atliktos sunkios operacijos, mes slepiame, kad žuvo jų artimieji, nors vėliau ir tenka jiems tai pasakyti. Man neužtenka drąsos tokiems žodžiams, prašau, kad baisią žinią praneštų bendradarbė, – sakė J.Lazutina.

Parengė Eldoradas Butrimas

Projektas „Ties riba“

Dalintis:

About Author

Skaitomiausias Tauragės krašto naujienų portalas

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą