Vasariška išvyka į Aukštaitijos dvarus (I dalis)

Vasara kol kas dar džiugina puikiu ir saulėtu oru, tad galima svarstyti apie įvairius laisvalaikio leidimo būdus. Net jei atostogos jau baigėsi, laisvą savaitgalį galima drąsiai išnaudoti smagiai išvykai. Šįkart dalijamės savo išbandytu maršrutu po Lietuvos dvarvietes.

Nors prie Tauragės išlikusių rūmų ar dvarų nėra daug, jų Lietuvoje tikrai netrūksta. Kai kurie gerokai apleisti, kiti sutvarkyti ir pritaikyti komercijai – dvaruose vyksta šventės, kviečiami lankytojai. Šių eilučių autorė su drauge išnaršė internetinius portalus ir socialinius tinklus bei sudarė sau vienos dienos maršrutą po senas dvarvietes.

Žemėlapyje sudėliojome dešimt taškų – tiek vietų apsisprendėme aplankyti ir nutarėme, kad per vieną dieną spėsime per daug neskubėdamos. Žinoma, Lietuvoje dvarų tiek, kad per vieną dieną niekaip visų neapvažiuosi, tad rinkomės vykti į Aukštaitijos pusę.

Ariogalos (Čekuvos) dvaras

Sudėliojus žemėlapyje taškus ir pasirinkus kryptį, artimiausias lankytinas objektas pasitaikė vos išsukus iš autostrados ir dar nepasiekus Aukštaitijos. Prie pat Ariogalos miestelio – Ariogalos dvaras, statytas XIX a. Vieta graži, unikali, pastatas tikrai išskirtinis – įsižiūrėjus matyti veidus vaizduojantys ornamentai ant pastato fasado. Tačiau pats pastatas nyksta ir nepanašu, jog kada nors išvys geresnius laikus. Aplink griuvėsius gausu ženklų, įspėjančių, kad vaikštinėti nesaugu.

Ariogalos dvaras. Mortos Mikutytės nuotrauka

Priėjus arčiau, per skyles vietoje langų matyti sovietinio palikimo ženklai – iki pusės dažytos sienos, atsilaupę dažai, grindų plytelės. Internete panaršius galima aptikti duomenų, kad tarybiniais metais dvare veikė mokykla, vėliau – tuberkuliozinė ligoninė. Tačiau galiausiai pastatas kurį laiką buvo be šeimininkų ir tyliai nyko.

Užsukti apsidairyti senovės dvelksmo mėgėjams tikrai bus įdomu – bent kol kas dar yra į ką žiūrėti. Šalia yra ir svirno likučiai. Tačiau parkas gerokai apaugęs krūmynais ir senosios alėjos grožį galima tik įsivaizduoti.

Apytalaukio dvaras

Kėdainių rajone, vos už 5 km nuo pačių Kėdainių esantis Apytalaukio dvaras, statytas XIX a., gerokai nustebino savo išvaizda. Po vaizdų Ariogaloje, nesitikėjome išvysti tokios neprastos būklės dvarą. Geltonas fasadas su baltomis apdailos detalėmis atrodė puošniai, tarsi švietė iš toli kiekvienam užsukančiam lankytojui.

Tiesą pasakius, jei ne šis dvaras, tai į tokį mažą kaimelį tikrai nesugalvotum užsukti. Dar prieš kaimelį mus pasitiko kelio ženklas, nurodantis kryptį link Zabielų dvaro.

Atvykus besigėrint ir aikčiojant nuo įspūdingos architektūros, mus smalsiai nužiūrinėjo vietos gyventojas, kurį vėliau ir užkalbinome. Parodė jis, kur kadaise buvo senoji koplyčia – tik iš jos jau nieko nelikę. Vyras paaiškino, kad dvaras taip pat matė šiokį tokį remontą, mat kadaise pastate veikė globos namai.

Aplink pastatą ne tik iškabinti ženklai, kad teritorija stebima vaizdo kameromis, bet ir pačios kameros akivaizdžiai matyti. Turbūt tai geras ženklas, nes pastatas neatrodo smarkiai nukentėjęs nuo vandalų. Visgi vieną langą radome su nudraskytomis lentomis. Dirstelėjus vidun ir vėl pasitiko įprastas sovietinis vaizdas – iki pusės dažytos sienos, linoleumo likučiai.

Sirutiškio dvaras

Kiek senesnis buvo mūsų aplankytas Sirutiškio dvaras. Internete galima rasti informacijos, kad jį yra įsigijęs Viktoras Uspaskichas. Taip pat rašoma, kad anksčiau dvaras buvo vadinamas Panevėžiu, tačiau XVIII a. pradžioje dvarą įsigijo LDK karininkas Simonas Sirutis ir dvaras gavo Sirutiškio vardą.

Sirutiškio dvaras. Mortos Mikutytės nuotrauka

Maloniai nustebino tvarkingai nušienauta dvaro parko žolė. Automobilį palikome prie užtvaro ir dvarams būdinga senų medžių alėja pasiekėme skrupulingai aptvertą dvaro pastatą. Įdomu tai, kad baltas ir gerokai apgriuvęs statinys neatrodo apgailėtinai, nes akivaizdu – veikia signalizacija, kabo ženklai, įspėjantys, jog objektas saugomas. Tad vidun smalsuoliams patekti nepavyks. Baltos kolonos, arkinės prieangio lubos ir iš tolo boluojantis bokštelis atrodo tikrai išskirtinai.

Kalnaberžės dvaras

Netoli nuo Sirutiškio pavažiavus atkeliavome prie tarp medžių stūksančio Kalnaberžės dvaro. Internetiniai šaltiniai rašo, kad dvarą supa 15 ha parkas, tačiau iš jo likę tik seni didžiuliai medžiai ir daugybė krūmynų. Laimei, bent pats pastatas tvarkomas. Mus pasitiko prie dvaro buvęs vyriškis, kuris kiek sutriko pamatęs neprašytus svečius, tačiau leido apsidairyti. Vykstantys statybiniai darbai teikia tikrai didelių vilčių. Aplink dvarą apėjus matėsi gražios ir didingus laikus dar menančios kolonos, jauki terasa, priestatas.

Kalnaberžės dvaras. Mortos Mikutytės nuotrauka

Mitriūnų dvaras

Šią vietą rasti gan sunku, tačiau kaip įprasta dvarams, ieškojome ženklo – senų medžio alėjos. Pagal tai atsekėme, kur yra senoji dvarvietė. Tačiau šios vietos į lankytinų sąrašą įtraukti tikrai nerekomenduotume – likę griuvėsiai ne tik apaugę tankiais krūmais, bet dar ir parkas pasitiko nenušienautas. Gal kaimiškose vietovėse ir mažiau gyventojų, tačiau sunku patikėti, kad jie nenori tvarkingos aplinkos.

Mitriūnų dvaro griuvėsiai. Mortos Mikutytės nuotrauka

Paties dvaro nebelikę – tik stūkso raudonų plytų likučiai. Brautis iki jų sudėtinga, o buvusio pavidalo vis tiek neišvysite. Nors sutvarkius, tai galėtų tapti kaimo traukos objektu.